Žiniasklaida Lietuvoje

SĖKMĖS IR NESĖKMĖS

Mano kelionės su vaizdo kamera nesibaigė sulig išėjimu iš LRT 1993 m. pavasarį. Mano filmuotus ir iš talkininkų gautus įrašus mielai priimdavo L. Baškauskaitės Tele-3, vėliau TV3. Tiesa, pamažu buitinę techniką ėmė keisti pažangesnė, portatyvinė, bet į bevielių TV kamerų erą aš jau nespėjau.

Nemaža pažanga buvo mažytės, lengvos, patogios, viena ranka valdomos kameros su 8 mm juosta. Nors jos filmavimo stabilumas buvo kur kas mažesnis, tačiau keliauti su tokiu prietaisu buvo paprasčiau, ypač praeiti visas oro uostų procedūras. Tokią buitinę kamerėlę turėjo ir Laima Pangonytė, kuri lyg padūkus su ja bėgiodavo Romos, kitų Italijos miestų, ir ne tik Italijos, gatvėmis, darydavo įrašus su lietuviais, iš įvairių renginių ir perduodavo man.

Jau rašiau, kad su tokiais įrašais turėdavau vargo: „aštuoniukės" medžiagą reikėdavo perrašyti į normalią VHS kasetę, kad galėčiau peržiūrėti paprastame vaizdo magnetofone namuose, susirašyti visus planus sekundžių tikslumu, kad lengviau būtų montuoti, ir t.t. Nuolatinis kadro drebėjimas, nukrypimas nuo veidų, objektų, nestabilumas dažnai vesdavo iš kantrybės... Su dideliu vargu pavykdavo ištraukti keletą L. Pangonytės nufilmuotų kadrų, pavyzdžiui, iš trumpo interviu su Borisu Jelcinu kažkur Romos Fjumičino oro uoste ar su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi jo parodoje Romos senamiestyje. Bet ta medžiaga vis tik patekdavo į eterį, nors LTV už tai niekas nepadėkojo...

SU „AŠTUONIUKE" RANKOJE

Per Čečėnijos įvykius mane supažindino su čečėnų verslininku Idriu Mutalipovu. Kaip supratau, jis visais laikais prekiavo naftos produktais, kurių buvo turtinga Čečėnija, ir iš to verslo rėmė įvairias lietuviškas - čečėniškas akcijas, vizitus ir galbūt net antirusišką prekybą karine amunicija. Politine prasme mus suvedė jų atstovė Baltijos šalyse Aminat Saijeva, kuri ir šiandien gyvena Vilniuje.

Idris buvo aukštas ir lėtas, gunktelėjęs ir nuolat besišypsantis vyras. Be galo kuklus, kaukaziečiui neįprastai nerangus žmogus. Nė lašo alkoholio, tik arbata ir vanduo, jokių vaišių, įtartinų kontaktų, jokios reklamos ar jo veido eteryje. Sako, kad jis buvo Rusijos aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojo R. Chasbulatovo, inspiravusio pirmą karą Kaukaze, giminaitis, bet jų politinės pozicijos smarkiai skyrėsi.

Tad šis juodbruvis vyras, nuolat migruojantis tarp Grozno ir Vilniaus, turėjo „aštuoniukę", kurią jis man skolindavo į užsienio keliones. Vėliau jis ją man padovanojo. Dar grįžtant prie Idrio, reikia pasakyti, kad, Lietuvoje rinkimus laimėjus kairiesiems ir žuvus Dž. Dudajevui, šis verslininkas nutilo, užsidarė, apribojo bendravimą, nes prasitardavo, kad jam grasinama. Amžinas viengungis pagaliau vedė gražią blondinę lietuvę, netrukus jiems gimė mergaitė, jie apsigyveno kažkur Šeškinėje... Vis tik mūsų ryšiai nutrūko. Tik vėliau išgirdau, kad jis pasitraukė į Kijevą, toliau prekiauja naftos produktais ir daug padeda Maidano didvyriams...

Taigi, su jo dovanota mažyte TV kamera pratęsiau savo keliones. Tuomet nebuvo atidžiai kontroliuojamos autorinės teisės, teisiniai reklamos reikalai eteryje. Nusipirkau kameros stovą. Su juo filmavimas kur kas stabilesnis. Jeigu TV3 negaudavau profesionalaus operatoriaus su BETACAM kamera, filmuodavau su „aštuoniuke". Mano laida šioje televizijoje vadinosi „Žvelkime atidžiau" (L. Baškauskaitės idėja), vėliau - „Akcentai", kurią kūriau su Vanda Preidyte, kai ją irgi „išėdė" iš LTV.

PIKTNAUDŽIAVIMAS REKLAMA

Kaip rašiau, reklama eteryje nebuvo kaip nors griežtai kontroliuojama, tad mane netrukus susirado keletas kompanijų, paprašiusių padaryti laidų apie jas. Pavyzdžiui, Medicinos diagnostikos ir gydymo centras V. Grybo gatvėje užsakė keletą reportažų apie jo teikiamas paslaugas. Tuo metu jos nebuvo tokios brangios, tačiau tapo puikia alternatyva valstybinėms gydymo įstaigoms, taip ir neišvengusioms niūraus sovietinio palikimo. Įvairūs kabinetai, procedūros, pacientai, naujausia technika, gydytojai... Visa tai suėjo į keletą reportažų, ir televizija juos parodė arba mano laidos kontekste, arba atskirai programoje. Centras ir žiūrovai savo atsiliepimose įvertino gerai. Žinoma, po to sekė geras atlygis...

Dar turiningesni buvo ryšiai su 1995 m. įsikūrusia užsakomųjų skrydžių bendrove „Aurela", naudojusia Boeing-737 lėktuvus. Ji rengdavo čarterinius skrydžius, daugiausiai turistams ir solidiems klientams. Laineriai taip ir vadinosi - prezidentiniai. Bendrovės skrydžių licencija buvo sustabdyta 2011 m., ji parduota savininkui Kipre, o po dviejų metų visiškai uždaryta.

Apie 2006 m. vasarą paskambino bendrovės vadovas, garsus aviatorius Kęstutis Auryla (vos 71- erių sulaukęs jis mirė pernai, rugpjūčio 12 d.) ir pasiūlė... nuskristi į Ispaniją. Ne šiaip sau, o sukurti jo aviacijos paslaugų reklamą. Tai buvo tikrai „prezidentinė" kelionė su maždaug pusantro šimto solidžių keleivių. Vargšui žurnalistui, niekada nebuvusiam tokioje aplinkoje, ši kelionė buvo lyg atgimimas kitame pasaulyje...

Žinoma, verčiausi per galvą: lėktuvo salonas, interviu su keleiviais, lakūnais, visi patogumai, egzotiška aplinka, dešimt dienų pajūry už kokių dešimt km nuo Marbejos. Pasistatau ant stovo kamerą kur nors puikiame jūros ir miesto fone ir įšneku anonsus... Negaliu tvirtinti, kad tokiuose filmavimuose buvo daug kūrybos, tačiau žurnalistinė patirtis buvo kaupiama ir tokiu būdu, kurį leido tuo metu buvusios aplinkybės. Juk viešpatavo laukinio kapitalizmo dėsniai...

NUSIVYLIMAI

Bet buvo ir kūrybinių nusivylimų. Palaikiau gerus santykius su Japonijos ambasada. Ten komunikacijos patarėja dirbo gerai pažįstama. Buvau kviečiamas į Tekančios saulės šalies renginius, ypač į gruodį pažymimą naciuonalinę šventę - Imperatoriaus dieną. O vieną kartą skambina ta patarėja ir sako:

- Ponas ambasadorius kviečia pokalbiui. Jis labai domisi politine padėtimi Lietuvoje...

Joks aš ten ekspertas, bet nuo seno domėjausi politiniais įvykiais tiek užsienyje, tiek šalies viduje. Susitikome pietų Astorijos viešbučio restorane. Pakalbėjome. Diplomatas mandagiai padėkojo, o pabaigoje ir sako:

- Ar nebūtų naudinga jūsų šalies televizijos žiūrovus supažindinti su Japonijos kultūra, papročiais, tradicijomis?

Žinoma, sakau, o jis spausdamas ranką tęsia:

- Tuomet jei sutinkate, tai pavesiu Jūsų kūrybinei grupei sudaryti sąlygas kelionei į mano šalį.

Kas nenorėtų nuvykti į Japoniją ir dar su kūrybiniais tikslais... Bet savo gėdai turiu pripažinti, kad taip ir neišsiruošėme. Tiesiog nesutvarkėme reikalingų popieriukų. Laikas ėjo, kol pagaliau kelionę atsakė. Ech, tas lietuviškas nerangumas...

Panaši nesėkmė lydėjo ir sumanius nuvykti į Kazachstaną. Tuo metu Lietuvos ambasadoriumi Astanoje buvo gerai pažįstamas bankininkas Romualdas Visokavičius, kuris pasitraukus iš LRT mane pakvietė dirbti Lietuvos banke, paskui Litimpex‘e, LAIB‘e, Taupomajame banke. Greta savo tiesioginių pareigų nenustojau darbuotis ir žiniasklaidoje, nors kartais šiedu užsiėmimai pavojingai susikirsdavo.

Turėjau ir kvietimą, ir kelionės planą, ir susitarimą su televizija parengti keletą laidų, tačiau... Na, ką čia dabar bekaltinsi - aplinkybes, tingumą, vieną kitą konjunktūrinę priežastį? Žodžiu, išskyrus keletą metų užsitęsusi LŽS bendradarbiavimą su Kazachstano ambasada Vilniuje ir sėkmingus kūrybinius konkursus, kelionės į tą turtingą šalį surengti nepavyko.

Užtat jau praėjus geram dešimtmečiui, kaip baigiau savo karjerą internetinėje televizijoje pas Idraką Dadaševą jo bendrovėje „Penki kontinentai", su jau skaitmenine portatyvine kamera nuvykau į Čikagą. Čia padariau keletą interviu ir reportažų su Lietuvos generaliniu konsulu Čikagoje ir lietuvių bendruomenės Lemonte atstovais. Tuo metu konsulas Marijus Gudynas su visa savo komanda ką tik buvo persikėlęs į naujas patalpas „NBC Tower" pastate miesto centre. O ir apskritai Čikagoje su TV kamera buvo į ką pasižalgyti. Visa medžiaga tilpo į paskutines mano laidas Penki TV programoje „Savaitės pjūvis"... Čia parengiau apie pusketvirto šimto laidų.

***

Mėgėjiškų kelionių su vaizdo kamera buvo ir daugiau, tačiau pamažu televizijose pasirodydavo vis daugiau filmuotos medžiagos iš įvairių pasaulio kraštų, ir mano bandymai, savaime suprantamai, nublanko. Vis dėl to manau, kad ypač atkurtos Nepriklausomybės pradžioje mano įdirbis buvo pozityvus, parodant, kaip lietuviai grįžta į pasaulio bendriją ir kaip pasaulis mato laisvę iškovojusią Lietuvą.