2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai. 4 dalis

2017-04-13
 
Jolanta ŠARPNICKIENĖ

Jolanta ŠARPNICKIENĖ

 

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

 

Romas BACEVIČIUS

 

 

 

Jolanta ŠARPNICKIENĖ, sausio 13-osios naktį budėjusi Sitkūnų radijo stotyje ir iš jos perdavinėjusi žinias per Lietuvos radiją:

Kokios mintys Tave apninka kasmet prieš sausio 13-osios įvykius? Kiek svarbi Tau ši diena?

Stebėdama sausio 13-osios įvykių minėjimus pasigendu tikslių ir visoms kartoms naudingų įvykių detalių. Dabartiniai minėjimai vangoki, primenantys sovietmečio šventes... Gaila, bet naujo požiūrio ar faktų apie tų dienų įvykius pasigirsta mažokai. Kas kartą pasakojama viena ir ta pati istorijos versija. Jokių atnaujinimų. O įvykių dalyvių atmintis dyla... Manau, jog praleidžiama tai, kas tomis dienomis buvo svarbiausia, - daugybės Lietuvos žmonių noras gyventi laisvoje šalyje. Juk vos paraginti, dengdami kūnais, jie padėjo apginti tuomet autoritetą turėjusios valdžios kovą už mūsų mažos valstybės Laisvę. Gaila, kad jaunoji karta nepajėgia suvokti, kas ir kodėl vyko tomis dienomis.

Man ši diena bus visada prasminga. Tai, ką išgyvenau prieš dvidešimt vienerius metus, galima patirti tik vieną kartą. Esu įsitikinusi, kad visi tą naktį dirbę kolegos žurnalistai nuveikė vieną reikšmingiausių darbų savo gyvenime.

Kai nutilo Lietuvos radijas Vilniuje, tapai svarbiausia žinių skleidėja šalyje. Ar iškart supratai, kad Tavo balso su nerimu klausosi visa Lietuva, kad turi kalbėti labai atsakingai, nes blogai suprastos žinios gali sukelti nereikalingą paniką ar netinkamus veiksmus? Kaip atsitiko, kad tuo svarbiausiu radijo balsu tapai Tu?

Vargu ar turėjau laiko tai suprasti... Viskas vyko vienu atsikvėpimu. Tuo metu, dirbdama Lietuvos radijuje reportere, buvau vos apšilusi kojas, tik mokiausi šio amato, rengdama reportažus apie įvykius Kaune. Tiesioginis eteris ir dar tokiu ekstremaliu metu buvo tikras profesinis išbandymas.

Sitkūnų radijo stotyje atsidūriau, nes sutikau tą naktį budėti, perėmusi iš prieš tai naktį budėjusio kolegos Raimundo Ylos jo surašytą pranešimą. „Neduok Dieve, kad jį man reikėtų skaityti," - sakiau vakare, pradėjusi budėjimą televizijos interviu kolegoms... Netrukus teko jį skaityti. Pirmuosius kartus pranešimą, kuriame kreipiausi į visus geros valios žmones ir mūsų draugus užsienyje, informuodama apie perversmą Lietuvoje, perskaičiau sklandžiai, paskui užsikirtau... Žinau, kad tai žmonėms, budėjusiems sostinėje prie okupuojamų objektų, leido lengviau atsikvėpti. Jie suprato, kad kalbama gyvai, todėl sužinoti, kas vyksta prie svarbiausių saugomų objektų, yra iš kur. Buvau ne viena. Ryšį su tuometinio parlamento atstovais palaikė mano kolegė Dzintra Varžgalienė, Sitkūnų stotį atvykusieji ginti žmonės, atsiradę vertėjai. Naujienos buvo redaguojamos, čia pat savanorių verčiamos į anglų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbas ir skleidžiamos plačiu diapazonu, girdimu ne vien Lietuvoje. Šią galimybę užtikrino Sitkūnų radijo perdavimo stoties darbuotojai. Kurso draugas Modestas Patašius, vartęs perversmininkų prisiminimus, pasakoja, kad, išgirdę iš Kauno skaitomą pranešimą, šie ne juokais susierzino ir bandė išsiaiškinti, iš kur tas balsas sklinda. Skelbiamą informaciją apgalvodavome patys, taip pat ją tikslinome, palaikydami ryšį su parlamentarais, taip gimė patikslinta kreipimosi formuluotė. Mus pasiekdavo ir sąmoningai skleidžiama dezinformacija. Laimė, klaidų, išskyrus interviu su vienu iš pirmųjų įvykių Kaune „liudininku", išdygusiu iš Sitkūnų gynėjų minios, gyvai eteryje pasakojusiu nebūtus dalykus apie neva įtartinus vyrus, rengiančius perversmą ir Kaune, padarėme nedaug. Todėl, nors tikrai galėjome, panikos nesukėlėme...

Buvai toliau nuo ginkluotų okupantų negu bendrakursiai Eglė, Virgilijus, Modestas, bet turbūt vis tiek jautei pavojų gyvybei?

Įtampa buvo didžiulė. Vieną akimirką, kai mums pranešė, kad „jau ima Sitkūnus"... it supurtyti elektros, studijoje šoktelėjome iš savo vietų. Po kurio laiko sužinojau, kad tuo metu iš Kauno televizijos studijos bendrakursis Modestas Patašius tiesioginiame eteryje man palinkėjo dirbti, kol manęs kulka nepasieks... Pati šį kreipimąsi išgirdau jau po laiko ir man jis, skirtingai nei tai laiku išgirdusiems tėvams, sukėlė ne išgąstį, o juoką...

Lietuvoje netrukus po Sausio įvykių viena po kitos ėmė kurtis komercinės radijo stotys, kelios jų jau bankrutavo. Kaip Tau atrodo, kokią misiją atlieka dabartinės komercinės radijo stotys ir kiek tai skiriasi nuo ankstesnio Lietuvos radijo, kuriame dirbai? Ar dažnai ir kokios radijo stoties klausaisi dabar? Kokių pastabų turėtum dabartinių radijo žinių skaitovams? Ar nepasiilgsti tokio atsakingo darbo?

Manau, kad didžioji Lietuvoje veikiančių radijo stočių dalis siekia linksminti ir išsilaikyti iš reklamos. Tad jose pasiklausau orų prognozės ir patinkančios muzikos. Labiausiai informacijos semiuosi internete. Jei noriu sužinoti apie aktualius įvykius, klausausi Lietuvos ir „Žinių radijo" programų. Daugelį savo darbą su meile dirbančių kolegų gerbiu ir vertinu, o kartais užjaučiu. Jie neturi tokios laisvės suteikdami tribūną įvairiausioms nuomonėms, kokią turėjome mes Nepriklausomybės pradžioje. Pasiilgstu darbo radijuje. Jis buvo įdomus ir širdžiai mielas.

Ką esi dirbusi po Sausio įvykių, ką veiki dabar?

Po Sausio įvykių dirbau komercinėje LNK televizijoje, ruošiau reportažus rytinei laidai. Vėliau, ketverius metus organizavau televizijos publicistikos konkursą „Telemaratonas Ad rem", rengiau autorinę televizijos laidą Lietuvos televizijoje, dirbau ryšių su visuomene srityje. Dabar brėžiu kitą veiklos etapą... Nuo praėjusių metų pavasario dirbu su žiniasklaida nesusijusį darbą - slaugau du ligonius: stiprų insultą patyrusią mamą ir jos slaugytą 96 metų senelį. Tikiu, kad šiam periodui pasibaigus, įgavusi naujos patirties, sumąstysiu ir įgyvendinsiu kitą projektą.

Kaip dažnai susitinkate su bendrakursiais, išgarsėjusiais Sausio 13-ąją? Kada ir kur nusifotografavote šioje nuotraukoje (ją spausdiname apačioje)?

Myliu ir gerbiu savo bendrakursius. Mus sieja gilus ir tikras ryšys. Kartą per metus būtinai stengiamės pasimatyti. Šis susitikimas įvyko pernai, praėjus 20-čiai metų po Sausio įvykių. Eglė su Virgilijum nepatingėjo atvykti į vieną Kauno senamiesčio kavinę drauge su mumis pavakaroti ir grįžti laiko mašina į dvidešimties metų senumo įvykius.

*-*-*

Nuo redakcijos

Minint Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną Raudondvario menų inkubatoriuje Kauno rajono savivaldybės garbės ženklais apdovanoti šiam kraštui nusipelnę asmenys. Kauno rajono garbės ženklus Kauno rajono meras Valerijus Makūnas įteikė žurnalistei Jolantai Šarpnickienei už atliktą pilietinę pareigą ginant Lietuvos laisvę - Girionyse gyvenanti žurnalistė buvo Sausio 13-osios „balsas".

 

Bus daugiau

 

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-27 09:49
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media