2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Žurnalistiniai pamąstymai vasarą pamiškės pievoje: Gamtą išsaugos ne tūkstantinės baudos, o žmogaus kultūra

2014-09-01
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

 

Va­sa­ra pra­bė­go ne­pa­ste­bi­mai. Il­gai pri­si­min­si­me jos karš­tas die­nas ir tvan­ku­mu dvel­kian­čias nak­tis. Kai ku­rio­mis die­no­mis oro tem­pe­ra­tū­ra siek­da­vo net 36 laips­nius karš­čio. Žmo­nės ir vi­sas gy­va­sis pa­sau­lis nuo ne­įpras­to karš­čio slė­pė­si me­džių paunks­nė­je, įkai­tin­tą kū­ną gai­vi­no upių ir eže­rų van­dens vė­so­je

To­kio­mis die­no­mis žmo­nės, ypač gam­tos bi­čiu­liai, trau­kė į gam­tą. Juos vi­lio­jo na­tū­ra­lios gam­tos prie­globs­tis ir no­ras ten ste­bė­ti au­ga­li­ją bei gy­vū­ni­ją. Apie pa­tir­tus įspū­džius gam­to­je su „Tė­viš­kės gam­tos"skai­ty­to­jais da­li­na­si laiš­kų, at­siųs­tų į re­dak­ci­ją, au­to­riai. Jie pa­ska­ti­no ma­ne, il­ga­me­tį gam­to­sau­gi­nin­ką ir žur­na­lis­tą, kai ku­riems pa­mąs­ty­mams.

Vie­šin­tų pa­grin­di­nės mo­kyk­los pe­da­go­gė Vir­gi­ni­ja Ma­ci­jaus­kie­nė ra­ši­ny­je, pa­va­din­ta­me „Va­sa­ra pa­miš­kės pie­vo­je", ra­šo: „Anykš­čių ra­jo­no Vie­šin­tų pa­grin­di­nės mo­kyk­los jau­nuo­sius miš­ko bi­čiu­lius ir mo­ky­to­jus pa­žo­liau­ti pa­kvie­tė Kū­ry­bi­nių part­ne­rys­čių pro­jek­to, vyk­do­mo mū­sų mo­kyk­lo­je, gam­ti­nin­kai An­dre­jus Gai­da­ma­vi­čius ir Vy­tau­tas Ei­dė­jus. Rink­ti vais­tin­guo­sius au­ga­lus nu­spren­dė­me Mi­kie­rių gi­ri­nin­ki­jo­je. Mū­sų miš­ki­nin­kai Dai­na ir Lai­mis Trum­pic­kai džiaugs­min­gai su­ti­ko pri­im­ti bū­rį žo­liau­to­jų."

To­liau laiške Vir­gi­ni­ja pa­sa­ko­ja apie pa­žin­tį su pa­miš­kės au­ga­lais ir gy­vū­nais, ypač vabz­džiais, ku­rių karš­tą va­sa­ros die­ną bu­vo gau­su, apie vaikų patirtą džiaugsmą.

 „Pa­miš­kės pie­vo­je gau­sy­bė žmo­gui nau­din­gų au­ga­lė­lių. Pa­ži­no­me ir sky­nė­me pel­ki­nes vin­gio­rykš­tes, plau­kuo­tuo­sius gys­lo­čius, rau­do­nuo­sius do­bi­lus, lau­ki­nius gvaz­di­kus, žiog­na­ges (ge­gu­tės duo­ną), meš­ki­nes si­dab­ra­žo­les, li­pi­kus, ve­ro­ni­kas, ra­sa­ki­las, krau­ja­žo­les...Už­ti­ko­me net lau­ki­nių braš­kių, spra­gių...Ne­ga­lė­jo­me at­si­spir­ti pie­vos dru­ge­lių ža­ve­siui. Puo­lė­me juos gau­dy­ti, neš­ti An­dre­jui, Vy­tau­tui, Dai­nai, kad šie pa­dė­tų at­pa­žin­ti. Kaž­ku­ri mo­ky­to­ja trep­te­lė­ju­si ko­ja lie­pė baig­ti vai­ky­tis dru­ge­lių ir tęs­ti žo­lia­vi­mą, tik mo­ky­to­jos trep­te­lė­ji­mas gė­lė­to­je pie­vo­je va­sa­ros atos­to­gų me­tu buvo vi­siš­kai ne­pik­tas ir ne­ke­liantis bai­mės. Links­mai dar­ba­vo­mės pie­vo­je, kol pa­ju­to­me va­sa­ros lie­taus la­šus. Pa­bė­go­me į gi­ri­nin­ki­jos pa­vė­si­nę. Čia miš­ki­nin­kai pa­vai­ši­no ar­ba­ta. Į karš­tą ar­ba­tą kiek­vie­nas įsi­me­tėm pui­kiau­sią žie­dą iš sa­vo žo­ly­nų ko­lek­ci­jos... "

 Skai­čiau nuo­šir­dų laiš­ko au­to­rės pa­sa­ko­ji­mą apie mo­ky­to­jų bei moks­lei­vių iš­vy­ką į gam­tą, da­ly­vau­jant gam­tos pa­slap­čių ži­no­vams, ir gal­vo­jau apie tai, ko­kį ne­iš­dil­do­mą pėd­sa­ką vai­kų pri­si­mi­ni­muo­se, jų mąs­ty­me pa­liks ši pa­žin­tis su au­ga­lais, vabz­džiais ir gy­vū­nais. Ne­abe­jo­ju, kad gam­to­jau­tos sėk­la, pa­sė­ta jau­no­se šir­de­lė­se, su­dygs ir bu­jos vi­są gy­ve­ni­mą.

Gam­tos bi­čiu­liai An­dre­jus Gai­da­ma­vi­čius ir Vy­tau­tas Ei­dė­jus su vai­kais ei­na į gam­tą, pa­si­tel­kia mo­ky­to­jus, miš­ki­nin­kus, gam­to­sau­gi­nin­kus, sau­go­mų gam­tos te­ri­to­ri­jų spe­cia­lis­tus ir at­sklei­džia jiems pa­slap­tin­gą bei su­dė­tin­gą gam­tos pa­sau­lį. Jei ši­taip vi­si mes - tė­vai, mo­ky­to­jai, gam­to­sau­gi­nin­kai, kul­tū­ri­nin­kai - kar­tu su vai­kais daž­niau iš­ei­tu­me (ne tik pro­jek­tų „kvie­čia­mi") į pa­miš­kes, miš­kus, prie upių ir eže­rų, pa­sė­dė­tu­me su ma­ža­isiais drau­gais žy­din­čio­je pie­vo­je, su­lai­kę kvė­pa­vi­mą pa­klau­sy­tu­me paukš­čių čiul­be­sio, svirplių čirš­ka­vi­mų, ar anks­ty­vą ry­tą pa­žvelg­tu­me į te­kan­čią sau­lę, o vė­lų va­ka­rą pa­ly­dė­tu­me ją už nu­raus­vin­to ho­ri­zon­to,- ko­kie bū­tų lai­min­gi vai­kai, pa­ju­tę gam­tos ir žmo­gaus har­mo­ni­ją,  gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Už­au­gin­tu­me juos do­rais, gam­tą my­lin­čiais žmo­nė­mis, o kar­tu ir mes pa­tys la­biau su­ar­tė­tu­me su gam­ta, tap­tu­me žy­miai do­res­ni bei vie­ni ki­tiems ge­res­ni.

Vie­na­reikš­miai ga­li­ma sa­ky­ti, kad dar vai­kys­tė­je pa­tir­ti įspū­džiai iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui. To­dėl vai­kas, pa­ži­nęs au­ga­lus, gy­vū­nus, iš­gir­dęs įdo­mius pa­sa­ko­ji­mus apie su­dė­tin­giau­sius gy­vo­jo bei ne­gy­vo­jo pa­sau­lio ma­to­mus ir ne­pa­ste­bi­mus ry­šius, su­ži­no­jęs, kad žmo­gus ne gam­tos val­do­vas, o tik jos pa­gim­dy­tas ma­žas gy­vo­jo pa­sau­lio vai­sius, už­au­gęs ne­pa­kels ran­kos žu­dy­ti, nio­ko­ti, ne­si­ryš per­tvar­ky­ti gam­tos, ar bet ko­kia kai­na ne­si­braus į že­mės gel­mes dėl šnipš­to du­jų ar naf­tos šla­ke­lio.

Se­niai, dar jau­nys­tės me­tais, skai­čiau žy­maus Uk­rai­nos pe­da­go­go Vasilijaus Su­chom­lins­kio kny­gą „Širdį ati­duodu vai­kams". Jo pe­da­go­gi­nio dar­bo me­to­dai ir gy­ve­ni­mo pa­tir­tis auk­lė­jant vai­kus, ug­dant juo­se žmo­giš­ku­mo bei pa­do­raus el­ge­sio bruo­žus man bu­vo nau­din­ga ne tik vi­suo­me­nės eko­lo­gi­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo pras­me, bet ir tram­dant gam­tos ap­sau­gos įsta­ty­mo pa­žei­dė­jus, įvai­riau­sius nu­si­kal­tė­lius gam­to­je.

Žymusis pedagogas Vasilijus Suchomlinskis rašė: „Kai iš vaikystės neišugdyti kilnūs jausmai, jų niekuomet neišsiugdysi dėl to, kad tai, kas tikrai žmogiška, įsitvirtina sieloje kartu pažįstant pirmąsias ir svarbiausias tiesas, vienu metu su subtiliausių gimtojo žodžio atspalvių išgyvenimu ir jutimu".

 Per pen­kias­de­šimt mano dar­bo gam­to­sau­go­je me­tų daug ma­ty­ta, reng­ta ir da­ly­vau­ta įvai­rio­se ak­ci­jo­se, rei­duo­se ar bra­ko­nie­rių gau­dy­nėse. To­dėl drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vien tik di­din­da­mi bau­das, vaiz­džiai ta­riant, mo­si­kuo­da­mi vien tik „bau­dų kar­dais", ne­pa­siek­si­me už­si­brėž­tų tiks­lų. Tik svei­ku pro­tu ir gyvenimo patirtimi pa­ma­tuo­tos baus­mės, de­ri­na­mos su vi­suo­me­nės, pi­lie­čių nuo­šir­džiu ben­dra­dar­bia­vi­mu, kvie­čiant sau­go­ti gam­tą ir ne­terš­ti ap­lin­kos, su įsta­ty­mų pla­čiu ir iš­sa­miu iš­aiš­ki­ni­mu, su gi­liu gam­tos pa­ži­ni­mu bei ak­ty­viu vi­suo­me­nės ska­ti­ni­mu grą­žin­ti gy­ve­na­mąją vie­to­vę, gim­tą­jį kraš­tą, duos ge­rų vai­sių ne tik ap­lin­ko­sau­go­je, bet ir ug­dant vi­suo­me­nės kul­tū­rą pla­či­ą­ja pras­me.

Jau ma­no mi­nė­tas pe­da­go­gas trum­pai yra su­for­mu­la­vęs vie­ną pa­grin­di­nių mo­ky­mo ir auk­lė­ji­mo te­zių bei mo­ky­to­jo ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jų. Jis tei­gia, kad ge­ras mo­ky­to­jas yra tas, ku­ris ne­rei­ka­lau­ja iš moks­lei­vių žiū­rė­ti vien tik į juo­dą len­tą, bet ska­ti­na daž­niau pa­žvelg­ti pro lan­gą, už ku­rio at­si­ve­ria žy­miai įdo­mes­nis, in­for­ma­ty­ves­nis ir dau­ge­lį at­ve­jų dar ne­pa­žin­tas gam­tos pa­sau­lis.

Ma­n re­gis, pe­da­go­go žo­džiai - „pa­žvelg­ti pro lan­gą"- tu­rė­tų tap­ti ne tik at­ski­rų mo­ky­to­jų gam­ti­nin­kų, bet ir kiek­vie­no pareigūno, piliečio kas­die­nės veik­los bei jau­no­sios kar­tos auk­lė­ji­mo gai­re. Šiuo­se žo­džiuo­se sly­pi gi­li pras­mė - dirb­ti per­spek­ty­viai, žvel­giant į vi­suo­me­nės ben­dro­sios kul­tū­ros rai­dą.

Ma­nau ne­su­kly­siu pa­sa­kęs, kad dau­ge­lis vai­kų ir jau­ni­mo ug­dy­mo įstai­gų, ar skait­lin­gos kul­tū­ros bei ap­lin­ko­sau­gos dar­buo­to­jų ben­dri­jos šian­dien ap­si­ri­bo­ja vien tik va­do­vė­li­nių ži­nių per­tei­ki­mu tarp ke­tu­rių sie­nų sė­din­tiems moks­lei­viams, ne­re­tai biu­ro­kratizmu dvel­kian­čių tei­si­nių ak­tų ren­gi­mu ir be­ato­dai­riš­ku tai­ky­mu gy­ven­to­jams. Kaip be­bū­tų gai­la, bet šian­dien dar ga­jus so­vie­ti­nių lai­kų po­sa­kis - „Kai miš­ką ker­ta, skied­ros le­kia". To­dėl vis dar ne­re­tas at­ve­jis, kai po „kir­viu" pa­ten­ka pi­lie­čiai ne­nu­si­žen­gę ar­ba „mik­ro­sko­piš­kai"pa­žei­dę tą ar ki­tą įsta­ty­mą. Iš pa­tir­ties ži­nau, kad daž­nai žmo­gui  pa­kan­ka pa­aiš­ki­ni­mo, pa­ste­bė­ji­mo dėl pa­da­ry­to įsta­ty­mo pa­žei­di­mo ir pa­dė­tis pa­tai­so­ma. Ži­no­ma, ki­ta pa­rei­gū­no kal­ba tu­rė­tų bū­ti su „už­kie­tė­ju­siais" bra­ko­nie­riais ar gam­tos ža­lo­to­jais.

Vis dėl to, kal­bant apie mū­sų laik­me­čio veik­los per­spek­ty­vą, drą­siai ga­li­ma teig­ti, kad be sis­te­min­go vi­suo­me­nės ir ypač jau­no­sios kar­tos eko­lo­gi­nio švie­ti­mo, su­reng­da­mi vie­ną ki­tą švie­tė­jiš­ką ap­lin­ko­sau­gi­nį ren­gi­nį bei gam­to­sau­gos ak­ci­ją, ar su­ra­šy­da­mi bra­ko­nie­riams bei ki­to­kio plau­ko gam­tos nio­ko­to­jams tūks­tan­ti­nės „ver­tės" pro­to­ko­lus, iš es­mės pa­grin­di­nio tiks­lo - iš­ug­dy­ti są­mo­nin­gą, eko­lo­giš­kai iš­pru­su­sį žmo­gų, sa­vo kraš­to pat­rio­tą - ne­pa­siek­si­me.

Dirb­da­mi be vi­suo­me­nės tal­ki­ni­mo, be kvie­ti­mo „pa­žvelg­ti pro lan­gą", be tam­praus ben­dra­dar­bia­vi­mo su vie­tos gy­ven­to­jais, vien tik gra­sin­da­mi tūks­tan­ti­nė­mis bau­do­mis, tik imi­tuo­sime ak­ty­vią biu­ro­kratinę ko­vą su gam­tos ar ap­lin­kos ap­sau­gos įsta­ty­mų pa­žei­dė­jais, kai tuo tar­pu eko­lo­gi­nių nu­si­kal­tė­lių, šiukš­lin­to­jų, bra­ko­nie­rių me­tai iš me­tų ne tik ne­ma­žės, bet at­virkš­čiai - dau­gės.

Juo­zas STA­SI­NAS,

nu­si­pel­nęs gam­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jas,

Čes­lo­vo Ku­da­bos pre­mi­jos lau­re­a­tas

 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-21 09:02
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Petras

2014-09-10 18:51

Neseniai sužinojau, kad panaikintas dar sovietmečiu sėkmingai veikęs Jaunųjų gamtininkų centras Pavilnyje. Ten vaikai buvo mokomi gamtos globos. Kam pakilo ranka? Daugiau ir dar aštriau reikia kalbėti apie ekologinį švietimą. Kitaip - kur mes nueisime?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Audronė

2014-09-04 07:31

Brakonierius baisiau už plėšiką.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas

2014-09-02 20:09

Teisybę rašo, su baudomis ne tik aplinkosaugininkai, bet ir kiti valstybininkai perlenkia lazdą, Žmonėms pirmiausia reikia sudaryti sąlygas poilsiui, žejybai ir t.t, o baudas didinti didelės išminties nereikian

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media