2017 m. rugsejo 19 d., Antradienis

Sukaktys, jubiliejai

*print*

„Lietuvos aido” šimtmetį gražiai paminėjome Kaune

2017-09-11
 
Kauno įgulos karininkų ramovės salė buvo pilna žmonių, atėjusių pagerbti “Lietuvos aidą”

Kauno įgulos karininkų ramovės salė buvo pilna žmonių, atėjusių pagerbti “Lietuvos aidą”

 

Loreta Nikolenkienė,

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Nors rugsėjo 6-oji Kaune buvo apniukusi, ketindama šliūkštelti lietaus ir tik retai tarp debesų įsiterpdavo saulė, dar gerokai prieš istorinio renginio pradžią gerdami kavą Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės sankirtoje esančioje jaukioje kavinukėje matėme, kaip tautiniais rūbais pasipuošusios damos, nešinos gėlėmis suko link Kauno įgulos karininkų ramovės. Į išskirtinį renginį rinkosi ne tik kauniečiai, bet ir svečiai iš kitų miestų, kuriems brangi Lietuvos istorija, svarbus tautinis atgimimas.

Prasminga, jog ši išskirtinė Lietuvai šventė vyko Kauno įgulos karininkų ramovėje, nes  valstybės laikraštis „Lietuvos aidas" 1928 metų vasario 1 dieną atgimė Kaune.

Renginio pradžioje darniai sugiedota Tautiška giemė suvirpino sielas ir visus pakylėjo.

Seimo narė Gintarė Skaistė prisiminė įvykius Lietuvoje dar Smetonos laikais, prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, apie ilgą Lietuvos istorijoje nueitą kelią. Pažymėjo, jog „Lietuvos aidas" yra istorinis laikraštis, juk „šimto metų sulaukia ne kiekvienas žmogus, o čia laikraštis, turintis didelę istorinę vertę.  Kalbėdami apie „Lietuvos aido" istoriją  supratome, kas yra tauta, kas yra Tėvynė, esame vienos vilties, vienos krypties, žinome, už ką mes čia stovime, dėl ko kovojome", - kalbėjo Gintarė, pasveikinusi susirinkusius su šia ypatinga sukaktimi.

Sveikinimo žodį tarė Kauno savivaldybės atstovė Orinta Leiputė:

„Ypatingą dieną, ypatinga proga, ypatingoj vietoj vyksta profesorės Onos Voverienės knygos sutikimas. Mes turime vertinti žmones, kurie prisideda prie istorijos išsaugojimo, informacijos skleidimo gerais darbais, geraširdiškumu. Miesto vadovų vardu noriu pasveikinti profesorę Oną Voverienę ir palinkėti,  kad užtektų jėgų, sveikatos, kūrybingumo nešti tą šviesą toliau  ir dalintis su jaunesniąja karta", - kalbėjo Orinta Leiputė.

Seimo narė Vaidilutė Margevičienė pasidžiaugė, kad „Lietuvos aido" šimtmečio minėjimas ir jam skirtos knygos sutikimas vyksta Kauno Įgulos karininkų ramovėje. „Mes sutinkame laikraščio šimtmetį. Prisimenu, kaip dažnai mūsų tėvai mums pasakodavo, ypatingai akcentuodavo Prisikėlimo bažnyčią.  Kad tėvelis vis pirko plytas, mano du broliai, „Saulės" gimnazijos gimnazistai, irgi norėjo prisidėti. Taip jie statė Prisikėlimo bažnyčią. Ten toli, Sibire, mūsų tėvai dėjo pamatus į mūsų širdis, į mūsų galveles, kad valstybę reikia kurti, kad valstybę reikia plyta po plytos statyti.

Perskaičiusi knygą pagalvojau, kaip gerai, kad Dievas profesorę apdovanojęs tokia nepaprasta iškalba,  kuomet apie kiekvieną „Lietuvos aido"  autorių  surinkote tiek žodžių.  Jūs šiandien pastatėt paminklą  ne tik „Lietuvos aidui",  tiems visiems bendradarbiams,  jūs tiek sudėjot savo širdies, savo išmanymo,  supratimo... Ir dar:  šita knyga yra paminklas ir Lietuvos valstybės kalbai,  nes labai išraiškinga, labai graži mūsų lietuvių kalba. Šiandieną jūs ir visi esantys kauniečiai įmūrijom didelę plytą į valstybės pamatus. Ačiū Jums už valstybės pamatų stiprinimą."

Sveikinimo žodį tarė ir buvęs Kauno metas ir Seimo narys Rytas Kupčinskas, pasidžiaugęs, jog šiandien yra ypatinga diena: „Mes šiandien pirmieji pradedame švęsti valstybės šimtmetį. O tas valstybės šimtmetis nepaprastai tampriai susijęs ir su garbingu leidiniu „Lietuvos aidas". Mes puikiai žinome tuos dvidešimt Lietuvos Tarybos signatarų, kurie pasirašė  teisės aktą, atkuriantį  Nepriklausomą Lietuvos valstybę, bet laikraštis „Lietuvos aidas" irgi yra signataras, todėl kad jis paskelbė šitą teisės aktą.  Neveltui mes sakome, kad okupacinė valdžia labai įžūliai pasielgė, konfiskuodama šitą laikraštį, jis buvo skirtas visuomenei, tautai. Laikraštis buvo vienintelė galimybė greitai paskelbti apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. Tai nepaprastai reikšmingas leidinys, jo autoriai - nuoširdūs ir patriotiški, savo mintimis žadinantys lietuvių tautos dvasią. Ona Voverienė sukūrė rašytinius paminklus daugeliui kultūros, meno ir pasipriešinimo dalyvių," - kalbėjo Rytas Kupčinskas.

Žurnalistas, rašytojas ir leidėjas Jeronimas Laucius, kuris ir išleido šią knygą, kalbėdamas iš tribūnos pirmiausia pasidžiaugė, jog jo vadovaujama leidykla „Trys žvaigždutės" jau trisdešimt metų nebankrutuoja. Bet kad „Lietuvos aidas" išsilaiko šimtą metų, tai didžiulis skaičius, didžiulis laimėjimas. Nuoširdžiai stebėjosi profesorės Onos Voverienės neišsenkančiomis jėgomis, lengva ranka ir energija. 

„Žmogus tarsi kalnas, reikia jame ieškoti iškasenų - talentų - taigi, ieškoti savyje atradimų", - kalbėjo Jeronimas Laucius, ir, linkėdamas knygos autorei ištvermės, išreiškė viltį ir kitą garbios Onos knygą sutikti čia, Kauno įgulos karininkų ramovėje.

Vilniaus sąjūdžio tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius akcentavo pasauliui paskleistą žinią - 1917 metų istorinį „Lietuvos aido" gimimą, to meto žiniasklaidą, laisvės kovotojus, apie pirmuosius spaudos gyvavimo metus. „Kildamas ir krisdamas šimtą metų jis jau su mumis. „Lietuvos aidas" yra toks, kokie esame mes. Buvo laikmetis, kai buvo tūkstantinis tiražas, laikmetis, kai jis buvo visiškai uždarytas, atėjo laikmetis, kai dėl  „Lietuvos aido" pešėsi politikai, biznieriai ir kitokio plauko „machinatoriai", - kalbėjo Leonas, prisimindamas Algirdo Pilvelio atėjimą į „Lietuvos aidą", kuriam „pavyko pastatyti laikraštį į tinkamas vėžes".

Leonas Kerosierius įteikė laikraščio redaktorei Rasai Pilvelytei sveikinimą nuo Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos:  „1917 m. rugsėjo 6 d. Antanas Smetona įsteigė valstybės laikraštį „Lietuvos aidas", kurio herbe  įrašyta „Vienybė težydi".

Laikraštyje aiškinamas ir puoselėjamas Aukščiausiojo žodis,  senolių patirtis, karalių, prezidentų, kunigaikščių, karžygių, politkalinių, tremtinių, sukilėlių, partizanų, Laisvės kovotojų ir Lietuvos žmonių meilė, atsidavimas ir tarnystė  Valstybingumo ir Nepriklausomybės siekiui.

Garbė laikraščio steigėjams, redaktoriams, žurnalistams, darbuotojams, skaitytojams ir rėmėjams. Garbė išėjusiems Amžinybėn.

Sveikiname visus šio garbingo jubiliejaus proga.

Linkime sėkmės ir gausios skaitytojų auditorijos."

Atsiimdama šį gražų sveikinimą, redaktorė Rasa Pilvelytė pasidžiaugė gausiai susirinkusiais į šį istorinį renginį svečiais, prisiminė tėvui duotą pažadą ir apsisprendimą toliau leisti „Lietuvos aidą", apie leidybos sunkumus, padėkojo darbuotojams, pakvietė visus įsigyti prasmingą O. Voverienės knygą  „Lietuvos aidas" - tautos mokykla. „Lietuvos aidui" - 100 metų", ir pasivaišinti šventiniu tortu nuo redakcijos kolektyvo.

Asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos" pirmininkas Vytautas Kabaila apie prof. O.Voverienės knygą: „Tai įsimintina istorinė knyga, čia sudėta daug žmonių, reikšmingų mūsų tautai. O „Lietuvos aidas" , paskelbęs Nepriklausomybės aktą, pažadino, prikėlė Lietuvą. Tai nepriklausomos Lietuvos mokykla. Džiugu, kad nebuvo leista „Lietuvos aidui"  užgesti, vis ryškėjo straipsnių įvairovė, aktualios tematikos straipsniai", - kalbėjo V. Kabaila, prisimindamas šiltą bendravimą su laikraščio autoriais, žurnalistais.  „Tai tautos jėga. Atgims iš naujo aidas, atgims Lietuva", - kalbėjo Vytautas Kabaila.

Renginyje dalyvavęs Seimo narys Naglis Puteikis pasidžiaugė, jog „Lietuvos aidą" skaitė ir jo tėvas, labai vertinęs šį laikraštį. Naglis Puteikis visuomet seka laikraščio naujienas, puikiai žino jo autorius, tad palinkėjo laikraščiui ir jo redaktorei R. Pilvelytei kuo geresnės ateities.

Vilnietis Lietuvos skautų sąjungos (LSS) „Valdovų rūmai" tunto skautininkas Ričardas Simonaitis savo mintis išreiškė politine kryptimi ir džiaugėsi, jog čia susirinko tikri patriotai, išskirdamas šiuo metu tris Didžiuosius, tai: Vytautas Didysis, laimėjęs Žalgirio mūšį, kitas „Vytautas didysis" - tai  Vytautas Landsbergis, ir Algirdas Pilvelis.

Dėkodama gausiai susirinkusiems į „Lietuvos aido" šimtmečio paminėjimą  ir knygos pristatymą svečiams, prof. O. Voverienė kalbėjo: „Žmonės kaip žvaigždės: vieni spindi savąja ryškia spalva, kiti tą šviesą atspindi, taigi „Lietuvos aido" ir Lietuvos valstybės santykis, jei mes nepriklausomą Lietuvos valstybę skaitysime mūsų meilės objektu, tai jos spalva kaip tikroji žvaigždė, skleidžianti jos ryškią šviesą. O „Lietuvos aidas" -  tai žvaigždė, kuri visada atspindėjo ir iki šiol atspindi visas asmenybes, įvykius, kurie vyksta Lietuvoje. Tai yra tarp valstybės ir jos veidrodžio, visada taip ir bus, kas išveda žiniasklaidą į labai dideles aukštumas kaip tikrą valstybės veido atspindį. „Lietuvos  aidas" suvaidino ir kitą vaidmenį mūsų istorijoje. Ne tik atkurtos Lietuvos valstybės veidrodžio vaidmenį, bet ir vyturėlio, kuris dar ankstyvą pavasarį vos tik pakilo aukštai į dangų pranešti kad jau greitai bus pavasaris!

Mane iš tikrųjų stebino „Lietuvos aido" kūrėjų Jono Basanavičiaus,  Antano Smetonos drąsa tuomet beveik prieš metus pasakyt: „Lietuviai, susitelkite, pavasaris jau beldžias į duris,  ir 1917 metų  rugsėjo 6-ąją, rudenį, pirmajame numeryje Antanas Smetona savo vedamajame parašė tam laikui atrodė beprotiškai drąsiai apie vokiečių okupaciją: „Atėjo laikas lietuvių tautai tapt laisva. Tai mūsų tautos teisė ir mūsų tautos pareiga kovot už mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Tame pačiame straipsnyje jis taip pat rašė, kad mums nereikia jokio globėjo: nereikia mums Rusijos, nereikia mums ir kitų globėjų. Mes norim turėt savo valstybę, ją kurti ir padaryti klestinčia ir tikinčia savo ateitimi tauta. Taigi „Lietuvos aidas" jau nuo pat pirmo numerio paskelbė, kad jo pagrindinis tikslas ir objektas bus tauta ir jos ugdymas: kad valstybė klestėtų, o jos tauta tobulėtų.  Taip turėjo išeiti 70 „Lietuvos aido" numerių, kur numeris po numerio buvo kalbama apie didvyrišką mūsų tautos istoriją, kad mūsų tauta viena iš nedaugelio prieš septynis šimtus metų sukūrusi savo valstybę, turėjo savo karalių ir garbingai įsirašė į kitų tautų ir valstybių šeimą."

Autorė plačiai papasakojo apie savo pristatomą naująją knygą „Lietuvos aidas - Tautos mokykla. „Lietuvos aidui‘ - 100 metų", kurioje pateikiama laikraščio istorija nuo pirmojo jo išleisto numerio iki šiol. Tai publicistikos ir originalių tekstų knyga, „Lietuvos aido" istorija knygoje pateikiama per jame dirbusių žurnalistų biografijas, jų kūrybinę veiklą, interesų tematiką ir jų likimus. Todėl knygoje gausu faktų, kurie gali būti įdomūs istorikams, apie Lietuvos Respublikos politinę, ekonominę, socialinę ir kultūros būklę, atspindėtą žurnalistų straipsniuose, šimtmečio tėkmėje.

Prisiminimais, kaip atėjo į „Lietuvos aidą" ir į kokias kurioziškas politines situacijas buvo patekusi, rinkdama medžiagą straipsniams, pasakojo laikraščio „Karštas komentaras" vyr. redaktorė Giedrė Gorienė.

Žurnalistė, rašytoja, poetė Saulutė Genovaitė Markauskaitė: „Lietuvos aidas" istoriškai turi glaudų ryšį su prieškario Lietuva. 1917 m. kovo 20 d. visi, suinteresuoti lietuviško laikraščio leidyba, susirinko dr. J. Basanavičiaus bute aptarti leidybos reikalų ir dr. Jono Basanavičiaus pasiūlymu būsimasis lietuviškas laikraštis buvo pavadintas „Lietuvos aidu". Visi džiaugėsi, kad laikraščio pavadinimas skambus ir gali toli aidėti... Jis ataidėjo iki 100 metų.

Žurnalistai - tai sąžinės sargai. Knygoje „Lietuvos aidas - Tautos mokykla. „Lietuvos aidui‘ - 100 metų" gerb. profesorė nušvietė atsidavusių žurnalistų darbus, perteiktus dora, pasiaukojimu, net gyvybe. Nes jie negalėjo nutylėti, ir kai kurie jų, deja, žuvo. Jie išnarplioja įvairius negatyvius darbus, iškelia juos į viešumą, kovoja už tiesą. Kai kurių „Lietuvos aide" dirbusių redaktorių, žurnalistų vardai turėtų būti įrašyti aukso raidėmis.

Noriu pabrėžti, kad ne mažiau svarbu tai, jog „Lietuvos aido" leidinyje nėra purvo, blogo pavyzdžio, nepagarbos autoriams, neapykantos, netiesos ir kitų neigiamų faktorių, kurie dažniausiai kituose leidiniuose matyti pirmuosiuose įžanginiuose puslapiuose. Laikraštis yra toks, kokį nori jį matyti redaktorius. „Lietuvos aidui" sekėsi, kad jį redagavo aukštos moralės ir kultūros redaktoriai, - nuoširdžiai kalbėjo Saulutė Genovaitė Markauskaitė.

Vakarą vainikavo poezijos skaitymas ir melodingos dainos, kurių klausėmės belaukdami kareiviškos košės. Ji buvo labai gardi. Kaip ir „Lietuvos aido" firminis tortas, atvežtas iš sostinės.

Iš svetingo Kauno išvykome sukėlę savyje gerų emocijų audrą.

Renginį Kaune organizavo Kauno įgulos karininkų ramovė (mjr. Donatas Mazurkevičius) ir Lietuvos moterų lygos Kauno skyrius (pirmininkė Meilutė Asanavičienė). Nuoširdus jiems Ačiū.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-11 12:40
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media