Sukaktys, jubiliejai

Iniciatorius buvo pirmasis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas. Vis dėlto pasakojimą apie žurnalo pradžią norėčiau pradėti truputį iš toliau. 2000-aisiais, tuoj po Sidnėjaus olimpinių žaidynių, savininkai uždarė žurnalą „Sportas ir automobiliai", kuris transformavosi iš tikrai populiaraus, bet irgi trumpai gyvavusio „Sporto veido". Abiejų leidinių vyr. redaktorius buvau aš. Kurį laiką dirbęs be išeiginių, staiga tapau laisvas kaip paukštis, dairiausi kitos vietos. Štai tada senas pažįstamas dar nuo mokyklos laikų Artūras Poviliūnas pakvietė į Olimpinį komitetą. Nors oficialiai vadinausi generalinio direktoriaus patarėju, praktiškai ėjau spaudos atstovo pareigas. Tada A. Poviliūnas ir pasiūlė leisti olimpinės minties žurnalą. Entuziastingai sutikau. Jis sakė, kad tai sena svajonė turėti savo leidinį, kuriame būtų skleidžiamos olimpinės idėjos, visuomenė ir ypač jaunimas supažindinamas su geriausiais visų laikų Lietuvos sportininkais, pateikiamos ne tik gerosios sporto ypatybės, bet ir problemos. Be to, daugelio šalių nacionaliniai olimpiniai komitetai tuo metu jau turėjo savo periodinius leidinius.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vykdomasis komitetas 2003 m. sausio mėnesį nutarė pradėti leisti LTOK žurnalą „Olimpinė panorama" - 64 puslapių, o pasirodyti turėjo kartą per ketvirtį.

Buvo aišku, kad pavadinimas negali būti ilgesnis nei du žodžiai. „Olimpinė panorama" - toks viską apimantis pavadinimas - tiko geriausiai.

Tai turėjo būti gausiai iliustruotas žurnalas, visų pirma fiksuojantis olimpinius, LTOK gyvenimo įvykius, istoriją, pasakojantis apie olimpiečius, kandidatus į Lietuvos olimpinę rinktinę, apie olimpiečiams talkinančius žmones, sporto veteranus ir t.t. Sutarėme nesivelti į konfliktus ir patys jų žurnalo puslapiuose nekelti.

Kiekviename numeryje privalomas asortimentas - LTOK prezidento žodis skaitytojams.

Pirmam numeriui parengti laiko buvo. Kad kitais metais leisime žurnalą, A. Poviliūnas man pasakė 2002-ųjų rudenį.

Pinigų! Kai jų yra, tada jau reikia susirasti kvalifikuotą rašinių kalbos tvarkytoją ir maketuotoją. Stilistei korektorei tokiame žurnale nepakanka vien gerai lietuvių kalbą mokėti. Čia būtina ir sportą išmanyti, atletų, trenerių, sporto veikėjų pavardes, svarbių įvykių datas žinoti, apie olimpizmą nutuokti. Man pasisekė: tokią stilistę buvau nusižiūrėjęs nuo „Sporto veido" laikų - Ingą Jarmalaitę, vėliau tapusią Neceliene. Nežinau kitos taip profesionaliai sportu besidominčios lietuvių kalbos tvarkytojos.

Dar nuo senesnių laikų, nuo tada, kai drauge 1991-aisiais atkūrėme „Kario" žurnalą, pažinojau ir „Olimpinės panoramos" pirmąjį veidą sukūrusį dailininką Aidą Paberžį. Jis visus iki vieno pirmuosius žurnalo puslapius, plakatus kūrė, šriftus parinko.

Lengviau buvo suburti neetatinių, bet honorarą gaunančių autorių kolektyvą. Mielai žurnalui rašė Roma Grinbergienė, Aleksandras Krukauskas. Jiems iškeliavus anapilin, įdomiais rašiniais džiugino ir tebedžiugina tėvų pėdomis pasekę Modestas Krukauskas, Marius Grinbergas. Kuris dabar, jau treti metai, eina „Olimpinės panoramos" vyr. redaktoriaus pareigas.

Retas žurnalo numeris pasirodė be Marytės Marcinkevičiūtės straipsnių. „Olimpinei panoramai" rašė žinomi šalies žurnalistai Antanas Vaupšas, Vytautas Gudelis, Vytautas Saulis, Algis Matulevičius, Ginas Pinigis, Gintaras Nenartavičius, Tomas Gaubys, Vytautas Žeimantas, Valdas Malinauskas, Vaidas Čeponis, Julius Bliūdžius, profesoriai Kęstas Miškinis, Algirdas Raslanas, Jonas Jankauskas, Povilas Karoblis, daktarai Arvydas Juozaitis, Dainius Genys, rašytojai Jonas Mačiukevičius, Gediminas Astrauskas, Adolfas Strakšys, LTOK darbuotojai Pranas Rimša, Janina Brundzienė, Danutė Svitojūtė, kai nebebuvo LTOK prezidentu - A.Poviliūnas ir kiti. Ir tikrai visuose žurnaluose yra Alfredo Pliadžio nuotraukų. Niekada savo nuotraukų žurnalui negailėjo fotografas Mindaugas Kulbis. Puikių nuotraukų pateikė naujoji sporto žurnalistų karta Robertas Dačkus, Vytautas Dranginis, Elvis Žaldaris, Kipras Štreimikis, Saulius Čirba ir kiti.

Deja, nė sykio. Maketus mėgdavo peržiūrėti, kai kuriuos straipsnius iš anksto perskaitydavo, bet nei taisė, nei trumpino. Nė vieno autoriaus nesupeikė ir spausdinti neuždraudė. Buvo visiška spaudos laisvė.

Visi pašnekovai, jeigu juos pasirenki žurnalui, turi būti įdomūs. Vieni mėgsta nesustodami pasakoti, iš kitų tenka iš lėto žodį po žodžio traukti.

Sportininkai, jų treneriai - asmenybės su savais principais. Prie jų negali bet kada lįsti, reikia rasti laiką ir turėti saiką. Pavyzdžiui, vienas olimpinis čempionas keliems žurnalistams yra sakęs, kad sutiks kalbėti „Olimpinei panoramai" tik tuo atveju, jeigu jį kalbins redaktorius.

Per visus ilgus darbo metus „Olimpinėje panoramoje" tik vienas sporto federacijos vadovas atsisakė duoti interviu. Žadėjo man, jau eiliniam žurnalistui, ryt poryt į klausimus atsakyti, o galiausiai sutartą dieną telefonu nebeatsiliepė. Tai buvo pernai.

Jei kas žurnale blogai, kaltas, be abejo, redaktorius. Kaip sporto komandoje - treneris. Ir pabardavo, ir patardavo gera linkintys žmonės. Bet tik vieną kartą sulaukiau pasiūlymo į nosį. Ranką prie širdies pridėjęs galiu ir šiandien pasakyti, kad jokių piktų kėslų, dėdamas į žurnalą tą proginę nuotrauką, tikrai neturėjau. Įamžintam su apdovanojimu žmogui tasai jo atvaizdas nepatiko. Vėliau susitaikėme.

Esu ir dovanų gavęs. Išleidome prieš kelerius metus rašinį apie šį mėnesį anapilin iškeliavusį olimpinį čempioną Vladą Česiūną. Pamenu, rudeniop jis atėjo į kabinetą ir atnešė man stiklainį medaus. „Oi, Vladai, kyšių neimame..." - pajuokavau. „Čia ne kyšis, čia mano bitučių mano medutis", - atsakė su tokia miela, tik jam būdinga šypsena.

Neskaičiavau, bet, manau, kad apie krepšinį. Šiaip jau visas olimpines sporto šakas per metus apžvelgdavome.

Nuo 2013 metų žurnalas pradėjo eiti kas mėnesį. Pora metų buvo tik 24 puslapių, bet nuo 2015-ųjų pastorėjo iki 36 puslapių. Manau, toks jis yra geriausias. Naują dizainą sukūrė Artūras Gimžauskas ir Marius Grinbergas.

Nuo 2020-ųjų gegužės leidžiamas tik elektroninis „Olimpinės panoramos" variantas. Bet tikiu, kad atgims ir popierinis žurnalas.

Leidžiant pirmąjį numerį spaustuvės darbuotojai kažkokiu būdu segdami žurnalą sugebėjo supainioti puslapius. Visas 4000 egzempliorių tiražas buvo pagamintas, supakuotas po 50 žurnalų ir atvežtas į LTOK. Kai atsiverčiau pirmąjį numerį, išsigandau. Žurnalas vėl keliavo į spaustuvę. Paaiškėjo, kad blogai susegta gal trečdalis tiražo, bet reikėjo ardyti ir peržiūrėti visas pakuotes. Todėl nespėjau nuvežti žurnalo, kaip iš pradžių buvo planuota, į LTOK generalinę asamblėją.

Kad jis vėl būtų popierinis, spaustuvės dažais kvepiantis. Su gražiomis nuotraukomis, kurias išsikirpus galima ir į mokyklos sienlaikraštį dėti, ir ant sienų kabinti. Kad jį vėl nemokamai rastų sporto bazių, sporto klubų lankytojai, sporto mokyklų auklėtiniai, paštu gautų mokyklos ir universitetai bei visi mūsų gerbiami ir mylimi olimpiečiai.