Sukaktys, jubiliejai

1953 metų gegužės 31 dienos Biržų rajono laikraštyje „Raudonasis artojas" literatūriniame puslapyje buvo išspausdintas V. Daumanto (tai vienas iš Petro Skodžiaus slapyvardžių) straipsnis „Teisingu keliu". Jame apžvelgiama penkiolikmečio Biržų I - os vidurinės mokyklos moksleivio Leonardo Gogelio kūryba. Straipsnyje rašoma, kad „gabus pradedantis poetas Leonardas Gogelis šiais metais rajono laikraštyje atspausdino eilę patriotinių eilėraščių. Širdingai, su giliu įsijautimu jis išreiškia savo, kaip tarybinio jaunuolio, meilę, beribį atsidavimą didžiajam Stalinui eilėraštyje „Balsai už vadą". Praeis trejetas metų ir Leonardas, jau Vilniaus universiteto (tuomet vadinto Vinco Kapsuko vardu) antro kurso lituanistas gailėsis ir gėdinsis tų vaikystėje parašytų sovietinį gyvenimą šlovinančių posmų. 

Pirmasis rašinys rajono laikraštyje buvo išspausdintas dar 1950 - aisiais, kuomet jam buvo dvylika metų. Tai buvo šeštos klasės mokinio Leonardo Gogelio keliamųjų egzaminų lietuvių kalbos rašomasis darbas „Gera gyventi tarybinėje Tėvynėje", įvertintas labai geru pažymiu. Greičiausiai redakcijai pasiūlytas ne paties Leonardo, o jo mokytojų. 

Gimė Leonardas 1938 metų liepos 28 dieną Biržuose. Abu tėvai buvo biržiečiai vaistininkai. Motina Janina, sulietuvėjusi lenkė, kilusi iš Biržuose žinomos Olševskių giminės. Tėvas, taip pat Leonardas, studijavęs tapybą Kauno meno mokykloje pas dailininką Petrą Kalpoką, laisvalaikiu užsiiminėdavo menu - tapė paveikslus, drožė iš medžio. Jo medžio skulptūromis papuošti Dusetų bažnyčios altoriai. 1929 metų „Trimite" (Nr. 38) rašoma apie Šaulių sąjungos namuose, Kaune, surengtą dailininko Kazio Šimonio ir Leonardo Gogelio paveikslų parodą. Jai Gogelis buvo pateikęs 19 paveikslų. Informacijos apie šią parodą autorius rašo, kad „Leonardas Gogelis, neseniai palyginti viešai pradėjęs rodytis mūsų dailininkas, savo kūryba yra visiškai skirtingas Šimoniui. Jis daugiausia išstatęs gėlių paveikslų ir gamtos vaizdų."

Išmokęs skaityti ir rašyti dar namuose, Leonardas iš karto buvo priimtas į antrą skyrių. Iš J. Janonio vidurinės mokyklos klasės auklėtojos Genės Dambrauskaitės ir mokyklos direktoriaus Jono Repšio rašytos charakteristikos matyti, kad Leonardas mokykloje buvęs geras ir drausmingas mokinys. Mokėsi labai gerai. Padėdavo atsiliekantiems draugams. Jie jį mylėjo, nors kartais ir pasijuokdavo dėl Leonardo atvirumo ir naivumo. Dainavo mokyklos chore, vaidino, buvo literatų būrelio pirmininkas, mokyklos sienlaikraščio redkolegijos narys. Neatsisakydavo parašyti eilėraščių mokyklos sienlaikraščiui, būrelių susirinkimams, mokyklos meniniams pasirodymams. Klasės susirinkimams paruošdavo įdomius referatus. 

Baigęs mokyklą, 1955 metų rugsėjį pasirinko Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Leonardo lituanistų kursas iš karto pagarsėjo idealizmu ir maištinga veikla prieš sovietinės valdžios melą ir prievartą, tautinės kultūros slopinimą. Čia susibūręs studentiško jaunimo būrys, dalyvaujant kunigui, Aušros Vartų koplyčioje davė jaunatvišką priesaiką Dievui ir Tėvynei. „Čia pat, - rašo Leonardo bendrakursis Juozas Aukštaitis, - būtina paminėti ir nepaprastai nuoširdų buvusį kurso draugą biržietį Leonardą Gogelį, savo romantiška prigimtimi atvirai smerkusį sovietinės okupacijos ir jos tarnų primestą dvasinę vergovę, saugojusį savo širdyje Lietuvos laisvės idealą, dalyvavusį su kitais savo bendraminčiais garsiame antisovietiniame Vėlinių susibūrime Rasų kapinėse". 

Kuomet iš universiteto buvo pašalintas antro kurso lituanistas Zigmas Tamakauskas, devyniolikmetis Leonardas 1957 metų kovo 19 dieną protesto rašte universiteto rektoriui Juozui Bulovui rašė: „Protestuoju prieš mano kurso draugo Z. Tamakausko pašalinimą iš universiteto. Be jokio rimto pagrindo buvo pašalintas drausmingas, atsidavęs darbui studentas. Ar tai tokiu būdu stengiamasi įskiepyti studentams „sveikas" nuotaikas? Panašios represijos gali tik nuteikti studentus prieš universiteto vadovybę. Jos tik atstums studentus nuo Jūsų brukamų mums „sveikų nuotaikų". 

Tamakauskas pašalintas iš universiteto todėl, kad yra atviras, nemėgstąs veidmainiauti žmogus, todėl, kad jis drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus. Manau, kad visi jo įsitikinimų žmonės neišsigąs tokių represijų. 

Tuo metu, kai pažangus, drausmingas, atviras žmogus pašalintas iš universiteto, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip, pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių" komjaunimo biuruose ir panašiai".

Mykolą Aleliūną, su kuriuo kartu 1956 - 1957 metais gyveno tame pačiame 425 - jame „Tauro" bendrabučio kambaryje, Leonardas paminėjo neatsitiktinai. Tarsi nujausdamas, kad Aleliūnui Leonardo gyvenime bus lemta suvaidinti gėdingą vaidmenį. 1957 metų kovo 30 dieną jis baigs rašyti 14 puslapių pareiškimą Valstybinio saugumo Komitetui prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. Jo užteks, kad Leonardas Gogelis Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos uždarame posėdyje būtų nuteistas penkiais metais laisvės atėmimo. Tie metai prabėgs 7 - jame Mordovijos lageryje (Sosnovkoje), kalint kartu su Baliu Gajausku, kun. Alfonsu Svarinsku, Algirdu Endriukaičiu, kitais politiniais kaliniais. „Visus penkerius metus, - po daugelio metų, jau gyvendamas Čikagoje, prisimins Leonardas, - praleidau Mordovijos lageriuose, nes nesutikau bendradarbiauti su KGB agentu, kuris specialiai buvo atvykęs, kad mane užverbuotų. Už likimo draugų įskundimą mano bausmė būtų buvusi sutrumpinta ar, pasak kagėbisto, net visai būčiau buvęs nuo jos atleistas".

O jo skundikas ir provokatorius tais metais darė karjerą. Grįžęs iš Mordovijos lagerių, niekur negalėjęs Vilniuje prisiregistruoti ir gauti darbą, Leonardas nutarė prašyti pagalbos M. Aleliūno, kuris jau buvo tapęs dideliu viršininku - komjaunimo Centro Komiteto propagandos ir kultūros skyriaus vedėju. „Gal, - manė Leonardas, - jis jau pasikeitęs, gal pajus sąžinės graužimą ir padės savo aukai. (...) Man atidarius duris, M. Aleliūnas lyg ko išsigando, bet paskui plačiai nusišypsojo: „O, Leonardas, malonu tave matyti. Sakai, grįžai. Tau per daug davė. Kam penkerius metus - būtų užtekę ir trejų..." Man būtų užtekę ir trejų - koks geras žmogus". Tačiau ir po šio pokalbio milicija Leonardo Vilniuje neregistravo. Visur atsimušdavo kaip į sieną. „Ar tik M. Aleliūnas nebuvo prikišęs nagų, kad visiems laikams išvažiuočiau į savo Biržus, dingčiau jam iš akių. Tačiau vedžiau, milicija buvo priversta mane priregistruoti žmonos bute".

Taip pavadintas žurnalisto Valdo Vasiliausko 2005 metų gegužės 9 dienos žurnalo „Ekstra" numeryje išspausdintas tekstas. 

Po 1956 metų antikomunistinio sukilimo Vengrijoje, Vilniaus universiteto studentų manifestacijos per Vėlines Rasų kapinėse, universiteto antro kurso studentų lituanistų valymo (už antitarybinę veiklą iš universiteto pašalinti trys studentai) buvo reikalinga parodomoji politinė byla. Pagrindiniam kaltinamajam pasirinktas naivus devyniolikmetis iš provincijos, ne komjaunuolis ir ne darbininkų kilmės, našlaitis (tėvas mirė 1954 m.) antrakursis lituanistas Leonardas Gogelis. Pretekstas, kad jis už diskusijas studentų bendrabučio kambarėlyje ir kelis piešinius savo knygose atsidurtų už grotų, buvo Mykolo Aleliūno skundas KGB. 

Jame jis rašo su Leonardu Gogeliu susipažinęs 1956 metų rugsėjo mėnesį, kai apsigyveno viename kambaryje. Kartais visi keturi kambariokai pasiginčydavo. „Šių ginčų metu ir pamačiau, kokie yra Gogelio Leonardo įsitikinimai". Pradžioje, norėdamas sužinoti kokių įsitikinimų yra kiti kambaryje gyvenę studentai, kai kur Leonardui pritardavo. Kai 1956 metų rudenį M. Aleliūną išrinko į komjaunimo biurą, kambaryje su Leonardu pradėjo aštriau ginčytis politiniais klausimais. „Dabar jau ginčydavomės kaip politiniai priešai. (...) Įvykiai Vengrijoje jį nuteikė labai kovingai. Dabar pamačiau, kad jis yra užkietėjęs priešas. (...) Jis atvirai kalbėdavo, kad Vengrijoj buvo švariai padaryta, kad labai gerai jog ten žudė komunistus. (...) Komunistai Lietuvoje nebeilgai viešpataus, ateis ir čia jiems galas. Kas stoja į komjaunimą, jo nuomone yra neprotingas. Tarybinė santvarka yra negera, ir ją reikia pakeisti kita santvarka. Jis su labai didele užuojauta kalba apie tuos, kurie buvo išvežti į Sibirą, kaip Lietuvos liaudies priešai, išnaudotojai. Jo nuomone, tai dori ir tikri lietuviai, kuriuos išdavė tokie parsidavėliai kaip aš. Nesvarbu, kad jie išvežti, kai kurie iš jų grįžta ir dar grįš, o tokiems kaip aš bus blogai, be to, visų mes neišvešime. Jo nuomone, tai yra Lietuvos liaudis, tai tikri lietuviai, nes jie kovojo ir kovoja už Lietuvos nepriklausomybę". 

„Dabar galima pas jį rasti trijose knygose išpieštą trispalvę buržuazinės Lietuvos vėliavą, Gedimino stulpus, Vytį. Knygos, kuriose yra tikrai išpiešta tai, nurodau: „TSKP rezoliucijos" (neatsimenu I ar II dalyje. Atrodo I), „Faustas" - rusų kalba, knyga raudonais viršeliais, Lietuvos geografijos vadovėlis, autorius atrodo Šinkūnas. Tos visos knygos dabar yra Vilniuje, Tauro bendrabutyje, Liepos 21 g - vė Nr. 4, kambarys 425. Jo motina žino, kokios jo pažiūros, jis nuo motinos nieko neslepia. Dabar bendrabutyje dar yra jo motinos keli laiškai. Juose motina patarinėja jam (aš juos esu skaitęs) su manimi nesiginčyti, kad paskui aš nepasakyčiau kur nors, ir neišmestų iš universiteto. 1957 m. kovo 12 d. jis gavo vieną motinos laišką. (...) Apie banditizmą jis kalba kaip apie lietuvių tautos kovą už laisvę ir nepriklausomybę. (...) Jis pasisakė, kad yra parašęs Vengrijos kontrrevoliucinio maišto (jis vadina Vengrijos tautos kovos už laisvę) proga eilėraštį. Dabar šis eilėraštis randasi namuose, Biržuose. Manau, antitarybinės literatūros pas jį galima rasti ir daugiau namuose (Biržuose). (...) Valstybiniam saugumo komitetui aš buvau minėjęs anksčiau apie jį, bet labai mažai. Tada dar galvojau, kad likviduoti jį dar ne laikas. (...) Dabar, mano nuomone, eilė atėjo Gogeliui.(...) Jis dabar pasidarė gudresnis, užsislėpęs, nebekalba atvirai. Jis tokias mintis skleis ir toliau, ir studentų tarpe, ir grįžęs į namus, į Biržus. Be to, juk jis yra atviras, užkietėjęs tarybinės santvarkos priešas".

Teismas buvo uždaras. Valdas Vasiliauskas rašė: „L. Gogelis prisimena, kad, be jo, šį nuosprendį išklausė vienintelis teismo salėje sėdėjęs žmogus - Mykolas Aleliūnas. Ciniškai šypsodamasis ir laimingas, nes tikrasis šios sufabrikuotos bylos autorius buvo jis - surinkęs visus įkalčius ir parašęs skundą - pagrindinį įrodymą, kad beginklis ir patiklus našlaitis iš Biržų gali nužudyti J. Paleckį ir nuversti tarybų valdžią". 

1962 metų pavasarį Leonardas grįžo į Vilnių iš Mordovijos lagerių, atlikęs 5 metų bausmę už antitarybinę agitaciją. „Jaučiausi kažkaip palūžęs, - rašė 2011metų spalio 18 dienos „Draugo" laikraštyje išspausdintame tekste „Lenkomano išpažintis", - nors lageris palyginti nebuvo sunkus, o bausmė nedidelė. Sovietinėje Lietuvoje nesijaučiau gerai, ji man buvo „pamotė su akmeniu" (teatleidžia man S. Nėris). (...) Dar būdamas studentu, nuo 1956 metų rudens ėmiau vis labiau domėtis Lenkija. (...) Mane vis labiau traukė visa, kas lenkiška. Ėmiau laikyti save lenku. Dalyvavau literatų būrelyje prie dienraščio „Czerwony sztandart", skelbiau jame lenkiškus eilėraščius. Dainavau Vilniaus lenkų ansamblyje „Vilija". 

Susituokęs su žmona įsisūnijo berniuką, kuris vėliau apsigyveno Lenkijoje. 1976 metais motinos brolis, gyvenęs Lenkijoje, pakvietė Gogelių šeimą įsikurti pas jį. 

„Per didelius vargus, - prisimena Leonardas, - mums pavyko išvažiuoti gyventi už Sovietų Sąjungos ribų. Įsikūrėme Lenkijoje. Patekęs į grynai lenkišką aplinką, beveik iš karto pasigedau lietuviškumo. Klausiausi „Vilniaus radijo". Ramioje Sopoto gatvelėje garsiai paleisdavau lietuvišką muziką. Susiradau Lenkijos lietuvius, įsijungiau į jų veiklą. Išrinko Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Gdansko ratelio sekretoriumi". Pradėjo studijuoti Gdansko universitete. Vėl rašė lietuviškai. Leonardo eilėraščius spausdino Čikagoje leidžiama „Laisvoji Lietuva". Į juos dėmesį atkreipė Kalifornijoje gyvenęs poetas Bernardas Brazdžionis. Po kelerių metų, sutikęs Leonardą Čikagos Jaunimo centre, pasakys, kad jam labai miela sutikti žmogų, kuris sovietų lageryje skaitė ranka perrašinėjamą jo poeziją. 

Čikagos lietuviai pakvietė Leonardą atvykti į JAV. Po žmonos ir motinos mirties Lenkijoje jo niekas nebelaikė. 1980 metais kaip turistas atskridęs į Ameriką, Leonardas Gogelis pasiprašė politinio prieglobsčio. Jis jam nedelsiant buvo suteiktas. „Čikagoje taip pat buvau labai aktyvus, dažnai rašydavau straipsnius į lietuviškus ir lenkiškus laikraščius, - yra pasakojęs Leonardas, - Žinoma, neužmiršdavau ir poezijos, rašiau eiles abiem kalbomis, dalyvavau ne tik lietuviškoje, bet ir lenkiškoje visuomeninėje veikloje. Be to, esu dažnas svečias lenkų poezijos vakaruose. Lenkai man padėjo išleisti poezijos knygelę („Takas nuo Aušros Vartų"), kurioje surinkti eilėraščiai lenkų kalba. Juose kalbama ir apie Lietuvą, yra nemažai nuotraukų ne tik iš mano asmeninio albumo. Knygelėje puikuojasi ir lietuviškas Vytis, ir Rūpintojėlis, ir Trys kryžiai bei kita lietuviška atributika". 

Žlugus Lenkijoje socializmui, beveik kasmet lankydavo sūnų su šeima, kurie gyveno Sopote, prie Gdansko. Daug metų dirbo Čikagos akvariume valytoju. Absoliučią muzikinę klausą ir gražų baritoną turintį Leonardą pakvietė dainuoti į Lietuvių operą. Jaunimo centre, kur vykdavo repeticijos, kartą sutiko Lituanistikos studijų ir tyrimo centro vadovą profesorių Joną Račkauską, kuris paprašė padėti tvarkyti Pasaulio lietuvių archyvą. Leonardas mielai sutiko, nors buvo sunkoka visur suspėti, nes tebedirbo Čikagos akvariume, skelbė straipsnius apie lietuvių ir sovietų disidentus lenkų „Panoramoje", rašė ir spausdino eilėraščius „Mūsų sparnų" žurnale ir kituose leidiniuose. 

Išėjęs į pensiją, visuomeninei lituanistinei veiklai galėjo skirti daugiau laiko. Kasdien eidavo į Pasaulio lietuvių archyvą, atrinkdavo ir rengdavo siuntoms į Lietuvą knygas ir įvairius spaudos leidinius, rašė publicistinius straipsnius Amerikoje leidžiamiems laikraščiams ir žurnalams. Neatsisakydavo paskaityti savo patriotinių eilėraščių lietuvių ar lenkų rengiamuose vakaruose. Mirus monsinjorui Alfonsui Svarinskui, Čikagos lietuvių parapijos salėje dalijosi prisiminimais iš kartu Mordovijos lageriuose praleistų metų. Nors dešimtmečius dirbo monotonišką ir paprastą akvariumo valytojo darbą, tačiau tai netrukdė jam būti smalsiam ir romantiškam bibliofilui. „Amerikos lietuvio" žurnalistė Dalia Kavaliauskienė, aplankiusi L. Gogelį jam jau išėjus pensijon, rašė, kad „poeto namuose tiek daug įvairiausių knygų, žurnalų ir iškarpų, kad pats šeimininkas priverstas gulėti ant grindų, nes jo lova jau virtusi lentyna įvairiausiomis kalbomis spausdintoms knygoms". 

Mirė Leonardas Gogelis 2015 metų balandžio 11 dieną. Palaidotas Čikagos lietuvių kapinėse.

Po metų Vilniaus universitetas įgyvendino iniciatyvą „Grįžtanti atmintis". Jos tikslas - prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius, kurie buvo pašalinti iš universiteto, neteko galimybės baigti studijas. 2018 metų balandžio 18 dieną penkiolikai buvusių universiteto studentų įteikti Atminties diplomai. Vienas skirtas biržiečiui poetui ir žurnalistui Leonardui Gogeliui. 

2008 metais Biržų rajono savivaldybės J. Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkių Zitos Balaišienės, Laimos Ramutėnienės ir Nijolės Taujanskienės sudarytoje ir išleistoje poezijos knygoje apie Biržų kraštą „Poezijos sparno paliesti" išspausdinti trys Leonardo Gogelio eilėraščiai („Biržiečio prisiminimai", „Vaizdelis biržiečiams", „Vakaras ant Širvėnos").

Jau minėtas Leonardo kurso draugas Juozas Aukštaitis 2005 metais rašė: „L. Gogelis, nesugadinus jo gyvenimo, galėjo savo turėta potencialia kūrybine veikla daug prisidėti prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo turtinimo. Gal jis šiandien būtų ne gyvenimo nusviestas Čikagos akvariumo valytojas, o žinomas Lietuvos poetas, kurio niekur nespausdinti eilėraščiai jau tada skleidė maironišką Lietuvos atgimimo ir tikėjimo Dievu dvasią".

Rubrika Sukaktys, jubiliejiai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.