2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Algirdas Kavaliauskas: Apie identitetą – išlikti savimi. Skiriama Lietuvos Respublikos atkūrimo 30-mečiui

2020-02-01
 
Algirdas Kavaliauskas

Algirdas Kavaliauskas

Algirdas Kavaliauskas
Humanitarinių mokslų daktaras, LŽS narys
 
„Nėra pasaulyje liūdnesnio likimo negu tėvynės netektis".
Euripidas, prieš 2500 metų, tragedija „Medėja". Būsimojo mąstytojo tėvai bėgo į salas nuo artėjančios persų valdovo Kserkso kariuomenės. Priverstinė emigracija.

 

Supratimas

 

Žmonėms svarbus supratimas. Kaip beatrodytų gamtoje viskas tobula, sudėtinga, žmogus stengiasi suprasti. Suprasti aplinką ir save. Siekia gėrio, nori geresnio gyvenimo. Ta mintis evoliucionavo - pradėta svajoti apie gerovės valstybę... Tai kilnu, sveikintina. Tik kaip tai pasiekti. Pagaliau, ar beliks su kuo siekti, kai masiškai plinta emigracija. Ką reikia daryti, kad siekiamybė taptų realybe.
Vieni to tikslo siekia Tėvynėje, kiti emigracijoje, kuri ne vienareikšmiškai apibudinama. Tiek Tėvynėje, tiek už jos ribų užtenka įvairių, skirtingų požiūrių. Tuos požiūrius bandoma grįsti patyrimu. Ir šio rašinio autorius turi patyrimo iš bendravimo įvairiuose kraštuose su išeiviais iš Lietuvos, pasiekusiais JAV, Kanadą. Meksiką, Rusiją, Indiją, Vietnamą... Buvau visose Europos valstybėse, išskyrus kai kurias, įsikūrusias salose. Visur lietuviai, kaip ir kiti atsikėlėliai, susiduria su jų praradimais, nostalgija. liūdesiu, ilgesiu, atskirtimi, svetimumu, nerimu, idealizacija, proto ir jausmų samplaika, net mistika, lyginimu, atmetimu, kompromisu... Su visu tuo, ką skaudžiai pergyvena emigrantas-imigrantas, kol atsiremiama į savo identitetą ir gali aiškiau apmąstyti vyksmą. Vieni anksčiau ar vėliau adaptuojasi, integruojasi į naujo krašto bendruomenę, kiti - niekada!
Imkime dabartinį senąjį žemyną. Ryškėja laisvos demokratinės visuomenės kai kurie aspektai, nukenčiantys dėl multikultūralizmo ir nevaldomos, nesuvaldytos emigracijos. Susiduriama su gimtosios žemės praradimo skausmu ir skriauda, bet neviltį keičia nauja viltis. Po platųjį pasaulį paplitę lietuviai. Mūsų tuolaikiniu supratimu - savi žmonės. Kaip jie gyvena, ką jie mąsto besikeičiančiame pasaulyje. Jų gyvenimas, kūryba atskleidžia materialų ir dvasinį pasaulį. Noras suprasti kas mes esame padiktavo disertacijos temą. Būdamas Vilniaus universiteto aspirantūroje, suskaičiavau ir apibudinau keturias lietuvių emigracijos bangas. Praėjusio amžiaus 8-tą dešimtmetį iš išeivijos spaudoje skelbtos informacijos suskaičiavau milijoną išeivių lietuvių ar save tokiais laikančių. Reiškiau viltį, kad ateis laikas ir emigracija mažės. Maniau, kad atsirandant daugiau laisvės, mažės norinčių palikti gimtą šalį. Suprasti politinės emigracijos priežastis yra vienas dalykas, įvertinti ekonominę emigraciją - kitas. 
Vėliau apsilankiau lietuvių išeivijos sostinėje Čikagoje, bendravau su kitose valstijose nuo Kanados iki Meksikos įsikūrusių kelių kartų lietuviais ar jų palikuonimis. Pasirodė, kad daug kur savo svarstymuose ir apmąstymuose buvau teisus, bet daug ko ir nesupratau. Keliaudamas po Valstijas rinkau medžiagą apie lietuvius, ypač jaunuosius nelegalus, ir reportažus skelbiau „Laisvojoje Lietuvoje" (Čikaga, JAV). Apie lietuvius imigrantus, jų problemas, vargus dalijosi ir patys atvykėliai. Sutiktųjų daugumos nuomone, negalima ilgam palikti Tėvynės, kaip negalima atsižadėti savęs. Negalima ir nereikia. Taip, teoriškai. O praktiškai? Teorija vis dėlto skiriasi nuo praktikos.
.Aukščiau paminėjau: žmonės ieško gerovės! Žinome: gyventi gera, o gerai gyventi dar geriau.
Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Lietuvos gyventojų valia mes dabar laisvi gyvename Europos Sąjungoje. Laisvi, bet ne nuo savo svajonių. Svajonė! Vienokią ar kitokią svajonę turi visi. Svajonę turėjo ir po karo į Lietuvą plūdę rusakalbiai. Žmonėms, palikusiems savo namus ir persikėlus į svetimą šalį, nereikėtų pamiršti, kad ten jau gyveno ir gyvena kiti žmonės ir atvykusių interesai negali būti aukščiau už vietinių gyventojų.
Bet pirmiausia pasidomėkime kai kuriais šiuolaikinės ES gyvenimo aspektais.

 

Atvirumas

 

Tad kaip tą gerovės tikslą pasiekti? Istorija žino daug kelių ir šunkelių, kaip prarandama Tėvynė, sunaikinama individo savastis. Arba kaip individo tapatybė stiprėja ir stiprina visuomeninę tapatybę bei padeda išlikti. Tai, visų pirma, būdinga Tėvynėje gyvenantiems autochtonams, tačiau ne vien tik jiems.
Praeityje žinomas didesnis ar mažesnis tautų kraustymasis, invazijos, kartais labai didelės, pvz., kaip Osmanų imperijos: per Balkanus ligi pat Vienos ir t. t. Maišėsi tautos, religijos, formavosi valstybės.
XXI a. pradžioje Europoje dėl pačios Europos nėra vieningos nuomonės, bet daugelis analitikų linkę manyti, kad naujausiame amžiuje Europa tampa begalinio atvirumo visam pasauliui erdvė. Su kilniais tikslais, vardan žmogaus gerovės, jo teisių. Nebelieka nieko nei sava, nei svetima, bent jau neišskiriama. Pradanginamos ribos tarp sava ir svetima. Tada atsirado abejojančių - kokių žmonių gerovės, jei iš sava atimama ir pridedama prie svetima. Jaučiama nuoskauda: vieni nuskriausti, kiti išlieka nepatenkinti - per mažai jiems atseikėta.
Europos šalių elitas, ne išimtis ir Lietuva, dėl įvairių priežasčių nesiekė, nepakankamai stengiasi, kad atvykėliai taptų lojaliais piliečiais, o leido jiems gyventi liekant prie savojo gyvenimo būdo, kad ir koks svetimas būtų gyvenamajam kraštui. Deklaruojama, kad visa tai daroma gyvenamąjį kraštą praturtinančių atvykėlių kultūrų įvairovės vardan. Praturtinimas, praturtėjimas. Baltijos valstybėms tai seniai girdėtas dalykas, kai jos buvo vos tik inkorporuotos į Tarybų Sąjungą. 
Paskutinių dešimtmečių Europos realijos parodė, o gal tik paskutinį dešimtmetį buvo pastebėta, kad norimas tikslas nepasiekiamas. Antiglobalinės, antiemigracinės jėgos, kurioms rūpi savo šalies suvereniteto apsauga, iškelia savo valstybės sienų saugos klausimą. Tokie klausimai priskiriami populistų (populistinei, suprask - smerktinai, bent jau netoleruotinai) kategorijai. Nacionalinių sentimentų atgijimas, jų priešininkams leidžia eksploatuoti net fašistų, rasistų ar panašias etiketes. 
Tačiau išryškėjo, kad nekontroliuojamas kitataučių daugėjimas konkrečioje šalyje sukelia neišvengiamą socialinę įtampą. Šalys, turinčios daug gyventojų, kurį laiką to nepastebėjo, o pavojaus signalus iš mažųjų gyventojų skaičiumi valstybių neįvertino. Kai kurių valstybių savigynos priemonėms (reguliuojama imigracija) nepritarė. Atvykėlių gausą lydėjo integracijos nereikalaujanti ES politika, palaikanti tam tikrą įvairovę, kuri, kaip parodė Europos realijos, negali būti begalinė, negali būti nekontroliuojama.
Multikultūralizmas kaip savaiminę vertybę iškelia įvairovę, kuri, būdama savaime vertinga, privalo būti suprasta. Globalizacija daro neigiamą poveikį net skaitlingoms tautoms, o mažas tautas lydo. Štai čia ir susiduriama su palaikančių multikultūtralizmą trumparegiškumu. Apie šią emigraciją-imigraciją pateisinančią ideologiją dar visai neseniai buvo, švelniai pasakysime, nepageidaujama rašyti. 
Neseniai pasirodė studijos Jungtinėje Karalystėje bei kitur ir pradėta rašyti, kad praturtinimas įvairove sukėlė kai kuriose, net didžiausiose Europos šalyse, nemenkas problemas. Nors didžiųjų valstybių ekonomikai pradėjo trūkti darbo rankų, imigrantų nekontroliuojamas antplūdis atskleidė politikos trūkumus, todėl procesą lėmusių didžiųjų valstybių vadovų liberali pozicija jų šalių gyventojų buvo pradėta kritikuoti. Vadovų nebuvo suprasta, ar nenorėta suprasti, kad žmonės atvyksta dėl įvairių priežasčių. Nuo įvairiausiais tikslais atvykusių imigrantų, žmonės savame krašte nebesijaučia autochtonais, kad bendravimą sunkina akivaizdi imigrantų integracijos stoka, o svetimų svetimame krašte elgesys gali būti neprognozuojamas. Įvairovės iliuzija parodė imigracijos politikos klaidas. Pradėta kalbėti apie Europos tapatybės praradimą, apie atskirų valstybių, tautų tapatybės žalojimą, praradimą. Reikėtų pabrėžti, kad multikultūralizmas ir imigracija yra ne nacionalinio, o žymiai platesnio masto problema.

 

Išskirtinumas

 

Lietuvoje šiuolaikinių imigrantų mažai. O ir atvykę dauguma jų po kurio laiko pabėga į turtingesnius, dosnesnius kraštus. Pas mus, daugiausia laikinai, pasilieka darbininkai iš Rytų Europos valstybių. Būtų klaidinga nežinoti, kad mūsų šaliai jau trūksta ne tik kvalifikuotų darbo rankų, bet ir tai, kad Lietuva yra viena iš greičiausiai senstančių ir nykstančių valstybių Europoje. Tai ne tik emigracijos ir su ja susijusios demografijos priežastys. Kitų priežasčių irgi labai toli ieškoti nereikia, jos formavosi tarybinėje santvarkoje.
Prieš ir po antrojo pasaulinio karo Lietuvą okupuojant, aneksuojant svetimai jėgai, kai kurie lietuviai ir kiti Lietuvos gyventojai buvo priversti palikti gimtas vietas ir emigruoti į Vakarus (istorijoje žinomi dipukai - perkeltieji asmenys). Dalis pasilikusių Lietuvos gyventojų okupacinės valdžios buvo sunaikinti, kiti toliau naikinami, įkalinami, ištremiami. Iš žmonių atminties norėta išbraukti valstybingumo, nacionalumo sampratą, keisti gyventojų identitetą. Į nedidelę šalį dėl įvairių priežasčių iš plačios imperijos plūdo pulkai svetimtaučių. Jų tikslai, norai suprantami, anot patarlės, žuvis ieško kur giliau, žmogaus - kur geriau. O jeigu tai dar atitinka valstybinę, kaip šiuo atvejų - nutautinimo, politiką... 
Deklaruojamos draugystės, net brolybės pridengtu vardu, prasidėjo neregėto masto lietuvių nutautinimas - suslovinės (epitetas prigijo nuo M. Suslovo) iniciatyvos įgyvendinimas: Lietuva bus, bet be lietuvių. Tokiam okupacinės valdžios tikslui tarnavo ir gigantomanija.
Pasaulis taip keitėsi, kad pagal daugumos vakariečių stereotipą Pabaltijys - tai Rusija, o atvykę į Lietuvą rusakalbiai atsivežė savo stereotipą: imperijos pakraščiai - tai taip pat Rusija. Ši nuostata buvo gyva ir tarp žmonių, atvykusių iš plačiosios imperijos į atominio komplekso statybas Rytų Lietuvoje. 
 
Sistemos įkaitai

 

 

Analitikų nuomone, tapatumas (tapatybė, identitetas) yra tokia natūrali ir savaime suprantama emocinė būsena (yra manančių, kad tai specifinė būsena - tapatybės jausmas), kad jo egzistavimą pastebime tik tada, kai žmogus savo tapatumui jaučia kylančią grėsmę.
XVIII a. viduryje atsiradusi nacionalinio tapatumo samprata, istorijos tėkmėje reiškėsi įvairiai ir net bauginamai, žiauriai. Tada formuojasi nacionalizmo, kaip žmonių neigiamos raiškos samprata. Nors nacionalizmas yra plati sąvoka, tačiau yra žmonių, kurie liguistai nusistatę prieš nacionalizmą, pabrėždami jo neigiamą prasmę, išleisdami iš akiračio tą aplinkybę, kad jų pačių įsivaizduojamas nacionalizmas suformavo tokias pažiūras. O keisti pažiūras nėra lengva, ypač svetimame krašte. Nemokant krašto į kurį žmogus atvyko, kalbos, nesuprantant kultūros praktiškai kaita neįmanoma. Dabar Europoje pasirinkimo nėra, privalai išmokti gyvenamojo krašto kalbą. 
Prisiminkime, tarybiniais laikais tos respublikos kalbą, į kurią atvykai, nebuvo būtina, išmokti. Pageidautina, bet nebūtina, nes mažuosius virškinančioje imperijoje užteko vienos kalbos. Ne tik dabar, bet ir tada buvo žmonių, kuriems atrodė keista, kad nuvykus į kitą šalį gali jaustis šeimininku ir niekas nedrįs vadinti okupantu. Kone visus atvykėlius ši praktika tenkino. Tie, kurie suprato tokią neteisybę, išgyveno vidinį diskomfortą, net vidinį konfliktą. Susiklosčiusi padėtis nepriklausė nuo žmonių, nei nuo vietinių, nei nuo atvykėlių, kurie patys tapo politinės sistemos įkaitais. Formaliai pažiūrėjus, atvykėliai nepažeidė galiojusių įstatymų. Tačiau žiūrint iš moralinės pusės taip neatrodė. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe daugelio imigrantų veiksmai buvo priešiški, pažeidė šalies įstatymus. Ne visi atvykėliai suprato pasikeitimų esmę. Keičiantis naujoms politinėms aplinkybėms visi ES gyventojai buvo ir yra europizuojami. 
Tačiau nuo tarybinių laikų susiformavo ir išliko stereotipas: jei kitatautis, tai dėl netinkamų dalykinių, moralinių ar kitokių svarbių dalykų vis tiek negali būti nepriimamas į tam tikras pareigas, antraip lietuviai buvo kaltinami nacionalizmu ar pan. Net į atominio komplekso statybas paprastu darbininku aplinkinių Lietuvos kaimų gyventojai negalėjo įsidarbinti, o norinčių buvo. Minėto komplekso statybose dirbantieji uždirbdavo iki dešimties kartų daugiau, negu Lietuvos kaime. Tiesa, statybose dirbo vienas kitas lietuvis atvykęs iš kitur, ar vietinis, išvykęs iš Lietuvos ir neva jau iš kitur atvykęs į statybas. Ne tik minėtose statybose buvo diskriminuojami lietuviai. Nemažai pasitaikė atvejų, kai menkesnės kompetencijos kitatautis užimdavo aukštesnes pareigas, nustumdamas lietuvį. Tokiu būtu tie, kurie sprendė kadrų klausimus, išvengdavo nacionalisto labai neigiamos etiketės. Ydingos praktikos, kaip skęstantis šiaudo, kad pateisintų savo neišmanymą, klaidas ir pan. kai kurie politikai griebiasi ir Nepriklausomoje Lietuvoje.
(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-02-12 12:10
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media