2024 m. balandžio 16 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai

2017-03-22
 
Eglė Bučelytė

Eglė Bučelytė

 

Romas BACEVIČIUS

 
 

Kasmet, minėdami tragiškus Sausio 13-osios įvykius, prisimename tomis dienomis jų centre buvusius žmones. Šiandien „XXI amžiuje" nusprendžiau pakalbinti kelis savo žurnalistikos studijų Vilniaus universitete bendrakursius, kurie tada iš televizijos ekrano ar radijo bangų eterio buvo daugeliui žinomi, o 1991-ųjų sausyje, rizikuodami savo gyvybe, atliko savo pareigą Tėvynei.

 

 

 
 

Eglė BUČELYTĖ, Lietuvos televizijos „Panoramos" ir kitų žinių vedėja:

Kasmet sausio 13-ąją televizijos vis rodo vaizdus, primenančius paskutinius Tavo žodžius, pasakytus Lietuvos televizijoje prieš ją okupuojant. Kokį tada patiri jausmą?

Savo vaizdo ekrane nesureikšminu, kur kas labiau mane sukrečia koridoriumi einančių omonininkų vaizdas, nes tuo metu jie judėjo link mūsų studijos. Neįmanoma papasakoti, ką jauti, suvokdamas, kad tavęs laukia akistata su jais, kai tuo metu jau girdi aplinkui pastatą sprogimus, drebinančius žemę, ir tuo pat metu žinai, kad esi visos Lietuvos akivaizdoje, kiekvienas tavo ištartas žodis gaudyte gaudomas. Tą naktį su manimi studijoje dirbo operatorius Petras Bieliauskas. Esu dėkinga jam už ramybę, suteiktą padrąsinimą. Nemažą laiko dalį mums teko dviese išlaukti studijoje, kol omonininkai laužė kirviais studijos duris. Su Petru, atrodo, net nesikalbėjome, tiesiog sėdėjome ir laukėme, kas bus toliau.

Kaip su Tavimi, paskutiniąja kalbėjusia Lietuvos televizijoje, elgėsi okupantai? Kaip ištrūkai iš jų rankų ir ką tada veikei? Gal patyrei didelį stresą ir turėjai kur nors toliau nuo Vilniaus išvykti, kad atsigautum? Kada vėl grįžai į senąją savo darbo vietą ir kokią ją radai?

Kai jie pagaliau išlaužė duris, įbėgo į studiją, liepė stovėti, nesikalbėti. Apieškojo studiją, ar nėra daugiau žmonių, ir atstatę automatus liepė kuo greičiau palikti patalpą. Pakeliui koridoriuose jau buvo pilna dūmų, ant sienų matėsi kulkų žymės, langai išdaužyti ir grindys nusėtos šukių. Kaip viskas pasikeitė, nors, atrodo, dar visai neseniai skubėjome tais pačiais koridoriais į studiją. Pakeliui dar pastatė ir liepė stovėti prie sienos, prie jos buvo išrikiuoti ir keli darbuotojai iš programos, po to vėl liepė eiti. Pasikeisdami lydėjo vis kiti kariškiai su automatais, tačiau tarsi išmoktą dainelę visi kartojo: „Jūs nušovėte mūsiškį, ir mes buvome priversti šturmuoti pastatą". Taip ginkluotos palydos lydimi pasiekėme išėjimą. Supratau, kad nieko nedarys ir leis išeiti, tačiau suvokiau, kad pateksime į tikrą pragarą, - pro langų kiaurymes matėsi, kaip savo vamzdžius sukinėja šarvuočiai, zvimbia kulkos, sproginėja sprogmenys. Žmonių minia, kuri buvo apjuosusi TV rūmus, jau buvo išsklaidyta ir nustumta tolyn. Norėjosi susirasti kolegas, susivokti, kas darosi, susisiekti su namiškiais. Ir pirmiausia, ką išgirdau, buvo kurso draugės Jolantos Šarpnickienės balsas per radiją. Kažkas minioje turėjo mažytį radijo imtuvą ir visi apspitę klausėsi. Buvo aišku - mūsų nenutildė.

Stresui pasireikšti nebuvo kada. Jau po dienos išvykau dirbti į Kauną, iš ten transliuodavome laidas Lietuvai. Jas matė visi, išskyrus Vilnių. Ten veikė „Kaspervizija", tad dar viena žurnalistų komanda paraleliai rengė informacines laidas vien Vilniui. Taip ir dirbome dviem frontais - vieni Vilniuje, kiti Kaune, tarp Vilniaus ir Kauno nuolat kursuodavo režisieriai, technikai, žurnalistai, iš vieno miesto į kitą keliavo kasetės su medžiagomis. Į senąją darbo vietą grįžti galėjome tik rudenį, kai baigėsi Maskvos pučas ir kariškiai paliko TV pastatą. Bet jau vasario pabaigoje buvo suderintas ryšys, galėjome ir visai Lietuvai transliuoti iš Vilniaus, tad Kauno studiją palikome su gražiausiais prisiminimais ir iki rudens dirbome tuometinėse Žurnalistų sąjungos patalpose bei studijoje Seime.

Tuos vaizdus daug kartų rodė ir užsienyje. Per du dešimtmečius galbūt esi aplankiusi tas šalis ir gal kartais kas nors nustebino Tave pažinęs?

Didžiausias netikėtumas buvo Kazachstane, slidinėjant netoli Alma Atos. Kadangi esu užkietėjusi slidininkė, tai ir tą žiemą (tiksliau, jau pavasarį) sugebėjau savaitei ištrūkti į kalnus. Tuo laikotarpiu buvusiose sovietinėse respublikose informacija iš Lietuvos buvo blokuojama, Maskvos programos apie mus skleidė dezinformaciją. O sutikti žmonės, sužinoję, kad esame iš Lietuvos, visais mūsų įvykiais labai domėjosi, daugelis palaikė ir kartais leisdavomės į ilgiausias diskusijas. Ir per vieną panašų pokalbį su slidėmis ant kalno, viena moteris pasiteiravo: „Ar ne jūs ta diktorė, kuri paskutinė per sausio įvykius informavote?" Paaiškėjo, kad jie su vyru sausio dienomis buvo Latvijoje, viską matė ir labai mus palaiko.

Ar teko Tau dalyvauti susitikimuose su visuomene ar, pavyzdžiui, su mokyklos, kurią pati baigei, mokiniais? Kaip Tau atrodo, ar šiuolaikinis 20-25 metų jaunimas pakankamai suvokia tai, kas tada Lietuvoje nutiko?

Paprastai kasmet sausio 13-osios sukakties dienomis esu kviečiama į mokyklas susitikti su moksleiviais. Matau, kad jaunimui tie įvykiai - jau tik papasakota ir pamatyta istorija, kaip mano kartai - senelių ar tėvų pasakojimai apie tremtį. Ji žiauri, bet tik išgirsta, o pačių neišgyventa.

Tarp Tavo kolegų tada turbūt atsirado išdavikų, dirbusių okupantams „Kaspervizijoje"? Ar buvai atsitiktinai juos sutikusi? Gal kuris nors atsiprašė už išdavystę ir pageidavo vėl sugrįžti dirbti į Lietuvos televiziją?

Tarp mano kolegų, ačiū Dievui, tokių nebuvo. O šiaip buvo vienas kitas... Niekada nebebuvau jų sutikusi ir nenorėčiau. Bet jie niekur nedingo, jie - tarp mūsų. Tai nebūtinai buvę TV darbuotojai, tai kolaborantai, padėję ir palaikę okupantus. Jie iki šiol neįvardyti ir sėkmingai darbuojasi toliau. Nelinkiu teismo, bet mes turėtume būti nepakantūs tiems, kurie buvo kitoje barikadų pusėje.

 

Bus daugiau

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-13 10:34
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Henrikas

2017-03-24 09:20

Eglė Bučelytė verta paminklo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Česlovas S.

2017-03-22 18:34

Didžiausia pagarba Jums, Egle!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media