2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai. 8 dalis

2017-07-03
 
Valdas Valiukevičius

Valdas Valiukevičius

Romas BACEVIČIUS

 

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

 

 

Valdas VALIUKEVIČIUS, 1991 metais buvęs „Lietuvos ryto" apžvalgininkas, dabar televizijos laidų prodiuseris, Lietuvos žurnalistų autoklubo prezidentas

 

Gal pirmiausia paklausiu, kada pirmąkart parašei ir kuriam laikraščiui?

 

Mano santykis su žurnalistika prasidėjo labai neįprastai. Besimokydamas bene devintoje ar dešimtoje klasėje susikoviau su „priešais" iš kito Alytaus miesto rajono, mane nuramino milicininkai ir taip aš tapau nepilnamečių komisijos klientu. Toje komisijoje manęs ėmė klausinėti - kuo aš domiuosi, kuo ketinu būti. Komisijoje buvo vietinio laikraščio žurnalistė. Sužinojusi, kad man patinka literatūra, ji pakvietė užsukti. Taip aš buvau paskirtas „perauklėjimui" į Alytaus laikraštį „Komunistinis rytojus". Na, ir jiems, ko gero, pasisekė mane padaryti žmogumi... Baigęs mokyklą įstojau į universitetą.

 

Baigęs universitetą pradėjai dirbti „Komjaunimo tiesoje", po kurio laiko jos sporto skyriuje. Kiek prisimenu, nebuvai didelis krepšinio, futbolo ir apskritai sporto temos mėgėjas, kaip, pavyzdžiui, mūsų bendrakursis Tautvydas Meškonis, iki šiol tebekomentuojantis įvairias sporto varžybas. Taigi ar Tau patiko rašyti šia tema, ar labiau traukė kitos? O gal pamažu su sporto tema susigyvenai ir nuo tada jau prasidėjo artimesnė pažintis su automobilių raliu?

 

Aš niekada nebuvau sporto žurnalistas. Esu ribotos mąstysenos žmogus... Nes, kaip sako žmona, mano galvoje - „Nemuno žiedo" trajektorijos... Taigi rašiau ne apie sportą, o tik apie automobilių sportą, apie automobilius ir juos valdančius žmones.

O pačioje darbo karjeros pradžioje teko padirbėti įvairiuose frontuose. Pradėjau kaip „Komjaunimo tiesos" atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas. Tai buvo darbas, apie kurį universitete visi nutylėjo. Atėjau į tas pareigas nieko apie jas nežinodamas. Po trijų savaičių atsakingoji sekretorė išėjo atostogauti, o redaktorius išvyko į Maskvą. Tapau vieno svarbiausio laikraščio galva... Oi karšta buvo...

Vėliau tapau užsienio, naujienų skyriaus vadovu, dar vėliau gavau svajonių darbą - apžvalgininko. Tai reiškė, kad galiu rašyti kiek noriu ir kada noriu, svarbu, kad tai būtų pirmo puslapio temos. Pirmąsyk rašiau apie kalinius, kalinių prižiūrėtojus, prostitutes, gėjus, stoties rajono gyvenimą ir t. t. Žodžiu, buvo daug temų su rubrika „Pirmą kartą".

 

1990 metais „Komjaunimo tiesa" virto „Lietuvos rytu". Kas sugalvojo naująjį pavadinimą? Gal prisimeni kokių nors įdomių dalykėlių iš pavadinimo keitimo užkulisių?

 

Teko dalyvauti naujojo pavadinimo kūrimo procese. Kartu su Gedvydu Vainausku ir Vidu Rachlevičiumi lakstėme Spaudos rūmuose iš kabineto į kabinetą keldami visokiausias idėjas, siūlydami visokius pavadinimus. Sukome galvas gana ilgai. Man rodos, dabartinį pavadinimą sugalvojo Gedvydas.

 

Dirbdamas Vilniuje 1991 metais turbūt irgi buvai politinių įvykių sūkuryje. Ką galėtum papasakoti apie svarbiausias Lietuvai dienas? Kiek pats buvai tų įvykių dalyvis? Kiek tą jautėte redakcijoje?

 

Aš nebuvau politikos žurnalistas, bet tuose įvykiuose dalyvavome visi. Tą dieną, kai rusų kariai užėmė Spaudos rūmus, mes buvome komandiruotėje Maskvoje. Prisimenu, lėktuvas leidosi ne Vilniuje, o Palangoje. Iš ten važiavome autobusu. Jau žinojome, kad redakcija užimta. Susirinkome tuometinėje „Respublikos" redakcijoje. Ten buvo bendra visų Vilniaus žurnalistų redakcija.

Kitomis dienomis visi susitikdavome Lietuvos žurnalistų sąjungos kavinėje Vilniaus gatvėje. Ta vieta tapo antraisiais namais. Buvo miela ir jauku. Man rodos, ta kavinė veikė 24 valandas, nes žurnalistų darbas vyko be poilsio.

 

Išsidanginus okupantams Lietuvos valdžia netrukus leido privatizuoti redakcijas. Taigi privatizaciją, „prichvatizaciją", akcijų įsigijimą, pirkimą, pardavimą patyrė daugelis tada dirbusių žurnalistų. O kaip tas privatizavimas sekėsi Tau? Ar pasijutai laikraščio šeimininku?

 

Daugelis privatizavimo procesų vykdavo su triukšmais. Buvo jų ir „Lietuvos ryte". Ne visiems buvo aišku, kodėl vienas gavo daugiau akcijų, o kitas - mažiau. Tačiau daugelis mūsų tuo metu dar nesupratome tų akcijų vertės. Nelaikėme tai rimtu dalyku. Žinoma, ne visi. Vyresni kolegos pirko akcijas iš išeinančių ar pinigų pristigusių žurnalistų. Ilgainiui tai tapo dideliu kapitalu. Ir pirmieji rimti dividendai tai patvirtino. Gavau tiek, kad galėjau neblogą automobilį įsigyti. Ilgainiui akcijas pardaviau ir sėkmingai investavau į nekilnojamąjį turtą.

 

Kodėl išėjai iš „Lietuvos ryto"? Kur dirbai paskui?

 

Jau dirbamas „Lietuvos ryte" sukūriau televizijos laidą „Ekipažas". Kurį laiką derinau šiuos darbus, tačiau ilgainiui supratau, kad noriu dirbti sau. Išėjau iš laikraščio, sukūriau dar porą laidų. Po kurio laiko ėmėme pirkti ir leisti žurnalus. Tapau žurnalų „Automoto", „Moto+", „Keturi ratai" leidėju. Tai buvo įdomus, bet labai sunkus periodas. Įmonėje dirbo apie 20 žmonių. Prieš krizę kiekvienas jausdavo pareigą kas porą mėnesių užeiti pas mane ir paprašyti padidinti atlyginimą... Aš dirbau po14-16 valandų, atlyginimą pasiimdavau paskutinis ir patį mažiausią... Ilgainiui tai nusibodo, tad žurnalus pardaviau. Naujieji savininkai manęs paprašė dirbti „Keturių ratų" redaktoriumi. Tą ir dariau iki šių metų, šį darbą derindamas su TV projektais ir Lietuvos žurnalistų autoklubo renginiais.

 

O kokius renginius organizuoja šis klubas?

 

Mūsų klubas yra analogų neturinti organizacija, vienijanti kolegas, dirbančius automobilizmo tematika. Nuo 1996 metų sėkmingai gyvuojame, rengiame konkursus „Metų automobilis", „Lietuvos komercinis automobilis", „Geriausias vairuotojas", Tarptautinį žurnalistų ralį, kitus renginius. Beje, toks ralis šiuo metu yra vienintelis pasaulyje.

 

Kartu su Arūnu Lekavičiumi dalyvavai ir garsiajame ralyje Paryžius-Dakaras. Papasakok apie tai - kaip tam ryžaisi, ar Tau tai nebuvo avantiūra? Gal ieškojai nuotykių?

 

Dakaro maratonas kiekvienam „benzingalviui" yra tas pats, kaip sportininkui olimpiada, lakūnui - kosmosas. Tai kiekvieno „benzingalvio" svajonė. Man tiesiog pasisekė atsidurti ten. Pirmąsyk Dakaro maratone buvau kaip žurnalistas. Tuomet turėjo startuoti Eugenijus Tumalevičius, o aš buvau jo komandos žurnalistas. Tačiau komanda neišvyko į startą, tad man teko vykti vienam. Tada turėjau laiko pamatyti visą Dakaro virtuvę iš labai arti. Pamačiau ir Afriką. Dienomis turėdavome laisvo laiko, tad su kolega iš Čekijos, pasinaudoję vietinių taksistų paslaugomis, vykdavome į vietinius kaimus, miestelius, fotografavome, bendravome su žmonėmis. Mane ten labai gelbėjo prancūzų kalbos mokėjimas. O vakarais ir naktimis stebėjausi lenktynių stovyklos gyvenimu. Ji dūzgė ištisomis naktimis, vyrai per naktis ruošdavosi kitos dienos mūšiui. Išties tai priminė karo stovyklą. Nes čia buvo ir daug kraujo, ir daug tragedijų...

Maratone dalyvavo vienas lietuvių ekipažas - Romualdas Beresnevičius su Arūnu Lekavičiumi. Tai buvo pirmasis lietuvių ekipažas, pasiekęs šio maratono finišą. Praleidęs mėnesį Afrikoje, grįžau kitoks. Supratau, koks spalvingas yra pasaulis, kokia graži ir žiauriai skurdi Afrika ir kaip gerai gyvename mes Lietuvoje, koks geras yra Landsbergis...

Dakaro bacila pateko į mano organizmą. Jau Lietuvoje sutikęs Arūną Lekavičių jo paklausiau: „Ką ketini daryti, važiuosi dar į Dakarą ar ne?" Šis alytiškis irgi susirgo Dakaro liga. Ir jau buvo apsisprendęs pirkti specialų automobilį ir būti jo vairuotoju. Na, o aš, atsiradęs laiku ir vietoje, pasisiūliau tapti jo šturmanu. Lietuvoje drauge įveikėme ralį „Aplink Lietuvą", pasitikrinome, kaip sutampa charakteriai, tada nuvažiavę į Prancūziją nupirkome seną „Toyota Hilux" ir ėmėme ruoštis startui. Kaip dabar suprantu, tai buvo velniškai avantiūristiškas žygis - be jokios panašių lenktynių patirties tiesiai į olimpiadą. Su mažu biudžetu, prisiglaudę po vienos prancūzų komandos pastoge...

Tų metų maratonas startavo Araso mieste Prancūzijoje ir pakeliui kelto link į Afriką teko įveikti tris etapus. Jie buvo labai purvini ir slidūs. Ralio meistras Arūnas tuomet nustebino pasaulį ir pats save. Europiniuose etapuose mes finišavome 7, 11 ir 20 vietose tarp pasaulio geriausiųjų. Kitą dieną po tokio vieno etapo garsioji Juta Kleinschmidt startavo už mūsų ir nustebusiu žvilgsniu tyrinėjo keistą lietuvių automobilį su keistas numeriais... Lietuva stebėjosi, šventė už mus, mūsų telefonai spirgėjo. Priminsiu, kad tuo metu dar nebuvo nei feisbuko, nei interneto, tad mes rezultatus sužinodavome vėliau, nei Lietuvos gyventojai.

Tačiau išsišokėlius į vietą pastatė Afrika su klastingomis trasomis ir smėlynais. Įveikę Maroko etapus mes „žuvome" Mauritanijos smėlynuose. Ten sugedo mūsų automobilio priekinis reduktorius, tad smėlynuose su automobiliu, varomu tik galinių ratų, nebuvo ką veikti. Bandėme viską daryti iš paskutiniųjų, kad gautume tokią detalę. Pavyko iš vietinių nusipirkti seną detalę už kosminius pinigus. Tačiau ji atlaikė tik keliasdešimt kilometrų. Teko pasiduoti. Sava eiga, keliais nuvažiavome iki Dakaro miesto ir namo grįžome liūdni anksčiau laiko.

Kitais metais - vėl startas. Tuomet vėl laužėmė mašiną, kentėjome ją taisydami smėlynuose, dieną važiuodami, naktį remontuodami. Automobilis pasiekė finišą kasdien sunaudodamas po 20 litrų alyvos, su dviem sulaužytomis lingėmis, be vairo stiprintuvo, tik su ketvirta pavara. Bet pasiekė. Gavome tai, ko labai nusipelnėme - Dakaro maratono medalį. Tai pats brangiausias mano gyvenimo apdovanojimas.

 

Finišą pasiekėte, tai buvo pergalė, už kurią gavai nedidelį medalį. Ar tai vienintelis medalis, kurį už ką nors esi gavęs?

 

Esu gavęs ir daugiau visokių apdovanojimų. Tačiau mieliausi - lenktynių trofėjai.

 

Dakaro ralis šiuo metu vyksta ne tik be Dakaro, bet ir be Afrikos. Ką apie tai manai? Gal reikia keisti jo pavadinimą arba grįžti į Afriką?

 

Kalbėsiu pragmatiškai: lenktynės - tai komercinis renginys, kuris maitinamas dalyvių mokesčiais ir rėmėjų pinigais. Lotynų Amerikos rinka yra kur kas stipresnė už Afrikos. Čia daug stiprių firmų, kurios suinteresuotos remti tokį renginį, o vietinės šalys suinteresuotos priimti tokį renginį, jį remti ir gauti grąžą iš turistų. Taigi dėl viso to abejoju, ar maratonas kada nors sugrįš į Afriką.

Aš lotyniškame Dakare nebuvau, tik stebiu jį per TV, žinau dalyvių nuomones. Jis tapo labai labai greitas ir dėl to dar labiau pabrango. Afrikietiško maratono laikais pakakdavo turėti 100 000 eurų, kad galėtum išsinuomoti paruoštą automobilį su mechanikų komanda, o dabar tam reikia tris kartus daugiau.

Beje, Afrikoje vis dar vyksta senojo Dakaro dvasios maratonas kitu pavadinimu - „Eco Race". Jį organizuoja kadaise garsus Prancūzijos lenktynininkas Jeanas Louisas Schlesseras. Šiame maratone kasmet dalyvauja ir lietuvio Ginto Petraus ekipažas.

 

Ar vis dar turi vilties sugrįžti į šį ralį Afrikoje arba Pietų Amerikoje?

 

Nematau prasmės. Aš turiu Dakaro medalį. Tad nematau skirtumo, kokioje vietoje finišuoti - 55-oje ar 35-oje. Žinau tiek, kad į pirmą dvidešimtuką aš šiame gyvenime nepateksiu. Tam turiu per mažai pinigų ir laiko. O viso to reikia labai daug. Reikia mesti viską, ką dabar darai, ir ištisus metus ruoštis maratonui.

 

O ar prisimeni, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmąkart vairavai automobilį?

 

Žinoma! Tėvukas turėjo VAZ-2101. Kai man buvo gal 15-a ar 16-a, slapčia pasidariau jo raktą. Garažas buvo prie Alytaus oro uosto. Tad aš tylomis išsivarydavau „Žiguliuką" iš garažo ir vienas pats važinėdavau oro uoste. Vėliau išvažiavau į gatves, į užmiestį. Taip slapčia išmokau vairuoti. Klasės draugas panašiu būdu gavo savo tėvo „Moskvič". Nutarėme, kad reikia pasimokyti sportinio važiavimo, valdomo slydimo. Paskaitėme lenkų ralio meistro Sobieslavo Zasados knygą apie sportinį vairavimą ir ėmėme „drožti" hipodromą... Tačiau viename posūkyje draugas neišlaikė slystančios mašinos ir mes „padarėme stogą"... Laimė, kad vairavau ne aš.

 

Kada gavai vairuotojo pažymėjimą? Ar pavyko iš pirmo karto?

 

Vairuotojo pažymėjimą gavau išsyk, kai tik sukako 18 metų. Gauti nebuvo sunku, nes turėjau kelerių metų patirtį.

 

Koks buvo Tavo pirmasis nuosavas automobilis?

 

Pirmąjį automobilį man padovanojo tėvai baigus universitetą. Tai buvo žalios spalvos VAZ-2101. Tuomet man atrodė, kad tai labai gražus automobilis. Su juo sugebėjau apkeliauti ne vieną kaimyninę šalį.

 

Kiek automobilių esi turėjęs? Kokį ir kelintą dabar turi?

 

Tai gali pasakyti tik kelių policijos kompiuteris. Bene prieš 10 metų pažįstamas kelių policijos komisaras, pažiūrėjęs į tą kompiuterį, sakė, kad turėjau 18 automobilių. Tačiau per tuos 10 metų turbūt buvo dar 10. Automobilius mėgstu keisti kas metus, ilgiau kaip porą metų retai važinėju. Tiesiog norisi pabandyti ir vieną, ir kitą. Nepaisant to, kad per metus išbandau apie 40 naujausių automobilių, mat esu konkurso „Metų automobilis" komisijos narys. Mūsų teismui pateikiami visi naujausi automobilių modeliai.

Šiuo metu vairuoju E klasės „Mercedes-Benz", kuris yra labai smagus ir patikimas draugas. Su juo per metus nuvažiuosiu apie 50 000 kilometrų. Garaže stovi ir kitas gražuoliukas, 1978 metų „Datsun 280Z", mano jaunystės sportinis automobilis. Jį užvedu bent kartą per savaitę, džiaugiuosi jo tikru važiavimu be jokių elektroninių pagalbininkų, katalizatorių, stiprintuvų, mėgaujuosi gana galingo 6 cilindrų variklio garsu.

 

Darbo reikalais buvai iškomandiruotas dalyvauti įvairiose automobilių mugėse. Gal gali papasakoti apie pirmąją arba palikusią didžiausią įspūdį?

 

Žinoma, visada įspūdingiausias pirmas kartas. Tai buvo Ženevos paroda, į kurią dabar važiuoju kiekvieną pavasarį. Bijau sumeluoti, bet pirmas kartas buvo gal prieš 25 metus. Dabar Ženevoje jaučiuosi lyg namie. Žinau, kur koks automobilis stovi, kokie yra pristatymai, kokie žmonės yra stendų užkulisiuose. Žinoma, darbo ten turime į valias. Ir nuvažiavę su trijų žmonių televizijos grupe dirbame po 12 valandų per dieną, dažnai net neturėdami laiko pasigrožėti Ženevos senamiesčiu.

 

Kokia ilgiausia buvo tavo darbo kelionė automobiliu? Kur ir kaip toli ji buvo?

 

Labai ilgų kelionių automobiliu nebuvo. Dažniausios kelionės apie 2 000-2 500 kilometrų. Tokį atstumą važiuojame be sustojimo. Manome, kad kelionę įveikėme sėkmingai, jeigu vidutinis greitis yra apie 110 km/h. Visada stengiuosi važiuoti maksimaliai greitai, kiek tik leidžia tos šalies Kelių eismo taisyklės ir kelio sąlygos. Važiuodamas greitai mėgaujuosi automobilio valdymo procesu, esu susikoncentravęs lyg varžybose. Lėtas važiavimas mane greitai nuvargina, atbunka dėmesys, tampu pavojingu vairuotoju...

 

O per atostogas su šeima keliaujate? Ar nakvojate kempinge, ar viešbutyje? Kur esate nuvažiavę?

 

Kelionės yra mūsų didysis pomėgis. Aplankėme apie 70 šalių. Tikiuosi šį skaičių padvigubingti. Kartais su žmona pasvajojame apie kelionę aplink pasaulį. Negali žinoti, gal tai pavyks, o gal ir ne...

O kol kas keliaujame trumpesniais atstumais kelis kartus per metus. Nuolat medžioju pigius lėktuvų bilietus - radę gerą maršrutą už nedidelius pinigus, lekiame be didelio pasiruošimo. Visose šalyse stengiuosi keliauti automobiliu. Senokai išmaišėme Europą, važinėjau Amerikoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje, keliolikoje Afrikos šalių, Seišeliuose, Izraelyje, Jordanijoje ir t. t. Neteko pačiam vairuoti tik Japonijoje, nes čia negalioja lietuviškas vairuotojo pažymėjimas. Beje, tokių šalių yra daugybė. Tad, renkantis kelionę ir tikintis važiuoti išsinuomotu automobiliu, reikia pasidomėti, ar toje šalyje galioja mūsų pažymėjimai.

Automobilis suteikia laisvę. Važiuoti gali visada, automobiliui nėra netinkamo oro. Jis visada kyla, skirtingai nei lėktuvas... Keliaudami nakvojame viešbučiuose, apartamentuose, kempinguose. Kaip kur papuola. Nakvynei neturiu jokių specialių reikalavimų. Norisi, kad būtų švaru, kad būtų lova ir vanduo.

Nakvynės vietas susirandame įvairiuose interneto puslapiuose ar tiesiog važiuodami pakelėje. Dažniausiai nevaržome savęs užsakydami viešbučius iš anksto. Jeigu vieta labai patinka, pasiliekame kelioms naktims, jeigu ne, pakanka ir vienos nakvynės.

 

Interviu laikraščiui „Laikas" esi sakęs, kad sergi liga, kuri vadinasi adrenalino toksikomanija. Kokiu didžiausiu greičiu gerame kelyje esi važiavęs? O gal adrenalino gauni ir kitais būdais? Gal leidiesi parašiutu, plauki kateriu, slidinėji kalnuose?

 

Aš mėgstu skraidyti žemai J. Man patinka, kai galiu kontroliuoti greitį, kontroliuoti situaciją. Tad skraidyti galiu tik žeminėmis transporto priemonėmis, ne antžeminėmis. Automobilių sportas yra pats pats didžiausias malonumas. Turbūt antrasis „kaifas" yra kalnų slidinėjimas. Fantastiškas jausmas, kai leki nuo kalno ant savų kojyčių 80 km/h greičiu... Yra ir daugiau visokių smagumų - mėgstu plaukioti burlente, irklente, važinėti dviračiu...

 

O kaip „įlindai" į televiziją? Ar nebuvo labai sunku - juk studijavai kaip spaudos specializacijos studentas? Kalbėti į mikrofoną filmuojant kamerai turbūt iškart nepradėjai? Gal kas iš patyrusių kolegų pamokė, o gal lankei kokius nors kursus?

 

Mano mokytoja buvo mano kurso draugė Nemira Pumprickaitė. Laidą „Ekipažas" pradėjome rengti drauge su ja. Visada žavėjausi jos profesionalumu.

 

Papasakok, kaip atsirado Tavo jau minėta televizijos laida „Ekipažas".

 

Tiesiog susėdo grupė bendraminčių ir sugalvojo. Vienas iš laidos iniciatorių buvo lenktynininkas Jonas Balčiūnas. Tuomet pasikvietėme Nemirą ir Dainių Leonavičių. Dainius iki tol buvo tiesiog fizikas. Tačiau įklimpo jis į automobilizmo pelkę iki ausų. Neišlenda iki šiol. Jis tapo ir lenktynininku, ir laidos vedėju, ir konkurso „Metų automobilis" komisijos nariu.

 

Televizijos eteryje nebeliko „Ekipažo", bet atsirado „Ne vienas kelyje". Kodėl?

 

„Ekipažas" buvo transliuojamas aštuonerius metus. Tai labai ilgas laikas TV laidai. Ilgainiui buvo nutarta pakeisti laidos kryptį, pasukti labiau saugaus eismo link, nes tai yra didelė bėda, mes, lietuviai, Europoje atrodome liūdnai. Tuomet ir gimė nauja laida „Ne vienas kelyje".

 

Turi daug įvairių kitų pareigų. Išvardink tas pareigas ir nors trumpai papasakok, ką jas eidamas turi daryti, kiek jos iš Tavęs atima laiko ir kaip viską suspėji? Kokia viso to prasmė?

 

Visi mano užsiėmimai sukasi apie tą patį - aplink automobilius. Užsiėmimai atsiranda savaime arba aš savaime atsirandu juose. Viskas vyksta natūraliai, nieko nesiekiant. Gyvenime laikausi principo, kad visada geriau ką nors daryti, nei nieko nedaryti. Nesu nei sėdėtojas, nei gulėtojas. Namuose, kieme, prie gražaus tvenkinio turime gultus. Aplink viskas labai gražu, lyg kurorte. Tačiau su žmona pagalvojome, kad per metus ten buvome prigulę tik 2 kartus po 20 minučių... Esame veiksmo šalininkai. Judėjimas įkrauna lyg generatorius. Neveikimas, laukimas varo į neviltį. Geriau dirbti 14 valandų per dieną, nei gulėti prie televizoriaus. Tad, kaip sakoma, darbas kvailį myli, jis jį suranda. O dėl pareigų, tai esu redaktorius, prodiuseris, prezidentas, tėvas, vyras.

 

Kaip atrodo, kodėl būtent Tu tapai Lietuvos žurnalistų autoklubo prezidentu?

 

Nežinau. Gal tai geriau žino klubo nariai. Gal dėl to, kad buvau šio klubo idėjos autorius, kad sumaniau tuos renginius. Gal dėl to, kad kantriai tempiu šį jungą jau daug metų. Įpratau prie renginių - jie visi skirtingi, vyksta skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis. Tai ir džiugina. Pradžioje po kiekvieno renginio keikiausi ir sakiau, kad tai - paskutinis kartas, o dabar žiūriu ramiai - žinau, kad pailsėsiu ir vėl norėsiu daryti. Visai kitaip nei šį kartą. Tai ir „veža".

 

„Geriausias Lietuvos vairuotojas", „Metų automobilis" - tai renginiai, kuriuos Tau teko organizuoti. Kaip ir kada kilo jų idėja, koks jų tikslas, kokia šių konkursų ateitis?

 

Skirtingi konkursai atsirado skirtingu metu. „Metų automobilis" atsirado dėl to, kad panašus renginys vyko Europoje. O mes juk ėjome Europos link. Tad kuo mes, žurnalistai, prastesni? Mes irgi norėjome būti „kieti", vairuoti naujus automobilius, daryti renginį, turėti galimybę susipažinti su naujausiomis technologijomis. „Geriausią vairuotoją" ėmėme rinkti dėl to, kad supratau, jog šalyje yra begalė automobiliais ir jų vairavimu besidominčių žmonių. Šis konkursas tai tarsi automobilių lenktynių ir teorijos egzamino mišinys. Tai galimybė kiekvienam vairuotojui nemokamai pasitikrinti savo žinias, susirungti su kitais, išbandyti naujus automobilius, laimėti vertingų prizų.

 

O kaip kilo idėja organizuoti „Press ralį"? Papasakok apie jo istoriją - juk jis net buvo „emigravęs" į kitas Baltijos šalis, o šiemet grįžęs į Lietuvą vyko 22-ą kartą. Gal šiemetinis kuo nors buvo kitoks?

 

Per 22 metus dar nebuvo dviejų vienodų ralių. Tai ir „veža" mane kaip organizatorių, tai „veža" ir dalyvius. Lenktyniaujame skirtingose vietose, skirtingose trasose. Ne kartą lenktyniavome Latvijos trasose. O 2016 metais buvome pasiekę Estiją. Yra minčių surengti ralio etapus Lenkijoje. „Press ralis" - tai unikalus renginys visame pasaulyje. Tad ir sulaukiame daug kolegų iš įvairių pasaulio šalių. Daugelis jų parašo ar parodo savo įspūdžius. Medijos ataskaitose turime gausybę įdomiausių reportažų apie Lietuvą. Džiugina tai, kad bent kiek galime prisidėti prie mūsų šalies garsinimo.

Noriu pasakyti kolegoms, kad nereikia bijoti dalyvauti šiame renginyje. Tai nėra profesionalų varžybos, kuriose dalyvauja tik labai geri vairuotojai su labai gerais automobiliais. Yra dvi dalyvių kategorijos: vieni atvažiuoja varžytis, kiti - dalyvauti, pabendrauti, tiesiog pasiekti finišą, puikiai praleisti laiką su kolegomis. Be to, turime turistinę klasę, kurioje nereikia „gazo" spausti... Važiuoji per Lietuvą, ieškai gražių vietelių, atlieki užduotis ir gerai leidi laiką.

 

Kaip šiam raliui surandate dalyvių užsienyje? Tikriausiai esi susipažinęs su tų šalių žiniasklaida, rašančia apie automobilius. Kokia ji? Kaip šalia jos atrodo lietuviška?

 

Žurnalistai yra žurnalistai visame pasaulyje. Su kolegomis mes susitinkame užsienio renginiuose, lenktynėse, automobilių bandymuose. Šios srities žiniasklaida užsienio šalyse yra kur kas stipresnė, laidos turiningesnės, o žurnalai storesni. Ir tai yra dėl vienos banalios priežasties - tos šalys turi kur kas daugiau gyventojų, tie gyventojai - kur kas turtingesni, jie perka daugiau naujų automobilių, o automobilių gamintojai užsako reklamą žiniasklaidoje. Lietuviško ar, tarkim, vokiško žurnalo apie automobilius redaktorius atlieka panašų darbą, keliasdešimt kartų skiriasi tik keli dalykai: žurnalo apimtis, tiražas, žurnalo biudžetas, darbuotojų skaičius ir redaktoriaus atlyginimas. Tačiau galiu pasidžiaugti vienu dalyku, kuriuo esame pranašesni už daugelio šalių redaktorius - mes esame „kieti" vyrukai, kai sėdame prie automobilių vairų. Tuomet mes „pakrauname malkų" daugeliui vokiečių, austrų, prancūzų, rusų ir ispanų J.

 

Ralyje dalyvavo ir Tavo sūnus Paulius. Ar jis - aistringas automėgėjas, ar važiavo tik iš solidarumo tėtės organizuotam renginiui?

 

Paulius yra geras vairuotojas. Pirmąsyk į kartingo mašinėlės kėdę sėdo devynerių metų. Lenktyniavo kartingo varžybose, daug metų važiavo slalomo varžybose. Tai davė rezultatą. Jis puikiai vairuoja, šalia jo aš sėdžiu ramus. Automobilių sportas yra jo pagrindinis pomėgis. Šiemet jis pats įsigijo BMW automobilį ir paruošė lenktynėms. Dalyvauja „Fast lap" lenktynių serijoje. Na, o „Press ralyje" jis pasirodė puikiai, laimėjo daug varžybų etapų ir tik gedimas priešpaskutiniame etape sutrukdė tapti pačiu greičiausiu šio ralio vairuotoju.

 

Lietuvoje ėjo keletas automobilininkams skirtų žurnalų: „Automoto", „Moto+", „Greitis", „Mobilis", „F-1", gal dar koks, kurį pamiršau, o dabar liko tik seniausiai einantis „Keturi ratai", „Top Gear", „Autobild". Tačiau meškeriotojams, žvejams ir medžiotojams skirti žurnalai niekur nedingo. Tai nejaugi meškerės, spiningai ir medžiokliniai šautuvai kainuoja daugiau nei automobiliai?..

 

Aš neabejoju, kad meškerių Lietuvoje nuperkama daugiau, nei naujų automobilių. Tai ir lemia žurnalų skaičių. Lietuva pagal naujų automobilių pardavimą yra Europos autsaiderė. Kaip minėjau, naujų automobilių pardavimas lemia reklamos kiekius ir kartu automobilinės žiniasklaidos kokybę ir kiekybę.

 

Žinau, kad besimokydamas vidurinėje mokeisi prancūzų kalbos ir buvai geras studentas universitete per. doc. Lauryno Skūpo paskaitas. Ar buvo atvejų, kai Tu darbe kada nors turėjai pranašumą vien dėl to, kad mokėjai prancūzų kalbą?

 

Afrikietiškame Dakaro maratone būtų buvę sunku be prancūzų kalbos. Šios kalbos žinios labai praverčia keliaujant po įvairias Afrikos šalis ir, žinoma, po Prancūziją.

 

Dabar nemeilės lietuvių kalbai ir dažnai demonstruojamos anglomanijos esame priversti mokytis ir anglų kalbos. Ar kiek nors jos pramokai? O gal išsiverti su prancūzų ir rusų kalbų žiniomis?

 

Be anglų kalbos niekur nesidėsi. Teko ją mokytis ir tobulinti iki šiol.

 

Esi parašęs knygą apie lenktynininką Stasį Brundzą „Auksinės trasos". Gal jau turi numatęs ir kokią kitą knygą, pavyzdžiui, apie tai, kaip lietuviai dalyvauja Dakaro ralyje ar kokį nors kelionių automobiliu leidinį?

 

Minčių yra, tik štai laiko ne visada pakanka. Esu pribrendęs įvairioms knygoms, tačiau, kol neturiu sutarčių su leidėjais, apie tai geriau patylėsiu.

 

Kodėl jau nesi „Keturių ratų" redaktorius?

 

Buvo panašiai kaip šeimoje - nesutapo charakteriai. Mano ir leidėjų atstovės, jaunos damos, turinčios keistą supratimą apie verslą, apie žurnalistinę etiką. O aš nesu toks jaunas, kad dirbčiau nemėgstamą darbą. Tad ir parašiau prašymą. Vis dėlto aštuoneri metai redaktoriavimo yra daug. Ilgainiui tai tampa rutina. Džiaugiuosi iš jos išsivadavęs.

 

Ačiū, Valdai, už tai, kad atsakei į mano klausimus. Nors esame kurso draugai, bet daug ką apie Tave sužinojau pirmąkart. Sėkmės Tau. Vis dėlto sveikatos irgi reikia, todėl linkiu bent vasarą ant tų gultų prie tvenkinio prigulti bent 20 minučių per savaitę.

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-26 14:11
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media