Užsienio naujienos

Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio "Azovstal" gynėju, 23 metų Andrejumi Milleriu keturias paras dviese gyvenome viename hostelio kambaryje Dniepre.

"Sesuo sako, kad labai pasikeičiau, tapau agresyvesnis ir užsidaręs; turbūt ji teisi, nors keli vaikystės bičiuliai, su kuriais dabar vakarais susitikinėju, apie tai neužsimena; baigiu atgauti jėgas ir savo įprastą išvaizdą (prieš karą svėriau 106, paleistas iš nelaisvės 54 kilogramus), nuotaika tarsi irgi gerėja, tačiau tik dieną, nes atėjus nakčiai vėl skverbiasi kažkoks nerimas, bijau užgesinti ir negesinu šviesos (Rusijos kalėjimo kameroje lemputės nebuvo išjungiamos), užmiegu vien paryčiais ir miegu prastai; sapnų košmaruose nuolat kartojasi vaizdai iš kalėjimo, girdžiu žiauriai mušamų mūsiškių aimanas ir visas įsitempiu laukdamas, kad bus smogiama ir man; mūsų nemušė tik į galvą, o į visas kitas vietas daužė kumščiais, kojomis, mediniu kūju; blogiausia, jog mes privalėjome visą laiką žiūrėti į žemę - tam, kad negalėtume pasiruošti smūgiui; baimė, kad gali bet kokiu metu sulaukti smūgio, ir kitose kamerose ar koridoriuje mušamų belaisvių aimanos varė iš proto; kitus gal mažiau, nei mane, nes ne visi tiek svorio prarado; mokykloje aš nebuvau nei moksliukas nei sportininkas, o mėgau šiaip su draugais leisti laiką Mariupolyje, kur netoli "Azovstalio" gamyklos ir buvo mūsų butas; po mokyklos planavau vykti tęsti mokslų ir ieškoti darbo į Kijevą, tačiau prieš tai pasirašiau trims metams kontraktą ir tapau kariūnu; kontraktas pasibaigė lapkričio mėnesį, likus trims mėnesiams iki karo pradžios; į frontą užsirašiau savanoriumi; mes pasiduoti nenorėjome, ir buvome pikti, kad Kijevas neatsiuntė pagalbos į "Azovstalį"; po pasidavimo mus išvežė į Jelenovkos kalėjimą Donecke, iš kur po aštuonių dienų buvau išvežtas į Taganrogos kalėjimą Rusijoje; ten dalis prižiūrėtojų buvo sadistai; mažutėje kameroje gyvenome 12 žmonių; lovoje gulėti galėjome tik naktį, o dieną privalėjome sėdėti ant grindų; rytais privalėjome giedoti Rusijos chimną ir dainuoti kitas, Rusiją bei V.Putiną šlovinančias dainas; mums išdalino atspausdintus žodžius ir visi dainavom, nes bijojom mušimo; verksmas ir šauksmai iš skausmo buvo kasdienybė, to niekas nebesigėdijo; savo kankintojų veidų nemačiau, nes turėjom žiūrėti tik į žemę, tad sapnų košmaruose mane dažniausiai muša irgi nežinomi asmenys; prieš karą svajojau išvykti į JAV, įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju, o dabar galvoje tuščia, jokių svajonių ir planų; visų pirma norėčiau, kad pasibaigtų karas ir kad nebetektų kariauti, kad grįžtų normalus miegas ir kad sustiprėtų noras gyventi; nesu rasistas, tačiau su viskuomi, kas rusiška noriu turėti kuo mažiau bendro."