2018 m. liepos 22 d., Sekmadienis

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Dainius Ručinskas: Alfonsas Pipiras buvo patikimas, źingeidus ir linksmas bičiulis

2018-01-10
 
Alfonsas Pipiras

Alfonsas Pipiras

Dainius Ručinskas

 

 

Kai sužinai apie pažįstamo žmogaus netektį - skaudu, tačiau kuomet netenki ilgus metus greta dirbusio bendradarbio - širdį perveria nenumaldoma gėla.
Atrodo taip neseniai telefono ragelyje girdėjau klaipėdiečio Alfonso Pipiro linksmą balsą pranešantį, kad jo naujoji knyga apie Klaipėdos gražiausias vietas pagaliau jau parduota ir sėkmingai mažėja leidybinių finansų našta.
Ir štai netikėta liūdna žinia - po sunkios ligos Alfonsas Pipiras paliko šį pasaulį.
Su Alfonsu buvau pažįstamas beveik tris dešimtmečius. Dirbdamas Eltoje žemes ūkio skyriuje bendravau su regionuose dirbančiais korespondentais. Jie reguliariai atvažiuodavo į Vilnių, taip sakant pasitobulinti, pažiūrėti kaip dirba centrinis agentūros padalinys. Ir jeigu Eltos koridorius pakvipdavo šviežiai rūkyta žuvimi buvo aišku - kažkur netoliese sukiojasi skardžiabalsis klaipėdiškis Alfonsas. Kūrybinei stažuotei skirtą savaitės laiką jis stengdavosi išnaudoti maksimaliai.
Pamenu, kad teko jį palydėti daryti interviu pas žemės ūkio ministrą Medardą Grigaliūną. Žurnalistui skirtą pusvalandį ministras pratęsė iki dviejų valandų. Ministrui buvo įdomu kuo kvėpuoja pamario žemdirbiai, kokie santykiai paprasto žemdirbio ir vietinės valdžios. A. Pipiras ministrui plačiai ir išsamiai papasakojo apie Klaipėdos regiono žemdirbių problemas, tuo pačiu apiberdamas žemės ūkio ministrą gana aštriais klausimais.
Po susitikimo M. Grigaliūnas man pastebėjo - kietas ir sumanus žurnalistas, su tokiu malonu bendrauti, žmogus gerai išmano reikalą.
Po darbo A. Pipiras gyvendamas "Neringos" viešbutyje mėgo pabendrauti su kolegomis, prisimindavo nelengvą gyvenimo kelią, sunkius pokario metus. Man įstrigo mintyse vienas epizodas, kurį jis aprašė ir savo knygoje "Audringo gyvenimo akimirkos". Pamiškeje pastatytus tėvų namus iš karto pamėgo abeji tų laikų kovotojai - partizanai ir stribai. Būdavo, kai ateina vakaras, tuoj pasigirsta beldimas į namo langines. "Pipirai, daryk duris!" ir miško broliai, ir stribai labai mėgo lašinius, duoną ir naminę degtinę, o źiemos mėnesiais troško sušalusias kojas ir rankas prie įkaitusios kaimiškos krosnies. Alfonso tėvas, nors buvo absoliutus blaivininkas, neprašytus ginkluotus svečius pamaitindavo ir pagirdydavo savos gamybos ruginuke, nesigilindamas į jų priklausomybę raudoniesiems ar baltiesiems. Labiausiai jis bijojo vieno - kad preišininkai nesusidurtų vieni su kitais jo namuose. Tad , be abejonės, kalbėjo Alfonso tėvas, būtų sušaudyta visa šeima.
Bet vienas kartas, kaip sakoma, nemelavo. Gerokai paūžę, parūkę, partizanai iškeliavo atgal į mišką.Tėvas greitai išvėdino trobą, tačiau nespėjo gerai išvalyti peleninės, o vidun jau įžengė stribų kompanija. Iš pradźių tie vyrai ramiai valgė, vaišinos degtine, bet kai sumanė parūkyti, peleninėje aptiko vieną amerikietiškos cigaretės nuorūką su užrašu "USA". Įsiutęs grupės vyresnysis trenkė kumščiu į stalą ir suriko gyvulišku balsu: "Banditus girdai ir maitini, Juozapai!"
Neklausydami jokių paaiškinimų jie Alfonso tėvą išsivežė į Laukuvos daboklė, iš kurios jis vos pavilkdamas kojas visas sudauźytas grįźo po trijų dienų...
Bėgo metai, A. Pipiras baigė aukštuosius žurnalistikos mokslus, dirbo įvairiuose laikraščiuose, vietiniame ir respublikiniame radijuje. Kaip produktyvus ir pareigingas korespondentas jis buvo pakviestas dirbti Eltoje Klaipėdos zonos žurnalistu.
Alfonsas prisimindavo kaip jam būdavo sunku surinktą medžiagą gamykloje, ūkyje sutalpinti į 15 - 20 eilučių informaciją. Pasitaikydavo ir nemalonių atvejų. Antai, Klaipėdos jūrų uoste sudužo tanklaivis "Globe Assimi". Alfonsas gyvendamas Gargžduose apie avariją pranešė pavėluotai, kai kitos źiniasklaidos priemonės apie tai skalambijo visą parą.
Už tai Eltos vadovybė Alfonsui "ikliopijo" papeikimą. Tačiau kaip sakoma nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Aukštas TASS'o pareigūnas pareiškė pretenzijas tuometinei Lietuvos valdžiai, o pastaroji savo ruožtu Klaipėdos miesto vadovams. Netrukus Alfonsas turėjo naujojo buto raktus prestižiniame Klaipėdos Miško rajone. Alfukas tada juokavo, kad papeikimas po pusmečio išnyko, o butas liko visam gyvenimui.
Ir išėjęs į pensiją Alfonsas nesėdėjo rankas sudėjęs. Parašė dvi autorines knygas, buvo aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Ji labai mylėjo savo vaikus, džiaugėsi anūkais...
Labai gaila, kad mirtis nutraukė doro, darbštaus, linksmo plunksnos brolio gyvenimo giją.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-10 10:07
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media