Žiniasklaida Lietuvoje

Romas BACEVIČIUS

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

Loreta JASTRAMSKIENĖ, 1991 metais buvusi Ukmergės rajono laikraščio „Gimtoji žemė" korespondentė, dabar Seimo kanceliarijos darbuotoja.

Baigusi studijas nuo 1986 metų gyvenai ir dirbai Ukmergėje, „Gimtosios žemės" laikraštyje. Ką prisimeni apie tą 1991 metų Lietuvai lemtingą žiemą? Kokiuos nuotaikos tada buvo Ukmergėje?

Atsakyti ir paprasta, ir sudėtinga. Nes minėtame mieste, kaip ir kituose, kartu gyveno sovietmečio garbintojai ir Nepriklausomos Lietuvos gerbėjai, sovietinių nusikaltimų organizatoriai, vykdytojai ir jų aukos. Tuomet niekas neatliko sociologinių tyrimų ir dabar nepasakysi, vienų ar kitų buvo daugiau. Tačiau žmonės, kurie buvo patyrę sovietų represijas, kuriems laisvė buvo svarbiausia tapatybės dalis, visomis galiomis troško Lietuvos nepriklausomybės. Mus, sovietų genocidą patyrusių tėvų vaikus, represijų poveikį ir patirtas traumas tiriantys mokslininkai vadina antrąja karta, arba - pirmąja po genocido. Tokia buvo mano artimiausia aplinka. Darbe, t.y. redakcijoje, tuo metu galiojo kiek kitokie dėsniai. Visi rajono laikraščiai iki Atgimimo priklausė Lietuvos komunistų partijai. 1990 metais ši partija pakeitė pavadinimą, tačiau nepripažino buvusi nusikalstomos ideologijos vykdytoja. Redakcijoje mane vadindavo landsbergiste - tai tarsi reiškė, kad kažko nesuprantu ir esu pasiklydusi.

Turbūt ir Ukmergės žmonės pavieniai ar organizuotai sausio pradžioje vyko į Vilnių ginti mūsų parlamento, televizijos ir kitų svarbių valstybės objektų? Ar kurią nors sausio dieną, turint įtemptą darbą Ukmergėje ir auginant mažą sūnų, Tau pačiai buvo galimybė nuvykti į Vilnių?

Autobusas, kurį 1991 m. sausio 10 d. skyrė viena miesto įmonė, sulaukė kelių žmonių - tarp jų buvo mano vyras Deimantas. Kolektyvinis važiavimas tądien buvo atšauktas, o jis išvyko į Vilnių maršrutiniu autobusu. Situacija kiek pasikeitė sausio 12-ąją, kai prie Seimo ir televizijos bokšto pradėjo rinktis vis daugiau žmonių, taip pat ir ukmergiškių.

Aš nevykau į Vilnių. Kodėl? Į parlamentą sausio 11-osios rytą atvyko mano tėtis su Alytaus šauliais. Alytiškiai buvo vieni pirmųjų parlamento gynėjų, dalyvaujant Vytautui Landsbergiui ir Audriui Butkevičiui davę priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę iki mirties. Jis paskambino iš parlamento ir atsisveikino su mumis. Visada žinojau, kad tėtis labiau nei save myli mamą, mane, seserį, anūką, žentą. Mus visus. Tuomet aš supratau, kad yra kažkas, ką jis myli dar stipriau.

Namuose likau su trečiu vyru - jam neseniai buvo suėję penkeri metai. Tiek pat, kiek 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo mano tėčiui, kai jį su mama išvežė į Sibirą. Tremtinės senelės Julijos, išsaugojusios tėtį Sibire, istorija, man yra įsakymas, ką privalau daryti pavojaus metu. Jei ne jos nežemiška meilė sūnui, šiandien manęs nebūtų. Tą savo kovingą dvasią, kuri įgimta, daug metų mokiausi nuraminti ir daryti paprastus, neherojiškus darbus - būti su vaiku, rūpintis juo, išsaugoti visomis prasmėmis. Kai Sausio 13-osios rytą sūnus įbėgo į kambarį ir suaugusio žmogaus akimis žvelgdamas paklausė, ar senelis žuvo, galėjau viską paaiškinti, nes buvau kartu su juo. Žuvo žmonės, kurie apsaugojo parlamentą nuo šturmo, buvo daug sužeistų. Jie yra tikrieji mūsų herojai. Visi kiti - veikėjai.

Nors pati į Vilnių nenuvykai, bet išleisdama į sostinę savo šeimos narius taip prisidėjai prie mūsų laisvės gynėjų atliktos misijos. Kaip iš lietuviškos tautosakos, kai moterys išleidžia į karą vyrus, pačios likdamos su vaikais. Bet apie Sausio 13-osios įvykius savo laikraštyje turbūt daug rašei, tą naktį Vilniuje buvusius ukmergiškius kalbinai? Gal apie kokius nors išskirtinius atvejus sužinojai?

Du ukmergiškius, tą naktį buvusius prie Bokšto, grįžtant į Ukmergę sulaikė sovietų kariai. Priemonės, kurių ėmėsi sulaikytojai, nebuvo vien malonus pokalbis. Apie tai rašiau straipsnyje „Sovietų kalbos pamoka Nr.1: Vilniuje, prie TV bokšto, sausio 13-ąją". Jis įtrauktas į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bibliografinį sąrašą „Sausio 13-oji tautos atmintyje", „Televizijos bokštas - bibliografinis sąrašas". Jame yra ir kiti mano straipsniai apie Sausio įvykius. Jau tuomet bendradarbiavau su „Lietuvos aidu", po metų tapau jo etatine korespondente ir dirbau iki 2000-ųjų. Tad ne vien apie ukmergiškius, kurie dalyvavo Sausio 13-os įvykiuose, esu rašiusi. Daug straipsnių apie žmones, kurie nukentėjo nuo sovietų okupacijos 1940-1990 metais.    

Kaip nutiko, kad netrukus pakeitei redakciją? Gal kalti kurie nors buvę kolegos, nesupratę, kad Lietuva jau laisva? Taip klausiu todėl, kad esu girdėjęs apie kai kuriose rajonų redakcijose dirbusius idėjinius komunistus, negalėjusius pakęsti, kad jų ilgai garbinti herojai pasirodo esą nusikaltėliai, tautos priešai...

Nutiko taip, kaip sakai. Tačiau kai kurių darbuotojų jau nebėra tarp gyvųjų, todėl geruoju ar bloguoju neminiu, stengiuosi jų neprisiminti. Tik žinau, kad nei sausio 12-ąją, nei 13-ąją niekas iš redakcijos į Vilnių nevyko, nors ir kaip veržėsi viena darbuotoja ginti Lietuvos. Iš jos buvo pasišaipyta, kad užsimanė Landsbergį ginti. Praėjus kelioms dienoms ir išaiškėjus, kad šįkart tas Landsbergis ir Lietuvos valdžia išsilaikė, o karas tarsi pasibaigė, buvo skirtas automobilis  o jau kita darbuotoja išvežta parengti reportažo iš gedinčio Vilniaus. 

Papasakok, kaip ir kodėl kilo idėja įkurti antrąjį, alternatyvų „Gimtajai žemei", rajoninį laikraštį? Ar „Ukmergės diena" buvo laikraštis, kokio norėjai? Juk turbūt reikėjo ir žurnalistų, ir techninių pajėgų? Kaip sekėsi? Be to, kurį laiką dar pagelbėjai leisti Sąjūdžio laikraštį „Aistuva"? Taigi teko suktis. Tai, kad Ukmergėje nėra monopolijos, o iki šiol eina keli laikraščiai, turbūt yra ir Tavo indėlis?

Tai daugiau mano vyro Deimanto, ne vien mano indėlis. Su juo ir kolege Zita parengėme pirmąjį „Ukmergės dienos" numerį 1994 m. kovo 19 d., jis buvo laikraščio vyr. redaktorius iki 1999-ųjų, tais metais visa redakcija išėjo iš „Ukmergės spaustuvės", kuriai oficialiai priklausė laikraštis, ir įkūrė „Ukmergės žinias", kurios leidžiamos iki šiol.

Priežastį, kodėl kilo idėja leisti laikraštį, Tu įvardijai teisingai - reikėjo alternatyvos likusiam vieninteliam rajono laikraščiui. Nes Sąjūdžio leidiniai natūraliai nunyko, tikslas, dėl kurio jie leidžiami, buvo pasiektas. Nors „Aistuvą", paprašyta Sąjūdžio žmonių, buvau atgaivinusi, parengusi kelis numerius, juos išleidome. „Ukmergės diena" po kelių metų tapo populiariausiu laikraščiu regione, jame darbavosi jau visa komanda. Žmonės įvertino tai, ką jiems sukūrėme. Apie tą laiką galima būtų parašyti bestselerį, bet tai ne mano žanras.         

Kodėl išvykai iš Ukmergės? Kur ir ką dirbai Vilniuje?

Vilnius man yra daugiau nei studijų miestas. Jame kadaise gyveno mano senelis, čia ištekėjau, gimė sūnus, o išvykti teko, nes vyras gavo paskyrimą į Ukmergę. Bet, esu daug kartų sakiusi, negali visą gyvenimą gyventi pagal paskyrimą. Todėl, sūnui baigus mokyklą ir įstojus į Vilniaus universitetą, sugrįžome į šeimos sukūrimo miestą. Šįkart ne tik studijuoti, bet ir dirbti. Po „Lietuvos aido" dirbau korespondente „Valstiečių laikraštyje", „Ievos" žurnale, dienraščio „Lietuvos žinios" priedo „Lietuvos žinių žurnalas" redaktore, Parlamente referente, Seimo nario padėjėja.      

Ar galėtum palyginti ir įvardinti žurnalistės darbo rajoniniame ir respublikiniame laikraštyje privalumus ir trūkumus? Ar skirtingai žiūrėdavo į rajoninio ir respublikinio laikraščio žurnalistą?

Tai, kad tavo namų telefono numeris kasdien tiražuojamas dienraštyje 50-čiai tūkstančių skaitytojų, yra privalumas ar trūkumas? Tai, kad bet kurią nakties valandą tavo telefonas suskamba ir tu negali pasakyti, žinot, ponia, aš noriu miego, nes tai laikraščio skaitytoja, privalumas ar trūkumas? Kai į įvykio vietą tu atvyksti anksčiau nei policija, nes pirmiausia žmonės skambina tau, privalumas? Kiekvienas žurnalistas tai vertintų skirtingai. Daug metų taip gyvenau, aštuonerius mano namuose buvo įsikūrusi „Lietuvos aido" regioninė atstovybė, kurioje dirbau viena, puspenktų metų -„Valstiečių laikraščio".

Į žurnalistą žmonės žiūri taip, kaip jis nusipelnė. Turbūt nėra labai didelio skirtumo, iš kurios jis redakcijos. Nors esu pastebėjusi, kad pradėjus rengti reportažus vienai nacionalinei televizijai, vadinamųjų draugų padaugėjo. Televiziją žmonės gerokai pervertina, nes darbas ten man pasirodė lengvesnis, nei laikraščiuose. Tačiau yra viena detalė, kuri atskiria nacionalinio ir rajoninio lygio žurnalistus. Tai atlyginimas už darbą ir darbo priemonės. Rajono žurnalistai šioje srityje neturi privalumų.

Turbūt nemažai pašnekovų kalbinai, ypač Ukmergės krašte. Gal kokia nors istorija labai sujaudino, papiktino, nustebino, pradžiugino? Gal ką nors netikėto atradai?

Nesuskaičiuočiau tų istorijų, tarp jų daugiausiai suluošintų sovietmečio okupacijos gyvenimų. Pagrindinės mano temos buvo ir liko socialinės, istorinės, kultūrinės. Prieš kelerius metus nustebau, kai viena „Lietuvos aido" kolegė, dalyvaudama mano knygos pristatyme, prisiminė prieš dvidešimt metų „Lietuvos aide" skelbtą mano straipsnį apie tremtinį, kurio žmona, sugrįžusi į Lietuvą, nusižudė. Tai buvo tragiška istorija, kolegė prisiminė atskirus straipsnio sakinius, su detalėmis. Su tuo žmogumi, tremtiniu Kazimieru Rimavičiumi, iki jo mirties bendravau, palydėdavau jį į Vilnių, kai reikėjo tvarkyti dokumentus. Negalėsiu pamiršti, kaip jis ateidavo pas mane į svečius ir visuomet batus nusiaudavo už durų.

Iki šiol man skambina žmonės iš Ukmergės, kurių nepažįstu, bet kurie pasidomi: „Čia korespondentė Jastramskienė?" Ir papasakoja, kas juos jaudina, klausia patarimo. Aš jų nepažįstu, bet jie, pasirodo, artimesni už kai kuriuos buvusius bendradarbius.

Šiais metais vėl prisivijo žurnalistinio darbo praeitis: LRT žurnalistės Palmiros Galkontaitės laidoje „Nacionalinė paieškų tarnyba" buvo parengtas reportažas apie suaugusį ukmergiškį Marių. Žiūrėjau ir gėrėjausi Mariumi, jo šeima ir jo mama - moterimi, kuri su vyru įsūnijo kadaise biologinės mamos nuskriaustą vaiką. Jo istoriją labai gerai žinojau, nes lankiausi Mariaus namuose, ligoninėje, kai jam buvo labai sunku, nekart apie jį rašiau.

Kodėl pasitraukei iš aktyvios žurnalistikos ir kaip patekai dirbti į Seimą?

Pasitraukimas buvo panašus į daugelio 2008-2009 metais dirbusių žurnalistų - krizė nepaliko iliuzijų daugeliui kolegų. Turėjome ieškotis kito darbo. Seime dirbti neketinau, tačiau ieškojau darbo ir būtent ten buvau pakviesta.

Pirmą dieną atėjusi į darbą nuėjau į parlamento galeriją. Sausio įvykių metu čia apsigyveno savanoriai, tarp kurių buvo mano tėtis. Jaučiau, kad esu ne viena, kad šis darbas, šis pastatas man buvo ir liks Lietuvos širdis, o keletas nevalstybiškai mąstančių asmenų, kuriuos nuolat laisvanoriškai išrenka tautiečiai, nesugebės sumenkinti jo reikšmės nepriklausomos valstybės egzistavimui.

Koks dabar Tavo darbas? Kiek jame likę žurnalistikos?

Seime dirbu devintus metus, penktus esu Seimo nario dr. Stasio Šedbaro padėjėja. Žurnalistikai skiriu laisvo laiko dalį, rašydama knygų recenzijas, rengdama interviu su rašytojais, meno žmonėmis. Tačiau rašytoja pastarąjį dešimtmetį nukonkuravo žurnalistę, ir su skaitytojais dabar daug dažniau susitinku pristatydama savo knygas. Visas jas - tris romanus ir esė knygą - parašiau ir išleidau gyvendama Vilniuje.     

Ar galėtum kritiškai pažiūrėti ir įvertinti apie Seimo darbą rašančius žurnalistus?

Tie, kurie rašo apie Seimo darbą, dažniausiai yra savo srities profesionalai. Kritiškiau vertinčiau kai kuriuos šou laidų rengėjus, bet jeigu egzistuoja toks žanras ir jo žiūrovai, tai visada bus ir jį kuriančių.

Turbūt geriau pažįsti Seimo narius, negu tie, kurie tik viešai kalbant juos girdi? Ar pastebėjai tokių, kurie, yra visai kitokie, negu dedasi esantys, arba nors ir turi savo nuomonę, bet geriau patyli, arba kalba dalykus, kuriais nebetiki, bet mato, kad kalbėti apie juos naudinga? Kai kas tokius vadina politkorektiškais arba prisitaikėliais.

Kaip ir kitų profesijų atstovai, taip ir politikai - labai skirtingi. Nieko naujesnio ar kitokio, nei teko susidurti buvusiose darbovietėse, čia neatradau. Nei daugiau, nei mažiau darbštumo, pareigingumo, atsakomybės, puikybės, veidmainystės, intrigų. Tačiau išminties ir bendravimo kultūros, be abejonės, parlamente daugiau, nei kai kuriose kitose institucijoje. Primityvus požiūris, kad Seimo nariu gali tapti bet kas, nepasitvirtina. Tie, kurie taip mano, gali jau šiandien pabandyti. Dėl prisitaikėlių - manau, kad jų nemažiau darbuojasi bet kurioje kitoje darbovietėje. 

Tai, ko vylėmės atkūrę Nepriklausomybę, dabar dažnai nesutampa su esama realybe. Ar dirbdama Seime ir iš arčiau matydama, kaip priimami valstybės žmonių gyvenimą lemiantys sprendimai, žinai to priežastį? Juk ir dabar pasitaiko pavažinėti po Lietuvą ir žmonių nuomonių išgirsti?

Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais taip ir nesulaukėme bendros valstybės politikos, įgyvendinant atsakomybės už lietuvių genocidą priimtus įstatymus. Desovietizacijos įstatymas nebuvo priimtas, reflektuojant praeitį labai stipriai veikė sovietinė nomenklatūra, genocido organizatoriai ir vykdytojai liko neįvardyti, nė vienas savo noru neprisipažino ir neatgailavo, nors aukų šeimos dažnai sakė, kad jiems atleido, betgi šie net to neprašė. Moralinė sumaištis ir neteisybės jausmas tapo kasdienybe. Profesorė Danutė Gailienė savo knygoje „Ką jie mums padarė" teigia, kad „tokia istorinė užmarštis nėra natūrali, kai kam ji politiškai naudinga". Tačiau, pasak profesorės, „neteisybės jausmas ir nuoskauda pasipriešinimų dalyviams represijų aukoms ir jų artimiesiems dėl to ir kyla". Šie žmonės buvo ir tebėra patikimiausi Nepriklausomybės saugotojai.

Jeigu kalbėtume apie kitus sprendimus, susijusius su šalies ekonomika, tai viltys ir realybė dažnai nesutampa tuomet, kai norai pralenkia galimybes. Vienos priežasties, kodėl priimami ne visada geriausi sprendimai, nėra. Jų daug. Kaip sutarti beveik pusantro šimto žmonių? Sunku įsivaizduoti tokį procesą, o Seime jis vyksta kasdien. Laimi dažnai vidutinis, o ne geriausias sprendimas. O žmonių nuomonių ir išklausau, ir prisiklausau - ne visi, su kuriasi bendrauju, žino, kur dirbu, nes dauguma linkę domėtis savimi. Tai kai nežino, tai ir bendrauja nuoširdžiau. Po Lietuvą, t.y. pas rinkėjus, Seimo nariai keliauja nuolat. Dzūkija, Suvalkija, Aukštaitija man buvo labai gerai pažįstamos žemės, nes ten gimiau, užaugau, dirbau. Tik Žemaitija buvo likusi terra incognita. Likimas lėmė dirbti su žemaičiu, pastaraisiais metais daug kartų teko lankytis Tauragės, Šilalės, Šilutės kraštuose, džiaugiuosi pagaliau pažinusi gerąja prasme užsispyrusius žemaičius.

Paklausiu kaip rašytojos ir politologo Mažvydo mamos. Nepriklausomybės pradžioje buvome drąsesni, nesigėdijome savo tapatybės. Kai tapome Europos Sąjungos dalimi, jau kartais gėdijamės savo krikščioniškų pamatų, nepripažįstame Dievo, tautos tradicijų, įsimylėjome ES „vertybių sistemą", o Sausio 13-ąją gėdindamiesi įsisegti Trispalvę, ieškome kitų simbolių. Ar tokie „eurotolerantiški" prisitaikėliai-chameleonai, papūtus kitiems vėjams, nepakeis spalvos?

Prisitaikėliai-chameleonai, kaip Tu juos pavadinai, pakeis spalvą ar vėjui papūtus, ar lietui užlijus. Jie visada vienodi, nesvarbu, kur gyventų - Europoje, Azijoje, Amerikoje. Tačiau tai, ką sakai apie krikščionybę, yra ne iš piršto laužta. Bet kuris krikščionis nors kartą yra patyręs pažeminimą vien todėl, kad tiki. Kartais mąstau, gal tai ir yra krikščionybės esmė? Tuo metu, kai kiti gėdijasi tradicijų ir nori būti supermodernūs, tingi gilintis, ieškoti Kūrėjo savo gyvenime, nes tai reikalauja visų proto ir širdies pastangų, visada atsiras žmonių, kurie liudys Kūrėją.

Tik ar yra vadinamoji ES vertybių sistema? Egzistuoja bendražmogiškos vertybės, jos glaudžiai susijusios su krikščionybe, meile artimam, tautos tradicijomis. Nes tai, kas jau virtę tradicija, nekart patikrinta laiko ir yra geriausia. Tradicijose, valstybių ir žmonių gyvenimuose daug kas keičiasi, tik gėris ir blogis kaip buvo, taip ir liko. Nekintantys dydžiai.

Parašei ir išleidai jau keturias knygas, daugiausiai iš mūsų kurso. Ar tavo žurnalistinio darbo patirtis skatino jas rašyti, o gal būtum rašiusi ir nedirbusi žurnaliste? Kiek tos knygos parašytos remiantis realiais faktais?

Žurnalistika tapo viena didžiųjų mano meilių, kuriai atidaviau labai daug laiko, jėgų ir širdies. Tačiau knygas būčiau rašiusi net ir neturėdama profesijos. Tik jos būtų kitokios. Pirmąją pradėjau trylikos metų, o pirmąją išleidau 45-erių. Tai, žiūrėk, koks netrumpas buvo jos kelias.

Žurnalistika tebėra geriausia visuomenės pažinimo profesija, ji nupučia egoizmo dulkes, kuriomis dažnai būna apsinešę pradedantys rašytojai. Tarp geriausių mano rašytojų daugiausiai surasi buvusių žurnalistų. Savo knygose remiuosi realiais faktais, tačiau jų interpretacija nuneša tolyn, į tuos pasaulius, kuriuose tikrovė virsta fikcija. Ji vadinama literatūra.

Studijų metais buvai turbūt geriausia kurso studentė prancūzų kalbos paskaitose, į kurias Tau nė eiti nereikėjo. Ar buvo situacija, kad šios kalbos mokėjimas Tau, vienintelei ją mokėjusiai, padėjo?

Po trisdešimties metų universiteto baigimo esi pirmas kurso draugas, kuris to paklausė. Prancūzų kalba, kaip ir žurnalistika, buvo ir liko svarbi mano tapatybės dalis. Šios kalbos pradėjau mokytis kartu su lietuvių - pirmoje klasėje. Tebedainuoju prancūziškai, deklamuoju Polį Verlaine‘ą ir Oskarą Milašių, žiūriu „TV5 Monde" ir prancūziškus filmus, o kad dar giliau pažinčiau frankofonišką pasaulį, ketverius metus gilinau kalbos žinias Prancūzų kultūros institute Vilniuje. Mano gyvenime prancūzai dabar jau dalijasi vietą su austrais - parašiau ir išleidau austriškų novelių romaną, esu Lietuvos-Austrijos draugijos narė. Tačiau jeigu Tavo klausime slypi noras sužinoti, ar aš kada nors pardaviau savo prancūziškas žinias, tuomet turėčiau atsakyti - ne. Nemoku parduoti, bet moku dovanoti.

Ką norėtum palinkėti sau, kolegoms žurnalistams ir Lietuvai?

Ieškokite gyvenimo prasmės ir išnaudokite savo galimybes. Žmogus dažnai numiršta taip ir nesužinojęs, kiek daug galėjo sukurti ne vien Lietuvai, bet ir pasauliui. Stipri ir gera valia, žinių gilinimas, proto ir jausmų dermė padės tai sužinoti. Tai geriausia, ko galėčiau palinkėti sau, kolegoms, Lietuvai ir visiems tebesantiems.  

Dėkoju, miela Loreta, už pokalbį. Sėkmės Tau visur ir visada!

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.