2024 m. balandžio 24 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Darbštusis lapkritis „Tėviškės gamtoje”: straipsniai, komentarai, mokslinės įžvalgos

2014-11-26
 
Juozo Stasino portretas. Dailininkas Albertas Vaidila, 2014 metai

Juozo Stasino portretas. Dailininkas Albertas Vaidila, 2014 metai

 

 Juozas Stasinas,

"Tėviškės gamtos" vyr. redaktorius

Skaitytojus jau pasiekė  mėnraščio  „Tėviškės gamta"  11(305) numeris. Jis primena, kad netruks ateiti ir dvyliktasis šių metų numeris, o su juo ir šv. Kalėdos bei Naujieji metai. O kol didysis rudens darbštuolis lapkritis baigia  numesti paskutiniuosius pageltusius lapus, prie šilto židinio paskaitykime jau trečią dešimtmetį įpusėjusią  „Tėviškės gamtą".

Lapkritis turėtų dirbti gamtos jam pavestus darbus - krėsti ir plėšyti lapus, kloti gruodą ir šarmą, kviesti žiemių vėjus ir priminti, kad savo darbus jis greitai perduos žiemos mėnesiui gruodžiui"- tokia poetiška gaida savo straipsnį   „Kai nebelieka lapų" mėnraščio puslapyje "Akistata su gamta" pradeda gamtininkas rašytojas Selemonas Paltanavičius.

 „Senovėje šį mėnesį vadindavo spaliniu, gruodiniu, vėlių mėnesiu,- Selemonui Paltanavičiui antrina profesorius Libertas Klimka leidinio „Etnokultūros" puslapyje. - Išties - koks čia lapkritis, jeigu medžių šakos jau nuogos, tik vienas kitas lapelis belikęs. O jeigu jų ilgiau užsibūna viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą. Dar senolių išmintis sako, jei lapkritis lietingas, žiema bus snieginga, jei šaltas - žiema bus lengva. Lapkričio mėnesio įvardis - tikriausia klaida, atsiradusi Laurynui Ivinskiui rašant pirmuosius lietuviškus kalendorius lenkiškųjų pavyzdžiu. O tie buvo pritaikyti šiltesniam klimatui. Apskritai tik lietuviai ir kai kurios slavų tautos Europoje nepasidavė romėniškojo kalendoriaus, atėjusio su krikščionybe, diktatui, ir išsaugojo savuosius, susietus su krašto gamtos reiškiniais bei ūkio darbais, mėnesių pavadinimus",- rašo prof. Libertas Klimka straipsnyje   „Lapkričio priešžiemis".

Puslapyje  „Gyvoji gamta" žurnalistas Vytautas Žeimantas su skaitytojais dalinasi įspūdžiais iš pabuvojimo Lietuvos zoologijos sode, kurį Kaune tarpukariu įkūrė žymusis gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas.

Straipsnio   „Lietuvos zoologijos sodas pasikeis neatpažįstamai" autorius cituoja naujojo direktoriaus Aurimo Didžioko žodžius:  „ Mes jau esame pasirengę zoologijos sodo atnaujinimui. Pagal ES reikalavimus mūsų sodas turi skatinti visuomenės mokymą ir švietimą biologinės įvairovės apsaugos srityje, teikiant informaciją apie eksponuojamas laukinių gyvūnų rūšis ir jų natūralias buveines, užtikrinti, kad laukiniai gyvūnai būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios atitinka šių gyvūnų rūšių įkurdinimo biologinius bei apsaugos reikalavimus. Todėl 2012 metais pradėjome vykdyti projektą   „Lietuvos zoologijos sodo teritorijos galimybių studijos ir detaliojo plano parengimas", kuris mums leistų rimtai rekonstruoti sodą - pastatyti veterinarijos kliniką ir karantinavimo patalpas, tropikariumą - akvariumą, patalpas su voljerais beždžionėms bei kitiems gyvūnams. Reikės įrengti ir šiuolaikinę lankytojų aptarnavimo infrastruktūrą".

Leidinyje „Tėviškės gamta" nepamirštas ir augalijos pasaulis. Tęstiniame straipsnyje  „Pušys mūsų želdynuose" dr. Laimutis Januškevičius supažindina skaitytojus su pušų įvairove. Šį kartą straipsnio autorius skaitytojus supažindina su  viena gausiausių spygliuočių augalų genčių - pušimis, kurių pasaulyje priskaičiuojama apie 80 rūšių, natūraliai paplitusių šiaurės pusrutulio vidutinio, tropinio ir subtropinio klimato juostose.  „Lietuvoje natūraliai auga tik viena pušų rūšis - paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Tai pagrindinė mūsų respublikos spygliuočių miškų rūšis. Šalia paprastosios pušies šalies želdynuose ( botanikos soduose, privačiose dendrologinėse kolekcijose bei senuosiuose dvarų, tarpukario ir pokario metų parkuose) auginama ar bandoma auginti apie 25 svetimžemių pušų rūšys ir per 50 įvairių dekoratyvinių formų",- pasakoja Laimutis Januškevičius.

„Aplinkos aktualijų" puslapyje Elena Auglienė, Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Aplinkos oro skyriaus vedėja informuoja skaitytojus apie šalies didžiųjų miestų oro kokybę. Ji primena, kad  „Aplinkos oro apsaugos įstatymas draudžia deginti atliekas, išskyrus atvejus, kai jos deginamos specialiai tam skirtuose įrengimuose. Administracinių teisės pažeidimų kodekse už atmosferos apsaugos reikalavimų pažeidimą deginant atliekas numatyta bauda nuo 100 iki 400 litų, spalio 1 d. įsigaliojus žalos aplinkai apskaičiavimo metodikos pakeitimams, nustatytas minimalus žalos aplinkai dėl oro teršimo ( pvz. deginant plastiką  ar kt.) atlyginimo dydis (bauda) - 345 litai ( nuo 2015 m. sausio 1 d. - 100 eurų).

Tame pačiame puslapyje informuojama, kad nuo lapkričio 11 d. Generalinės miškų urėdijos generalinio miškų urėdo pareigas pradėjo eiti Rimantas Prūsaitis, iki šiol dirbęs Valstybinės Miškų tarnybos direktoriumi.  Valstybinės Miškų tarnybos direktoriaus pareigos nuo lapkričio 11 d. patikėtos buvusiam Rimanto Prūsaičio  pavaduotojui Pauliui Zolubui.

Lapkričio 11 d. Vilniaus rotušėje  keturiasdešimtmetį atšventė pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas. Šventinį renginį organizavo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija.

 Straipsnyje „Pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas atšventė keturiasdešimtmetį" žurnalistas ir gamtosaugininkas Juozas Stasinas prisimena  pirmojo nacionalinio parko įkūrimo metus, mini gamtosaugininkų, mokslininkų, projektuotojų pavardes, pateikia savo asmeninio archyvo nuotraukas. Straipsnyje rašoma:  „ Aukštaitijos nacionalinio parko ištakos siekia dar 1960 metus. Tuometinio Gamtos apsaugos komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos, kuriam vadovavo žymus gamtosaugininkas Viktoras Bergas, vėliau Kazys Giniūnas, iniciatyva, remiant Lietuvos Mokslų Akademijai ir aktyviai dalyvaujant mokslininkams, visuomeninėms organizacijoms, šalyje buvo steigiami įvairios paskirties gamtiniai draustiniai - botaniniai, zoologiniai, ichtiologiniai, landšaftiniai ir kt. Tarp jų vieną pirmųjų vietų užėmė Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis - zoologinis draustiniai...Buvo rengiamos specialios mokslinės ekspedicijos. Būsimo nacionalinio parko teritoriją tyrė  Vilniaus universiteto Gamtos  fakulteto studentai, vadovaujami dėstytojų Česlovo Kudabos, Vaclovo Ščemeliovo, Dalios Galvydytės ir kt. 1964 metais kompleksinę ekspediciją surengė Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija. Ekspedicijos dalyviai - istorikai, etnografai, tautosakininkai, gamtininkai ir kitų specialybių krašto tyrėjai surinko daug vertingos medžiagos. Jos ir  Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų instituto mokslininkų Vlado Stausko, Giedriaus Daniulaičio, Pauliaus Kavaliausko bei kitų specialistų parengtos schemos pagrindu, po ilgų diskusijų, Lietuvos vyriausybė 1974 metais priėmė nutarimą dėl Lietuvos TSR nacionalinio parko įkūrimo. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, pavadinimas buvo pakeistas  Aukštaitijos vardu. Dabar Lietuvoje yra penki nacionaliniai parkai: Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Kuršių nerijos ir Trakų istorinis.

Puslapyje  „Žuvininkystė" spausdinamas žurnalisto Juozo Stasino pokalbis su Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotoju Aidu Adomaičiu, atliekančiu direktoriaus funkcijas. Pokalbyje plačiai nušviečiama Žuvininkystės tarnybos ir jos padalinių veikla  įrengiant migruojančioms žuvims prie užtvankų pralaidas, veisiant žuvis ir įžuvinant valstybinius vandens telkinius.

 „Per pastaruosius dvejus metus įrengtos trys žuvų pralaidos,- sako Aidas Adomaitis.- 2013 metais pastatėme žuvų pralaidą Sausdravo upės užtvankoje Plungės rajone. Tais pačiais metais rekonstravome žuvų migracijos taką Vilnios upėje prie Rokantiškių užtvankos. Šiais metais džiaugiamės įrengta žuvų pralaida Kražantės upės užtvankoje pačiame Kelmės mieste..."

Žuvininkystės tarnyba yra pagrindinė organizacija, plačiu mastu vykdanti valstybinių vandens telkinių įžuvinimo darbus. Šešiuose technologiškai moderniuose gamybiniuose padaliniuose veisiama ir auginama 17 rūšių žuvys ir vėžiai: šlakiai, lašišos, margieji upėtakiai, kiršliai, sykai, seliavos, šamai, aštriašnipiai eršketai, sterkai ir kt. Kasmet išauginama ir išleidžiama į Lietuvos valstybinius vandens telkinius 26-28 milijonai vienetų įvairių rūšių žuvų. Tai sudaro daugiau nei 90 proc. mūsų  šalyje dirbtinai įveisiamų žuvų kiekio. Be to kasmet į upes išleidžiama apie 400 tūkst. vnt. lašišinių žuvų jauniklių, 6 tūkst. vnt. aštriašnipių eršketų. Per pastaruosius ketverius metus į ežerus išleista daugiau nei 2 mln. 250 tūkst. vnt. europinių ungurių jauniklių.

Nauja įdomia tema padiskutuoti skaitytojus kviečia pozityvistų klubo steigėjas, žurnalistas Jeronimas Laucius.  Puslapyje „Žmogaus ekologija" jis savo straipsnį pavadino „Homoterapija. Kas tai?".  Autorius rašo: „Susipažinau su vienu žinomiausiu gydytoju, psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku. Kai paklausiau gydytojo, kodėl pas mus tiek daug žmonių, sergančių psichinėmis ligomis, vietoj atsakymo sulaukiau kvietimo dalyvauti jo vedamuose psichoterapiniuose užsiėmimuose, ir pabandyti surasti atsakymą į savo paties klausimą. To atsakymo ieškau jau trejus metus, trejus metus lankausi tose grupėse ir pats kartu mokausi, kaip nepakliūti į liūdesio, nerimo, nepasitikėjimo savimi, kitas negatyvumo, savigraužos pinkles. Ta tema esu sukaupęs nemažai informacijos, kuria siekiu pasidalinti su kitais, leidžiu knygas, kurių vien pavadinimai sako apie ką rašau, pavyzdžiui: „Atsisveikinu su depresija", „Laiškai iš „Vasaros 5", „Besigydančiųjų Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre istorijos" ir kiti leidiniai".

Prof. Algirdas Stanaitis - garbingo amžiaus žmogus, bet jo pomėgio kelionėms, begalinio noro pažinti Lietuvos ir  Pasaulio gamtą, pasidalinti kelionių įspūdžiais su kitais žmonėmis gali pavydėti kiekvienas. Šį kartą skaitytojams Profesorius pasakoja apie Panamos kanalą - sudėtingą žmonijos projektą, kurio įgyvendinimo mintis gimė dar XV1 amžiuje. Pirmieji statybos bandymai datuojami 1879 metais. Iniciatyvos statyti kanalą ėmėsi prancūzai, vėliau perėmė JAV.  Statyba  pradėta 1904 metais ir truko 10 metų. Ji kainavo per 400 mln. dolerių, dirbo 70 tūkst. darbininkų. Dėka Panamos kanalo jūros kelias iš Niujorko į San Franciską sutrumpėjo nuo 22,5 tūkst. iki 9,5 tūkst. kilometrų.

Daug įdomaus „Tėviškės gamtos" skaitytojai, ypač keturkojų draugų mylėtojai, sužinos perskaitę Žyginto Petrulio parengtą medžiagą - „Koviniai žvėrys" ir Žilvino Žičkaus - „Aš pats išsigydysiu".

 

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

                                                                  

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-01-03 11:21
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

Juozas

2014-12-01 11:06

Artūrai, jeigu gamtos nesaugosime, tai ir žmogaus neišsaugosime. Žmogus - tik dalelė gamtos. tik vaikas, pagimdytas gamtos. Todėl gamtą mes turime mylėti ir pažinti, kaip savo Motiną.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Artūras

2014-11-29 14:08

Gamta, gamta... Žmogų visų pirma reikia saugoti. Lietuva nyksta!!!!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurgis

2014-11-28 10:51

Be meilės nėra ir pažinimo.rh3m

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

ABC

2014-11-28 06:42

Gamtą visų pirma reikia pažinti, o jau po to MYLĖTI

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nikas

2014-11-27 20:25

koks čia portretas, be plaukų,Aldona.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Petras

2014-11-26 11:02

Įdomus leidinys, būtinai užsiprenumeruosiu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media