Archyvas :: Žurnalistiniai pamąstymai vasarą pamiškės pievoje: Gamtą išsaugos ne tūkstantinės baudos, o žmogaus kultūra
Juozas Stasinas
Vasara prabėgo nepastebimai. Ilgai prisiminsime jos karštas dienas ir tvankumu dvelkiančias naktis. Kai kuriomis dienomis oro temperatūra siekdavo net 36 laipsnius karščio. Žmonės ir visas gyvasis pasaulis nuo neįprasto karščio slėpėsi medžių paunksnėje, įkaitintą kūną gaivino upių ir ežerų vandens vėsoje
Tokiomis dienomis žmonės, ypač gamtos bičiuliai, traukė į gamtą. Juos viliojo natūralios gamtos prieglobstis ir noras ten stebėti augaliją bei gyvūniją. Apie patirtus įspūdžius gamtoje su „Tėviškės gamtos"skaitytojais dalinasi laiškų, atsiųstų į redakciją, autoriai. Jie paskatino mane, ilgametį gamtosaugininką ir žurnalistą, kai kuriems pamąstymams.
Viešintų pagrindinės mokyklos pedagogė Virginija Macijauskienė rašinyje, pavadintame „Vasara pamiškės pievoje", rašo: „Anykščių rajono Viešintų pagrindinės mokyklos jaunuosius miško bičiulius ir mokytojus pažoliauti pakvietė Kūrybinių partnerysčių projekto, vykdomo mūsų mokykloje, gamtininkai Andrejus Gaidamavičius ir Vytautas Eidėjus. Rinkti vaistinguosius augalus nusprendėme Mikierių girininkijoje. Mūsų miškininkai Daina ir Laimis Trumpickai džiaugsmingai sutiko priimti būrį žoliautojų."
Toliau laiške Virginija pasakoja apie pažintį su pamiškės augalais ir gyvūnais, ypač vabzdžiais, kurių karštą vasaros dieną buvo gausu, apie vaikų patirtą džiaugsmą.
„Pamiškės pievoje gausybė žmogui naudingų augalėlių. Pažinome ir skynėme pelkines vingiorykštes, plaukuotuosius gysločius, raudonuosius dobilus, laukinius gvazdikus, žiognages (gegutės duoną), meškines sidabražoles, lipikus, veronikas, rasakilas, kraujažoles...Užtikome net laukinių braškių, spragių...Negalėjome atsispirti pievos drugelių žavesiui. Puolėme juos gaudyti, nešti Andrejui, Vytautui, Dainai, kad šie padėtų atpažinti. Kažkuri mokytoja treptelėjusi koja liepė baigti vaikytis drugelių ir tęsti žoliavimą, tik mokytojos treptelėjimas gėlėtoje pievoje vasaros atostogų metu buvo visiškai nepiktas ir nekeliantis baimės. Linksmai darbavomės pievoje, kol pajutome vasaros lietaus lašus. Pabėgome į girininkijos pavėsinę. Čia miškininkai pavaišino arbata. Į karštą arbatą kiekvienas įsimetėm puikiausią žiedą iš savo žolynų kolekcijos... "
Skaičiau nuoširdų laiško autorės pasakojimą apie mokytojų bei moksleivių išvyką į gamtą, dalyvaujant gamtos paslapčių žinovams, ir galvojau apie tai, kokį neišdildomą pėdsaką vaikų prisiminimuose, jų mąstyme paliks ši pažintis su augalais, vabzdžiais ir gyvūnais. Neabejoju, kad gamtojautos sėkla, pasėta jaunose širdelėse, sudygs ir bujos visą gyvenimą.
Gamtos bičiuliai Andrejus Gaidamavičius ir Vytautas Eidėjus su vaikais eina į gamtą, pasitelkia mokytojus, miškininkus, gamtosaugininkus, saugomų gamtos teritorijų specialistus ir atskleidžia jiems paslaptingą bei sudėtingą gamtos pasaulį. Jei šitaip visi mes - tėvai, mokytojai, gamtosaugininkai, kultūrininkai - kartu su vaikais dažniau išeitume (ne tik projektų „kviečiami") į pamiškes, miškus, prie upių ir ežerų, pasėdėtume su mažaisiais draugais žydinčioje pievoje, sulaikę kvėpavimą paklausytume paukščių čiulbesio, svirplių čirškavimų, ar ankstyvą rytą pažvelgtume į tekančią saulę, o vėlų vakarą palydėtume ją už nurausvinto horizonto,- kokie būtų laimingi vaikai, pajutę gamtos ir žmogaus harmoniją, gyvenimo pilnatvę. Užaugintume juos dorais, gamtą mylinčiais žmonėmis, o kartu ir mes patys labiau suartėtume su gamta, taptume žymiai doresni bei vieni kitiems geresni.
Vienareikšmiai galima sakyti, kad dar vaikystėje patirti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Todėl vaikas, pažinęs augalus, gyvūnus, išgirdęs įdomius pasakojimus apie sudėtingiausius gyvojo bei negyvojo pasaulio matomus ir nepastebimus ryšius, sužinojęs, kad žmogus ne gamtos valdovas, o tik jos pagimdytas mažas gyvojo pasaulio vaisius, užaugęs nepakels rankos žudyti, niokoti, nesiryš pertvarkyti gamtos, ar bet kokia kaina nesibraus į žemės gelmes dėl šnipšto dujų ar naftos šlakelio.
Seniai, dar jaunystės metais, skaičiau žymaus Ukrainos pedagogo Vasilijaus Suchomlinskio knygą „Širdį atiduodu vaikams". Jo pedagoginio darbo metodai ir gyvenimo patirtis auklėjant vaikus, ugdant juose žmogiškumo bei padoraus elgesio bruožus man buvo naudinga ne tik visuomenės ekologinės kultūros puoselėjimo prasme, bet ir tramdant gamtos apsaugos įstatymo pažeidėjus, įvairiausius nusikaltėlius gamtoje.
Žymusis pedagogas Vasilijus Suchomlinskis rašė: „Kai iš vaikystės neišugdyti kilnūs jausmai, jų niekuomet neišsiugdysi dėl to, kad tai, kas tikrai žmogiška, įsitvirtina sieloje kartu pažįstant pirmąsias ir svarbiausias tiesas, vienu metu su subtiliausių gimtojo žodžio atspalvių išgyvenimu ir jutimu".
Per penkiasdešimt mano darbo gamtosaugoje metų daug matyta, rengta ir dalyvauta įvairiose akcijose, reiduose ar brakonierių gaudynėse. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad vien tik didindami baudas, vaizdžiai tariant, mosikuodami vien tik „baudų kardais", nepasieksime užsibrėžtų tikslų. Tik sveiku protu ir gyvenimo patirtimi pamatuotos bausmės, derinamos su visuomenės, piliečių nuoširdžiu bendradarbiavimu, kviečiant saugoti gamtą ir neteršti aplinkos, su įstatymų plačiu ir išsamiu išaiškinimu, su giliu gamtos pažinimu bei aktyviu visuomenės skatinimu grąžinti gyvenamąją vietovę, gimtąjį kraštą, duos gerų vaisių ne tik aplinkosaugoje, bet ir ugdant visuomenės kultūrą plačiąja prasme.
Jau mano minėtas pedagogas trumpai yra suformulavęs vieną pagrindinių mokymo ir auklėjimo tezių bei mokytojo vertinimo kriterijų. Jis teigia, kad geras mokytojas yra tas, kuris nereikalauja iš moksleivių žiūrėti vien tik į juodą lentą, bet skatina dažniau pažvelgti pro langą, už kurio atsiveria žymiai įdomesnis, informatyvesnis ir daugelį atvejų dar nepažintas gamtos pasaulis.
Man regis, pedagogo žodžiai - „pažvelgti pro langą"- turėtų tapti ne tik atskirų mokytojų gamtininkų, bet ir kiekvieno pareigūno, piliečio kasdienės veiklos bei jaunosios kartos auklėjimo gaire. Šiuose žodžiuose slypi gili prasmė - dirbti perspektyviai, žvelgiant į visuomenės bendrosios kultūros raidą.
Manau nesuklysiu pasakęs, kad daugelis vaikų ir jaunimo ugdymo įstaigų, ar skaitlingos kultūros bei aplinkosaugos darbuotojų bendrijos šiandien apsiriboja vien tik vadovėlinių žinių perteikimu tarp keturių sienų sėdintiems moksleiviams, neretai biurokratizmu dvelkiančių teisinių aktų rengimu ir beatodairišku taikymu gyventojams. Kaip bebūtų gaila, bet šiandien dar gajus sovietinių laikų posakis - „Kai mišką kerta, skiedros lekia". Todėl vis dar neretas atvejis, kai po „kirviu" patenka piliečiai nenusižengę arba „mikroskopiškai"pažeidę tą ar kitą įstatymą. Iš patirties žinau, kad dažnai žmogui pakanka paaiškinimo, pastebėjimo dėl padaryto įstatymo pažeidimo ir padėtis pataisoma. Žinoma, kita pareigūno kalba turėtų būti su „užkietėjusiais" brakonieriais ar gamtos žalotojais.
Vis dėl to, kalbant apie mūsų laikmečio veiklos perspektyvą, drąsiai galima teigti, kad be sistemingo visuomenės ir ypač jaunosios kartos ekologinio švietimo, surengdami vieną kitą švietėjišką aplinkosauginį renginį bei gamtosaugos akciją, ar surašydami brakonieriams bei kitokio plauko gamtos niokotojams tūkstantinės „vertės" protokolus, iš esmės pagrindinio tikslo - išugdyti sąmoningą, ekologiškai išprususį žmogų, savo krašto patriotą - nepasieksime.
Dirbdami be visuomenės talkinimo, be kvietimo „pažvelgti pro langą", be tampraus bendradarbiavimo su vietos gyventojais, vien tik grasindami tūkstantinėmis baudomis, tik imituosime aktyvią biurokratinę kovą su gamtos ar aplinkos apsaugos įstatymų pažeidėjais, kai tuo tarpu ekologinių nusikaltėlių, šiukšlintojų, brakonierių metai iš metų ne tik nemažės, bet atvirkščiai - daugės.
Juozas STASINAS,
nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas,
Česlovo Kudabos premijos laureatas
Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Petras
2014-09-10 18:51
Neseniai sužinojau, kad panaikintas dar sovietmečiu sėkmingai veikęs Jaunųjų gamtininkų centras Pavilnyje. Ten vaikai buvo mokomi gamtos globos. Kam pakilo ranka? Daugiau ir dar aštriau reikia kalbėti apie ekologinį švietimą. Kitaip - kur mes nueisime?
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Taip
2014-09-09 09:35
Geeeraaas
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Audronė
2014-09-04 07:31
Brakonierius baisiau už plėšiką.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Jonas
2014-09-02 20:09
Teisybę rašo, su baudomis ne tik aplinkosaugininkai, bet ir kiti valstybininkai perlenkia lazdą, Žmonėms pirmiausia reikia sudaryti sąlygas poilsiui, žejybai ir t.t, o baudas didinti didelės išminties nereikian
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Petras
2014-09-01 11:25
Šaunu
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (5)