Žiniasklaida Lietuvoje

Romas BACEVIČIUS

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

Sigita BUTE (buv. URBONAVIČIŪTĖ), 1991 metais buvusi „Lietuvos ryto" apžvalgininke, dabar žurnalo „Savaitė" vyriausiosios redaktorės pavaduotoja.

Gal pokalbį pradėkime nuo to, kokia buvo mokykla, kurioje mokeisi? Kas buvo Tavo bendraamžiai, bendramoksliai, kurie dabar yra garsūs žmonės?

Baigiau Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą, kurią baigė daugybė įžymių, dažniausiai meno pasaulio žmonių - Arvydas Ilginis, Darius Meškauskas, Linas Paugis, Algirdas Mikutėnas,  Algimantas Puipa, Remigijus Sabulis, Kristina Gudonytė, Jūratė Onaitytė, Ingrida Kilšauskaitė, Nelė Savičenko, Vytautas Kernagis, Alanas Chošnau, Nerijus Pečiūra, Artūras Karnišovas, Angelė Rupšienė, Linas Balsys, Vygintas Pugačiauskas, Vytautas Kvietkauskas, daugybė mokslininkų, sakykim, Rimantas Stukas, Dainius Ulpis (mano bendraklasis), filosofas Arvydas Šliogeris ir daugybė kitų tiesiog puikių ir protingų žmonių.

Kad patekčiau į šią mokyklą, kaip Dievo pirštas buvo įsikišęs mano velionis tėtis, nes „pagal gyvenamąją vietą" turėjau lankyti 15-ąją vidurinę, dabar Žvėryno gimnaziją. Kas žino, kaip viskas būtų pasisukę, nes 23-iojoje vidurinėje, nors buvo visko, ko buvo visose sovietinėse mokyklose, tačiau, matyt, vyravo kažkokia ypatinga atmosfera ar dvasia, kuri leidžia atsiskleisti žmonėms. Kaip būna šalių, kurios leidžia atsiskleisti, ir būna gniuždančių, rūsčių, kietų...

Mūsų kartą, žinoma, labiausiai išgarsino Eglė Bučelytė ir Saulius Balandis, abu mano bendraklasiai. Deja, tegaliu maudytis jų šlovės spinduliuose ir sakyti „aš su jais mokiausi"... Kartais sutinku dar vieną buvusį bendraklasį, tai jis kiekvienąkart su pasididžiavimu ir nostalgija prisimena, kaip iš Sauliaus trečioje klasėje ar tai bandelę atėmė, ar tai koją pakišo...

Kokie geriausi ir blogiausi prisiminimai apie mokyklą?

Apskritai mokyklą mėgau. Tačiau, nors puikiai rašai rašinėlius ar puikiai išmanai matematiką, tave vis tiek ras kaip „sumauti" ir priversti jaustis visišku nevykėliu. Sakykim, mes su vienu klasės draugu, labai protingu žmogumi, turėjom amžinų bėdų dėl fizinio lavinimo (taip tuomet ta pamoka vadinosi). Tačiau tai ne mokyklos, o sistemos klaida, dar liūdniau, kad ji kartojasi iki šių laikų. Taigi fizinis ir fizika liko mano blogiausiais prisiminimais, drįsčiau teigti - mokyklos laikų košmarais.

Kaip prasidėjo Tavo kelias į žurnalistiką? Kada nusprendei, kad baigusi vidurinę stosi būtent į žurnalistiką? Kas turėjo įtakos tam, kad būtent šią specialybę pasirinkai ir ar buvai numačiusi atsarginį variantą?

Čia mano tėtis, kuris šiaip nelabai daug dalyvavo mano auklėjime, antrąkart ėmėsi Dievo piršto vaidmens. (Tėtis visą gyvenimą dirbo Lietuvos televizijoje, Muzikos redakcijoje (išskyrus keletą metų po studijų - Vilniaus plokštelių studijoje). Be to, rašė „Literatūroje ir mene", „Kalba Vilniuje", ir, atrodo, „Komjaunimo tiesoje", gal dar ir kituose leidiniuose.) Tėtis įtaisė mane į jaunųjų žurnalistų būrelį (nebepamenu, kaip tiksliai vadinosi) prie „Komjaunimo tiesos" (vėliau tapusios „Lietuvos rytu"). Nežinau, kodėl ten ėjau, tikriausiai todėl, kad buvau paklusni mergytė, nes žurnaliste savęs neįsivaizdavau. Lyg įsivaizdavau, kad turėčiau dirbti lietuvių kalbos mokytoja - kur daugiau gali eiti žmogus, kuris moka tik skaityti ir rašyti? Tačiau taip nutiko, kad tėtis stumtelėjo į žurnalistiką - be jokios prievartos, tiesiog niuktelėjo. Taip ir įstojau, ir baigiau. Tiesa, studijavau su pertraukomis. Intuityviai bėgau nuo gyvenimo, kuris atrodo kaip važiavimas traukiniu: įsėdai, ir riedi iki paskutinio sustojimo. Be jokių klajonių, nuotykių, netikėtumų...

Mokykloje mokeisi kartu su Egle Bučelyte. Ar kartu su ja ką nors veikėte kaip būsimos žurnalistės?

Su Egle sutarėme gerai, bet ji su draugėmis buvo tvirtas, sveikas klasės branduolys, o aš tiesiog mokiausi toje pačioje klasėje. Įstojusios į universitetą sutarėme gerai, ji turėjo tvirtą, darnią „chebrą" su dar keliais kurso draugais.

Prisimenu stojamąjį kūrybinį konkursą, kai reikėjo nueiti į Lenino (dabar - Gedimino) prospektą ir per palyginti trumpą laiką susirinkti medžiagą ką nors apie jį parašyti. Man, atvykusiam iš tolimo kaimo, gal tik antrąkart juo ėjusiam, tą padaryti nebuvo lengva. O Tu šiuo prospektu turbūt kasdien po keliskart praeidavai. Ar prisimeni, ką rašei apie tai per kūrybinį konkursą?

Romai, nors, žinoma, esu vilnietė, tačiau Gedimino prospektas nebuvo nei mūsų arealas, nei itin mėgstama vieta. Kartais eidavom pašlifuot Brodo šaligatvių, bet tik iki Lukiškių aikštės. Nors anų laikų tyrinėtojai sako, kad Brodas buvo visas Gedimino prospektas, bet man įstrigę, kad šis arealas baigėsi ties Lukiškių aikšte, bent jau mes toliau neidavom. Labiausiai mėgom Senamiestį. Kai dėl egzamino, tai jaudinausi nė kiek ne mažiau nei Tu, pamenu, kad kažkaip užsikabinau už „Vilniaus" kino teatro, kuris buvo pačioj Gedimino prospekto pradžioj, už kažkokio filmo plakato ir net įsiveržiau į patalpas kažko ten kalbint. Štai ir viskas, kas išliko mano atmintyje iš tų šlovingų laikų.

O kaip tau dabar patinka Gedimino prospektas ir jame esanti Lukiškių aikštė?

Jausmai dvejopi. Visų pirma,  iš sovietmečiu išaugusio žmogaus pasąmonės išsiveržia: „Kaip gražu, švaru, kaip užsieny gyvenam". Tais laikais visą grožį, švarą ir gerumą matavom „užsieniais"... Kita vertus, toks išbetonuotas, išpucintas grožis verčia jaustis svetimai. Dar dabar atsimenu, kaip triumfuojančiai Gedimino prospekte žydėdavo liepos, visa gatvė kvepėjo, kojos lipo prie šaligatvio, o saulė mirguliuodavo pro tankią liepų lają. Tai greičiau ne vaizdas, o vasaros triumfo pojūtis...  Bet nenorėčiau tapti gižlia asmenybe, kuriai viskas anksčiau buvo geriau. Būtų tikras siaubas.

Kaip apibūdintum studijų metus? Turbūt Tau, kai nereikėjo išvykti iš gimtojo Vilniaus ir į paskaitas galbūt ateidavai iš namų pėsčiomis, tikriausiai tai nebuvo kažkas labai nauja? Ko gero, kaip ir visiems, naujiena buvo pirmakursės pažintis su iš įvairių Lietuvos vietų atvykusiais bendrakursiais?

Tuomet jau gyvenome Viršuliškėse, tad į paskaitas pėsčiomis nevaikščiojau. Tačiau Tu klysti - gyvenimo pasikeitimas ir man buvo didelis. Atsimenu, kad kažkurį laiką mane buvo apėmusi euforija, patiko viskas iki paskutinės supuvusios bulvės kolūkyje, kur išvažiavom pirmąjį studijų mėnesį.

Kur pirmiausiai dirbai baigusi universitetą? Kokiomis temomis rašei?

Baigusi iškart pradėjau dirbti „Komjaunimo tiesoje", laiškų skyriuje. Laiškų ateidavo tonomis (tai buvo 1988-1989 metai), o aš juose tiesiog skendau. Darbas būtų visai mano būdui (dėlioti, rūšiuoti, tvarkyti), tačiau bėda, kad darbo visiškai nebuvo įmanoma atlikti gerai, o tai visuomet slegia... Laiškų skyriaus vadovas, mano pirmasis tiesioginis viršininkas buvo velionis Vitas Lingys, kuriam ant stalo kiekvieną rytą padėdavau didžiulę jau suregistruotų laiškų rietuvę, iš kurios jis mėgindavo (ir iškapstydavo) įdomių temų, bet šiaip - grynas Sizifo darbas. Turėjau net „pavaldinę" laiškų registratorę Dianą Suvaizdytę, dar jaunesnę už mane (taip mes juokaudavom, ji mane vadindavo viršininke). Tai kai ji kurią dieną neateidavo į darbą, laiškų rietuvė nuo jos staliuko siūbuodavo, laiškai krisdavo ant grindų ir nuklodavo jas kaip rudens lapai...

1990 metais „Komjaunimo tiesa" virto „Lietuvos rytu". Gal prisimeni kokių nors įdomių dalykų iš pavadinimo keitimo užkulisių?

Pamenu, regis, klausėm žmonių, koks pavadinimas tiktų. Buvo ir diskusijų. Manau, pavadinimas buvo išrinktas puikus. Įdomiausia, kad pirmieji numeriai buvo išspausdinti tokiu pat šriftu kaip „Komjaunimo tiesa", tad daugybė žmonių ne iš karto tą pasikeitimą pastebėjo...

1991-ųjų sausio pradžioje turbūt netrūko aktualijų, apie kurias turėjai rašyti. Ar Tau priklausė rašyti ir iš Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, apie įtampą kėlusius mitingus? Gal ką išskirtinio prisimeni iš to laiko?

Pačiame Atgimimo priešaušryje dar buvau jauna žurnalistė, kurios prie svarbių temų neprileisdavo, tokią privilegiją reikėjo nusipelnyti darbu ir talentu. Tačiau dalyvavau ir aprašiau daugybę svarbių įvykių. Sakykim, kai ar ne 1994 metais dešinioji opozicija paliko Seimo salę. Visa tuščia pusė atrodė baisi nelaimė, nes dar buvom neatsigavę nuo Sausio 13-osios šiurpulių. Bet kas ten vyko, užmušk, neprisimenu. Regis, sąjūdininkams labai nepatiko, kad valdyti ėmė rinkimus laimėję komunistai, o visa kita - tik detalės. Matyt, nebuvo taip svarbu. Kai atsigręžiu atgal, tai regis politika ne visai mano sritis  - man įdomiausiai žmonės, socialiniai procesai.

Tavo klasės draugė Eglė Bučelytė, dirbusi Lietuvos televizijoje, išgarsėjo kaip paskutinė, likusi studijoje prieš įsiveržiant okupantams. O Tau teko susidurti su „Lietuvos ryto" redakciją užgrobusiais okupantais. Kokie prisiminimai iš tos akistatos?

Pamenu, sausio 11-osios išvakarėse atlikom kažkokią apklausą - keli žmonės visą dieną sėdėjo prie telefonų, paskui rūšiavom nuomones, o aš turėjau parašyti apibendrinantį straipsnį „į numerį". Girdėjau kažkokį bruzdesį, nerimą už kabineto sienų, bet stengiausi nekreipti dėmesio. Jei žioplinėsi, straipsnio taip ir neparašysi, o medžiagos daugybė. Tauškenau mašinėle tol, kol tarpdury pasirodė kareivis su automatu ir liepė „osvobodit pomeščenija" (išlaisvinti patalpas). Pasąmonėje prabėgo eilutė: „Dieve, vėl išveš..." Mano pasąmonė turėjo omeny, kad vėl išveš - kaip mano močiutę. Sekundės dalį pajutau, kaip taip jau buvo - kažkas ateina ir tiesiog išvelka iš namų ir iš gyvenimo. Nulaužtas mūsų šeimos nugarkaulis, manau, tai amžiams amžiniesiems. Iš pasiturinčių ūkininkų, laisvų žmonių sovietai „prigamino" tūkstančius susitraukusių, įsibaiminusių, užguitų, gudreivų, kombinuotojų,  dviveidžių ir t. t. Jei grįžtume prie tų įvykių, tai paklususi kareivio įsakymui, susikrovusi būtiniausius dalykus, tiesiog atsistojau ir išėjau taip nejučia kopijuodama močiutę - ji niekuomet nerėkaudavo, neverkdavo, „neišeidavo iš nervų", niekuomet nesiskundė, niekuomet nežinojai, ką jai skauda ir kiek gauna pensijos (tik vėliau sužinojau, kaip mažai - 15 rublių, nes neva nedirbo). Niekuomet nevydavo nuo savęs anūkų - kartu dirbdavom, kartu eidavo į bažnyčią. Nors jos supratimu, aš buvau „komunistė". (Komunistais mudu su broliu jai atrodėme todėl, kad nebuvom krikštyti. Kitus du anūkus, kurie gyveno kartu, močiutė pakrikštijo.) Niekuomet nekalbėjo rusiškai, nors išmoko Igarkoje. Močiutė Nepriklausomybės nesulaukė, mirė 1977 metais. Tai tokie prisiminimai.

Kai kareiviai mus išvarė iš pastato, pamatėm jau suniokotą pastatą, kažkokios žarnos voliojosi ant grindų, išdaužyti langai, pripilta vandens, prie Spaudos rūmų tanketės grėsmingai sukiojasi (jos vadinosi bronevaja mašina pechoty - tuomet žinojom net sovietų ginkluotę). Visas mūsų „Lietuvos ryto" kolektyvas kartu su kitais išvarytaisiais būriavosi prie pastato. Tačiau jau kitą dieną laikraštis vėl išėjo, ir prasidėjo kitas „Lietuvos ryto" istorijos puslapis.

Plačiau papasakok apie tėtės šeimos likimą.

Mano tėčio mama Janina Urbonavičienė su savo anyta, kuriai tuomet buvo daugiau kaip 80 metų ir beveik nesikėlė iš patalo, pateko į tą ešeloną, kuris prie Ufos atsidūrė traukinių katastrofoje. Mano prosenelė jos neištvėrė. Mano senelis Pranciškus Urbonavičius su trimis mažais vaikais pabėgo, slapstėsi Kaune, tad mano tėtis tapo kauniečiu. Kaip jie išgyveno - atskira ilga istorija. Močiutė grįžo po 8 metų tremties. Pasistatė namuką prie Kauno - visas priemiestis buvo pilnas tremtinių iš įvairių Žemaitijos vietų. Mano seneliai buvo iš tos vietos, kuri minima Maironio eilėraštyje „Už Raseinių, prie Dubysos..."

Kodėl išėjai iš „Lietuvos ryto" ir ką dirbai toliau? Juk prasidėjus arši kova už išlikimą turbūt darė nemažą įtaką darbo kokybei?

Toliau dirbau LRT savaitraštyje „Kalba Vilnius". Ir, žinoma, žurnalistika visiškai pasikeitė. Misija tolo, kai tiražai ėmė kristi, pradėta vis labiau pataikauti publikai - pačiu primityviausiu būdu. Tačiau „Kalba Vilniuje" buvo kita istorija - o kodėl jūs parašėt tą, o neparašėt to, ką turėjot omeny ir kodėl per mažai liaupsinot LRT... Priklausoma žurnalistika, kad ir kam priklausytų, yra kažkoks didžiulis nesusipratimas.

Tada vis atsirasdavo ir vėl nustodavo eiti nauji laikraščiai ir žurnalai. Kaip Tau atrodo, kodėl nustojo eiti „Kalba Vilnius"?

Kaip tik dėl to ir liovėsi eiti, nes vadovaujant dešimčiai viršininkų ir dar LRT tarybai su savo „įžvalgomis", nieko profesionalaus neįmanoma sukurti.

Ką dirbai po „Kalba Vilniaus"? Kaip ir kada atsidūrei „Savaitėje"?

„Kalba Vilniuje" dirbome su keliais žmonėmis, kurie įkūrė „Savaitę" ir pasiėmė mane bei dar kelis darbuotojus. Gyvuojame kartu iki šiol. Tiesa, manęs vienintelės tuomet neatleido, priskyrė rinkodaros skyriui. Tiesa, tuo metu jau laukiausi, ir viskas galiausiai išėjo gerai - iš manęs rinkodarininkė kaip iš gaidžio „La Scalos" solistas.

Kiekviename „Savaitės" numeryje rasime Tavo parengtų atsakymų į skaitytojų klausimus. Kaip per Tavo darbo žurnale metus sekėsi surasti pagalbininkų, galinčių pakonsultuoti atsakant į skaitytojų klausimus? Turbūt pradžioje buvo sunkiau? Kai kas gal išvis nenori padėti?

Informacijos surasti lengva, tuo labiau, kad ir privačių, ir viešojo valdymo įstaigų spaudos atstovai ar sukurti ištisi padaliniai dirba vis geriau ir geriau. Didesnė bėda yra ta, kad žmonės (9 iš 10-ies) informacijos neieško, nemėgsta ir nesupranta. Nori, kad kažkas (kažkokia dangiška jėga) ateitų, ir viską sutvarkytų - taip, kaip jiems reikia.

Per beveik 20 darbo „Savaitėje" metų turbūt jau ir be konsultantų pagalbos gali atsakyti į dažniausiai pasitaikančius klausimus, pavyzdžiui, apie mediciną, su teise susijusius dalykus, taigi jau galbūt galėtum būti ir gydytoja, ir advokatė, notarė, antstolė ar dar kas nors...

Taip, žinių pilna galva. Teisė - nepaprastai įdomi sritis, bet vis dėlto teisininke būti nenorėčiau. Negalėčiau savęs motyvuoti padėti žmonėms, kurie metų metus teisiasi dėl niekų, yra neteisingi iš principo (nesiorientuoja į tiesą, tik į savo siaurus interesus ir t. t.). Juk tikrų bylų „už teisybę" būna visai nedaug, o narplioti susipjovusių paveldėtojų interesus - menkas malonumas, nors gerai atlyginamas.

O ar yra temų, apie kurias, gavusi klausimą, išvis nieko nežinai ir pačiai būna įdomu sužinoti?

Mažokai gaunu tokių klausimų, dažniausi klausimai - visokie kasdieniai nemalonumai ir ligos.

Turbūt galėtum patarti, kaip išleisti knygą. Ar pati apie tai nesvajoji? Juk turėtum ką parašyti.

Knygą parašyti svajoju nuo vaikystės, bet smarkiai pavėlavau. Jau trys mūsų kurso draugės parašė po kelias knygas. Aš gal būdama pensininke to imsiuosi. Trukdo per didelės ambicijos - norėčiau parašyti ne knygą, o KNYGĄ, kurią skaitytų pusė pasaulio. Taip pat turiu idėjų detektyviniam ciklui.

Be „Savaitės" leidžiate ir specializuotus žurnalus „Namie ir sode", „Ar žinai, kad?" Ar ir Tu kuo nors prisidedi juos leidžiant?

Ne, tik kartais parašau straipsnių į „Namie ir sode" savo misionieriška tematika - apie naminius gyvūnus. Tiesa, tai būna pasibaigus daržų ir sodų sezonui. O darbo ir „Savaitėje" užtenka.

Nepriklausomybės metais televizijų programas spausdinančių žurnalų ėjo ir nustojo eiti, bet dar vis eina nemažai, kai kurie laikraščiai savaitgaliais skaitytojus ir dabar apdovanoja panašaus tipo žurnalu. Kaip Tau atrodo, kokia „Savaitės" sėkmės paslaptis, kad ji taip ilgai eina ir turi tokį didelį tiražą? Ar dėl palyginti mažos kainos, įdomių tekstų, ar dar dėl kokių nors kitų dalykų?

Sėkmės paslaptis - ne vien maža kaina, kaip ne vienas mus bando sumenkinti. Sėkmės paslaptis - žmogiška tonacija, santūrus stilius, daug informacijos ir pagarba (o ne padlaižiavimas) skaitytojams.

„Savaitėje" ne tik atsakyti į skaitytojus dominančius klausimus rūpiniesi, bet ir pati įvairius tekstus rašai. Turbūt sukiesi kaip fabriko konvejeris? Ar turi kokią nors mėgstamą temą? Gal gali atskleisti savo slapyvardžius?

Slapyvardžių kilmė turi socialines šaknis - tuomet besilaukiančioms ir vaikus auginančioms moterims reikėjo dirbti slapta. Taip gimė Teodora Rašimaitė (vienos močiutės ir mano dukros vardas ir kitos močiutės mergautinė pavardė. Ji buvo kilusi iš Raščių kaimo, matyt, tai ženklas) ir Berta Janušauskienė (kitos močiutės mergautinė pavardė ir kitos mano dukros vardas, mano vyro šeimos moterų vardas). Ir šiaip, smagu būti -iene, nes niekada nebuvau. Kai pagalvoji - nesąmonė iki šiol slėpti savo tapatybę, kitas vertus - taip pripratau. Tačiau tada visiems kyla klausimas, ką veikiu...

Ar Tavo ilgametis darbas toje pačioje vietoje netapo rutina, ar neturi minčių, kad reiktų jį pakeisti? Juk darbo reikalais iš Vilniaus turbūt neišvyksti?

Iš dalies taip, nors kūrybinis darbas rutiną eliminuoja. Ir tikrai, šiuolaikinėje žiniasklaidoje savęs nematau, be to, vargu ar 55-erių „jaunos ir perspektyvios" žurnalistės labai kas nors laukia. Tiesiog tie, kurie ieško, juk nesidomi, ką aš sugebu...

Turite savo tinklalapį Savaite.lt. Koks jo vaidmuo? Kaip įsivaizduoji spausdintos žiniasklaidos ateitį?

„Savaite.lt" - tiltas į tą laikas, kai spausdintos žiniasklaidos neliks. Bet, manau, kad tai bus dar negreitai.

Norėčiau sužinoti, kaip vertini Lietuvos žiniasklaidą? Kokias įžvelgi žurnalistikos problemas? Ar neerzina, kai matai aiškiai vienai politinei partijai pritariančius ir to nė nemėginančius slėpti žurnalistus, pasiruošusius sutaršyti kiekvieną, mąstantį kitaip nei jo mėgstama partija?

Romai, dažnai tai būna ne pikta valia, o įgimtas kvailumas. Protingas žmogus negali įtikinti savęs, kad tik jis vienas ar mėgstama partija yra teisūs, todėl negali tapti nuoširdžiais klapčiukais.  O netreniruojam smegenys galiausiai ir visai ištęžta.

Ačiū, Sigita, už pasidalijimą savo gyvenimo istorijos dalele. Man labai patiko, kad savo slapyvardžiuose įamžini močiutes. Visiems žurnalistams to linkėčiau. Aš irgi apie tai pagalvosiu, nors mano slapyvardį be mano žinios sugalvojo redaktorius. Taigi lyg ir nesinorėtų jo keisti. Linkiu, Tau, Sigita, kad iš tiesų parašytum knygą, kurią skaitytų jei ne pusė pasaulio, tai bent pusė Lietuvos - juk knygos dabar nėra labai skaitomos, o jei Tavąją skaitytų pusė Lietuvos, tai tokią ir pasaulyje pastebėtų...

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.