2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Vydūno metuose turėtų aktyviau dalyvauti ir žurnalistai

2017-09-20
 
Rašytojų namų salė buvo pilna

Rašytojų namų salė buvo pilna

 

Loreta Nikolenkienė,

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

 

Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti.

(Vydūnas).

 

Rašytojų namuose įvyko kunigo Miroslavo Danio ir Vydūno brolio dukraitės Britos Storost rūpesčiu ir pastangomis Vokietijos leidyklos LitVerlag išleisto ir šiųmetinėje Leipcigo knygų mugėje pristatyto garsaus jo veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" („Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen") pristatymas. Lietuviškas jo vertimas pasirodė 2001 m. Taigi, šiemet sueina 85 metai nuo veikalo sukūrimo ir pirmojo leidimo.

2018 metais švęsime Vydūno gimimo 150-metį, jį pagerbsime valstybiniu mastu. Įgyvendinus Vyriausybės parengtą renginių bei atliktinų darbų programą, galėsime skaityti naujai išleistus Vydūno raštų tomus, leidinius apie jį, įstabųjį kūrėją pagerbsime prie jam iškilusių paminklų, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, būsime pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose. Programa jau pradedama vykdyti dabar. Čia aktyvesni turėtų būti ir žurnalistai.

Rašytojų klubo ir Vydūno draugijos organizuotame vakare, skirtame jubiliejiniams Vydūno metams, dalyvavo knygos leidimo koordinatorius, Vydūno draugijos garbės narys kunigas Miroslavas Danys, Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjas, LŽS narys, daktaras Algirdas Matulevičius, prof. Vytautas Landsbergis, vertėja Irena Tumavičiūtė, Vydūno draugijos dainininkai (vadovė Eglė Burkšaitytė), tie, kuriems rūpi literatūrinio ir dvasinio Vydūno palikimo sklaida. Renginį vedė prof. Domas Kaunas.

Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius pasidžiaugė, jog artėja Vydūno sukaktuviniai metai, pasitinkama knyga taip pat sukaktuvinė. „Ši knyga Vydūno kūrybinėje biografijoje yra ypatinga savo likimu, savo misija ir savo vaidmeniu, - kalbėjo V. Bagdonavičius. - Knygos pavadinimas irgi daug ką pasako: vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius. Kai Vydūnas šį veikalą rašė, prieš septynis šimtmečius, buvo labai iškilmingai ta sukaktis paminima, tai paminėjo ordino palikuonys. Bet Vydūnas nusprendžia tarti savo žodį, nes kryžiuočių palikuonys įrodinėjo, kad šis kraštas, senieji gyventojai lietuviai į šitą kraštą neturi jokių istorinių moralinių teisių.

Vydūnas ėmėsi drąsaus žygio pasakyti tikrą tiesą. Ta knyga negalėjo nepatekti tuometinės valdžios dėmesin, ir netrukus buvo konfiskuota. Reikia pasakyti, kad tas jos pasitikimas savotiškas. Laimei, vokiečių valdžia pastebėjo, tiktai praėjus metams ar pusantrų, ir ta knyga spėjo šiek tiek išplisti. Bet, deja, ir mūsų pačių tautiečių supratimas buvo ribotas, ta knyga traktuota kaip pataikaujanti vokiečiams, todėl kad kalbama apie vokiečių aukštą kultūrą ir apie tą priedermę lietuvių tautai, kad tautos gyvens taikiai, kad dabar yra istorinis išbandymas, tautos turi gyventi praturtindamos viena kitą. Vydūnas šioje knygoje išreiškė skausmą ne tik dėl persekiojimo savo tautiečių, bet ir dėl didžiosios vokiečių tautos, kuri tuometine elgsena, ne tauta, bet tai, kas valdė, aišku, diskredituoja tą didžiąją tautą ir jos kultūrą. Šiuo aspektu žiūrint, mūsų žmonės nesuprato ir laikė, kad šita knyga pataikauja vokiečiams. Bet vis dėl to šita knyga išliko, šiek tiek paplito, pasiekė mūsų dienas. Nueiti kryžiaus keliai, kol išėjo lietuviškas vertimas. Užkliuvo sovietinei cenzūrai, nelabai buvo skubama ją išleisti, bet ji vis dėlto išėjo, ir suvaidino savo vaidmenį, ir būtent sovietiniais laikais turbūt patį didžiausią ir ryškiausią vaidmenį, todėl kad ji buvo savamoksliškai išversta: Rapolas Šaltenis, mokytojas, išėjęs į pensiją, gerai mokėjęs vokiečių kalbą, šitą knygą išvertė, ir tos knygos keli mašinraščio egzemplioriai vaikščiojo iš rankų į rankas ir buvo skaitomi.

Reikia pasakyti, kad vokiečių ir lietuvių santykiai tebesitęsia ir dabar. Manau Vydūnas labai apsidžiaugtų, matydamas šiandieninius mūsų santykius.

Vokietijos ambasados pirmojo sekretoriaus rūpesčiu prasidėjo Vydūno grąžinimas į Detmoldą. Žinoma, šis ambasados darbuotojas davė tiktai impulsą, idėją, bet kažin ar ji būtų buvusi realizuota, jeigu į šitą akciją nebūtų įsijungęs mūsų šio vakaro svečias, Detmoldo evangelikų bendruomenėje užimantis aukštas pareigas. Ta mokykla, kurioje buvo gerbiamo kunigo vadovaujama įstaiga, toje vietoje Vydūnas atsidūrė pirmiausia, patekęs į Detmoldą. Ten, tame pačiame name. Žinoma, geresnės progos, geresnės vietos Vydūnui įamžinti Detmolde nereikėjo. Vietos valdžios dėka ir kunigo iniciatyva buvo parūpinta graži paminklinė atminimo lenta. Kaip tyčia tame name buvo graži nedidelė niša. Pasirodo, kad ten galima biustą patalpinti. Tuo biustu pasirūpinome mes, ambasada padėjo jį nugabenti, ir 2013 metais buvo atidengta atminimo lenta ir pirmasis viešoje erdvėje paminklas. Tegul nedidelis, ne toks ypatingai ryškus, bet šis Vydūnas atsistojo į gretą pačių žymiausių Detmoldo žmonių. Ten pagerbtas ir Bramsas, ir Vagneris, gal dešimtis pačių žymiausių Detmoldo veikėjų. Ir dabar gerbiamo kunigo dėka yra dedamos pastangos, kad ten įsikurtų vietinė Vydūno draugija ir rūpintųsi, kad 150 metų minėjimo iškilmės praeitų labai gražiai ir ryškiai.

Manau, kad ši knyga yra suvaidinusi didelį vaidmenį, prikeldama Vydūną ne tik ten, Detmolde, bet ir visos Vokietijos kontekste."

Knygos leidimo koordinatorius, Vydūno draugijos garbės narys kunigas Miroslavas Danys pokalbio pradžioje pažymėjo, jog domėdamasis Vydūnu suprato, kad „žodis dvasingumas kaip sąvoka Lietuvoje kelia nemažai problemų. Įsitraukimą į Vydūno draugiją aš galėčiau palyginti su panele, kuri staiga tampa nėščia ir pagimdo vaiką. Aš atvykau čia kaip Rytų Europos įgaliotinis padėti atstatyti abi reformatų bažnyčias Lietuvoje, nes jos galima sakyti buvo sunaikintos. Kai po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Detmoldą, prašydama padėti, perkeliant Vydūno palaikus į Lietuvą, aš buvau paprašytas išversti Vydūno mirties liudijimą. Paskui meras paprašė manęs surasti vietą, kur būtų galima įamžinti Vydūno atminimą lenta, nes Lietuvos vyriausybė kreipėsi tuo reikalu. Įvairūs atsitiktinumai lėmė tai, kad lenta prie to namo buvo pritvirtinta. Be to paaiškėjo, kad ir aš tame name esu gyvenęs kelis metus. Man padėjo vienas atvirukas, kurį Vydūnas kadaise parašė Falkenhahnui, ten buvo atgalinis adresas. Tad aš turėjau deramą argumentą bažnyčiai, kodėl būtent prie šio namo reikėtų įamžinti Vydūną atminimo lenta. Atsitiko taip, kad Lietuvoje ministro pavaduotojas manęs paklausė, ar nebūtų galima pakartotinai išleisti Vydūno knygą, tad lėmė daug laimingų atsitiktinumų ir aplinkybių, pavyko sukaupti pinigus, taip pat pavyko pasirūpinti autorinėmis teisėmis.

Tą knygą, kurią mes teikiam skaitytojams, vokiečiams kadaise net nebuvo leista skaityti, ji galėjo būti išbraukta iš žmonių kultūrinio lobyno. Ji nėra nei politiška, nei antivalstybinė, bet visą tiražą nacionalsocialistai konfiskavo ir sunaikino, liko tik keletas egzempliorių. Tai lietuvių tautos šauklys, kuriam labiausiai rūpėjo tautotyra, kuris rinko mitus, pasakas, misterijas, dainas ir norėjo išgelbėti nuo sunykimo. Vydūnas gilinosi į vokiečių kultūrą, ypač į klasikinę literatūrą, muziką ir filosofiją.

Dar mokytojaudamas, jis laisvu klausytoju klausėsi daug paskaitų universitetuose, jam visą gyvenimą buvo būdingas smalsumas, noras įgauti naujų žinių ir pagrindinis jo tikslas buvo padėti savo tautai, lietuviams. Bet jis niekada nesiliovė atidžiai vertinęs vokiečių kultūros, Kanto, Goethes, jų citatas kartais įterpdavo ir į savo kalbą. Jis ieškojo atsakymų į dvasinio gyvenimo klausimus, kuriuos pats sau keldavo", - prisiminė vakaro svečias, o kalbėdamas apie Vydūno minčių pasaulį, pabrėžė jo dvasingumą. Vokietijos nacionalsocialistų valia Vydūno knyga turėjo būti eliminuota iš žmonijos kultūros lobyno. M. Danys pažymėjo, jog  jubiliejiniais Reformacijos metais Vydūnas iškyla  kaip XX a. reformatorius.

Ko gali ieškoti tarp Reformacijos teologų lietuvių tautos šauklys? Juk jam pirmiausia rūpėjo kraštotyra, mitai, pasakos, misterijos, dainos, folkloras, kur buvo išsaugotos prūsų ir lietuvių protėvių tradicijos ir papročiai, ir visa tai jis kaupė stengdamasis išgelbėti nuo sunaikinimo.

Toks klausimas būtų pagrįstas, jeigu Reformaciją laikytume išbaigta žmonijos istorijos epocha ir ją  suvoktume tik kaip istorinę sąvoką. Kaip liuteronų reformatų kunigas, kuris gyvena ir veikia gyvoje bažnyčioje, svečias pabrėžė, jog jam Bažnyčia ir šiandien yra „atsinaujinusi ir nuolat besiformuojanti pakviestųjų ir pašauktųjų bendruomenė". Todėl suprantama, jog toje bendruomenėje yra ir žmonių,  kurie teikia impulsų bažnyčios bendruomenės atsinaujinimui - šie žmonės ir yra reformatoriai. Vienas iš jų ir buvo Vydūnas.

Vydūnas augo ir brendo dvasingoje namų aplinkoje, jo formavimuisi didelės įtakos turėjo surinkimininkų veikla. Siekdamas parengti sūnų misionieriaus veiklai,  tėvas  išmokė berniuką lotynų ir graikų kalbų. Iš motinos vaikai girdėjo liaudies dainų, pasakų. Tėvai įdiegė vaikams pagarbą gimtajai kalbai.

Po 1871 m. Vokietijos suvienijimo  imperijoje gyvenusių tautinių mažumų kalbos buvo išvarytos iš mokyklų. Sparčiai vykstant šalies industrializacijai valdantiesiems rūpėjo, kad susiformuotų vieninga nacija, kuri kalbėtų ir mąstytų viena kalba. Gyvendamas Bismarko „kulturkampfo" laikais, Vydūnas uoliai mokėsi vokiečių kalbos, stengėsi giliai susipažinti su klasikine vokiečių literatūra, muzika ir filosofija ir visa tai labai vertino.

Tačiau „Reicho identiteto" naudai Vydūnas nepaaukojo su motinos pienu ir lietuvišku auklėjimu įdiegtos dvasinės kultūros ir jos gilaus pietistinio religingumo. Tuberkulioze susirgęs mokytojas galėjo užkrėsti vaikus. Todėl vos 45 metų sulaukusį Vydūną Prūsijos mokyklų valdyba išleido į pensiją, tikriausiai manydama, jog žmogus vis tiek ilgai negyvens.

Tačiau būtent tada prasidėjo jo žūtbūtinė kova -  tiesiogine ir perkeltine prasme, kova dėl savo ir savo tautos išgyvenimo, kova dėl savo ir savo tautos identiteto. Dar dirbdamas mokytoju, jis garsiuose Vokietijos universitetuose buvo išklausęs kelių disciplinų kursą,kad vėliau galėtų „pakelti Lietuvos garbę". Puoselėdamas savo religinę ir kultūrinę tapatybę, jis jautėsi puolamas ir suvokietėjusių lietuvių, ir imperijos vokiečių. Tuo pat metu jis labai vertino Apšvietos amžiaus ir klasicizmo vokiečių kultūrą, dažnai cituodavo Kantą ir Gėtę.

Žinoma, oficialioji liuteronybė netenkino jo religinių poreikių. Vydūno nuomone, ji tarnavo Bismarko „kulturkampfui", prisidėdama prie labai senos jo tautos dvasinės kultūros naikinimo. Oficialioji liuteronybė tęsė kadaise Vokiečių ordino pradėtą prūsų, aisčių, lietuvių naikinimą. Bet Vydūnas netapo ateistu. Priešingai, jis ėmė dar labiau gilintis į dvasinius dalykus. Ir visur, netgi to meto egzotinių tautų kultūrose, jam rūpėjo religingumas, arba, tiksliau pasakius, dvasingumas, kuris galėtį įteisinti jo protėvių religinį ir tautinį identitetą.

Vydūnas ieškojo dvasingumo Bismarko „kulturkampfo" laikais, kuriuos jis suvokė tik kaip sparčią Vokietijos imperijos industrializaciją ir kapitalizmo ekspansiją po Vokietijos nacionalizmo vėliava. Kitos imperijoje nuo seno gyvenusios tautos buvo laikomos menkavertėmis. Paieškos Vydūną nuvedė į Indiją, jis išmoko sanskritą, tyrinėjo senovės indų mitologiją, vedas, Vedantos filosofiją ir savo amžininkų Rabindranato Tagorės bei Mahathmos Gandžio filosofiją. Stengdamasis pagrįsti lietuvių kalbos panašumą į sanskritą ir padėti įveikti lietuvių nevisavertiškumo kompleksą, pabėgėlis Vydūnas Detmolde 1947 m. išleido Bhagavad Gitos vertimą.

Vydūnas buvo vienas  pirmųjų Baltijos šalių teologų, kuris, būdamas susipažinęs su Rytų šalimis ir jų religijomis, Bibliją interpretavo taikydamas istorinį kritinį metodą. Jis drįsdavo pasakyti, iš kur kilęs kuris Biblijos epizodas - iš vieno ar kito asiriečių, šumerų, babiloniečių, egiptiečių, indų ir t.t. mitų.

Būtent todėl M. Danys Vydūną laiko reformatoriumi.

Knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" yra kultūros istorijos apmąstymai. Tie Vydūno apmąstymai nėra lengvi - po tiek metų  susvetimėjimo, po geležinės uždangos sukeltos prarajos, kuri skyrė vokiečių ir lietuvių tautas. Ragindamas  susirinkusiuosius perskaityti pristatomą Vydūno knygą, kunigas Miroslavas Danys toliau kalbėjo kaip silezietis, kaip „germanizuotas slavas, kuris per 25 metus šiek tiek priartėjo prie Vydūno lietuviško - prūsiško - vokiško identiteto".

„Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino" - šią Vydūno  mintį įrašyti atminimo lentoje Detmolde pasiūlė mūsų svečias. Kodėl?

Ketvirtį amžiaus gilindamasis į Vydūno gyvenimą, veiklą ir kūrybą, jis stebėjosi, jog ir patiems lietuviams Vydūno asmenybė ir kūryba nėra pakankamai pažįstama. Iš vienos lietuvių kalbos mokytojos jis sužinojo, jog ir mokykliniuose vadovėliuose Vydūnui skirta labai mažai vietos. Nors po Nepriklausomybės atkūrimo Vydūno portretas puošė 200 litų banknotą, buvo nuolat „matomas", lietuviai apie jį žino labai nedaug. Ir tai visiškai suprantama. Vokietijos naciams, o vėliau ir sovietiniams komunistams puikiai pavyko  Vydūną, kaip rašytoją ir tautos šauklį, eliminuoti iš lietuvių tautos atminties. Sovietizacijos sąlygomis, slegiant materialiniams ir dvasiniams rūpesčiams, tautos didžiavyriai greitai pamirštami. Reikėjo garbinti kitus herojus, ne tautinius ir ne dvasingus.  „Mokslinio dialektinio ir istorinio materializmo" dvasia ugdomiems žmonėms  buvo sunku priimti teologą, teosofą, kuris žmogaus būtį ir apskritai egzistenciją vertino ir bandė paaiškinti vadovaudamasis Didžiuoju Slėpiniu.

Kadangi M. Danys brendo komunistinėje Čekoslovakijoje, šią problemą jis iliustravo lygindamas dviejų pasaulinio garso mokslininkų recepciją. Didžiojo čekų pedagogo Johanno Amoso Comenijaus portretas jo laikais kabėdavo mokyklų klasėse, skirtingai nuo sovietinės Lietuvos, kur tikriausiai kabėdavo  tik Stalino, Lenino, Markso ir kitų portretai. Pagaliau  Čekoslovakija formaliai buvo nepriklausoma valstybė. Vis dėlto komunistinių ideologų požiūris į Comenijų buvo nevienareikšmis. Tiesa, jie turėjo pripažinti, jog Comenijus buvo pasaulyje pripažintas naujųjų laikų pedagogikos kūrėjas. Bet kur buvo Comenijaus pedagogikos pagrindas? Kaip teologas ir mokslininkas, jis savo pedagogiką grindė žmogaus, kaip Dievo atvaizdo, paveikslu. Su prigimtine nuodėme tas atvaizdas žmoguje buvo sunaikintas. Jį reikėjo atkurti ugdant žmogų nuo vaikystės iki senatvės. Savo suformuluotus pedagogikos metodus Comenijus grindė tik Biblijos mokymu. Ieškodamas kontaktų su gamtos mokslų atstovais, jis susitiko su Renė Dekartu. Bet gamtos mokslų ir materializmo pergalingas žygis europiečių gyvenime jau buvo nesustabdomas.

Po visų vėlesnių amžių katastrofų,  karų, holokausto ir atominės bombos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje lietuvis Vydūnas ieškojo naujo dvasingumo,  kuris galbūt dar galėtų išgelbėti žmones nuo visiško sunaikinimo. Šiuo požiūriu Vydūnas artimas pedagogui Comenijui.

Kitas epizodas taip pat susijęs su Čekija, garbingu Prahos Karlo universitetu. XX a. pradžioje fizikos katedrai vadovavo profesorius Albertas Einšteinas. Prieš pat atvykdamas į Prahą jis buvo sukūręs galutinę savo reliatyvumo teorijos formulę (E=m x c²). Tuo metu universitete dirbo Einšteinui artimas dvasia matematikos profesorius. Jis tą formulę, tuo pat metu ir reliatyvumo teoriją, pagrindė matematiškai. Prahoje Einšteinas puikiai jautėsi ir kaip menininkas. Jis grieždavo kartu su jam genialiai akompanavusiu pianistu. Genialiojo mokslininko ir smuikininko gyvenimą liūdino tik viena aplinkybė. Pro jo kabineto langus matėsi psichiatrijos įstaigos kiemas, kuriame vienuolių prižiūrimi psichiškai nesveiki žmonės „krėtė juokelius". Sakoma, jog Einšteinas galėjo valandų valandas žiūrėti į kiemą, stebėdamas tuos „kvailelius." Vienas Einšteino bičiulis, dažnai matydavęs prie lango stovintį mokslininką, kartą jo paklausė, kodėl jis tai daro. Einšteinas jam atsakęs: „Jie, regis, kvailioja. Aš taip pat kvailioju, tik šiek tiek kitaip."

Mokslininkui, savo mąstymu tyrinėjusiam žmogaus mąstymo galimybes ir jo ribas,buvo nelengva perprasti žmogaus sielos gelmes ir apskritai gamtos dėsnius, jų „reliatyvumą". Bet jo laikais jau buvo žmonių, kurie žinojo, kokią reikšmę gamtos mokslai gali turėti žmogui. Kai Berlyno Šaritė klinikos psichiatrijos skyriaus vadovas profesorius Karlas Bonhoefferis pirmą kartą išgirdo Hitlerį,  kalbantį, tiesiog rėkiantį susirinkusioms minioms, jis pasakė „šį vyrą reikia skubiai  atgabenti į mano skyrių".  Bet to niekas nepadarė! To nespėjo padaryti ir jo sūnus, teologas Dietrichas Bonhoefferis ir kiti prieš Hitlerį rengę sąmokslą jo bendraminčiai.

Hitleris ir tie, kurie buvo užėmę Kūrėjo vietą ir teigė galį spręsti, kam gyventi, o kas turi būti nužudytas,  kurie žmonės yra verti gyventi, o kurie ne, užvirė šėtono pragarą Aušvice, Treblinjoje, Maidaneke, Vorkutoje ir gulago archipelage. Žmonės be dvasinių šaknų Kūrėjuje yra bedieviai!

Įdomu būtų patyrinėti, ar Vydūnas, gyvendamas Detmolde, žinojo, jog name netoliese buvo gimęs ir iki Hitlerio atėjimo į valdžią gyveno vienas iš tų viešpataujančių žmonių, SS generolas Jürgenas Stroopas. Tuo metu, kai Vydūnas gyveno Detmolde, mirties bausme nuteistas Stroopas sėdėjo Varšuvos kalėjimo mirtininkų kameroje. Prieš 75 metus jo įsakymu buvo likviduotas Varšuvos getas ir per mėnesį nužudyti 66 666 žmonės. Šį magišką skaičių iš Apokalipsės pranešė Stroopas savo viršininkui Himmleriui po „Didžiosios geto akcijos."

Vydūnas, vargais negalais spėjęs pabėgti nuo Raudonosios armijos, tik atvykęs į Detmoldą svėrė vos 50 kg. Nesvarbu, žinojo jis apie Stroopą ar ne, bet jis neturėjo jokių iliuzijų dėl to meto detmoldiečių, jis rašė: „Jie vis dar klaidžioja šiame rudame liūne". Vydūnui labiausiai rūpėjo tautų savitarpio supratimas, kaip jas apsaugoti nuo gresiančio sunaikinimo. Tautų, religijų ir kultūrų įvairovę, jų genetinį ryšį su savo Tėvyne jis laikė Kūrėjo Slėpiniu. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis ne tik parengė Bhagavad Gitos vertimą, bet ir gilinosi į vokiečių mistikų - Meisterio Eckhardo, Jacobo Böhmės, Tomo Kempiečio kūrybą.

Visos šios temos yra labai šiuolaikiškos,  jas  gvildena teologai ir filosofai.

Baigdamas Miroslavas Danys paragino susirinkusiuosius gilintis į ramaus ir kuklaus mąstytojo Vydūno kūrybą. Dėkodamas už dėmesį, baigė pranešimą šiais Vydūno žodžiais: „Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti."

 

Vydūnas - talentingas istorikas

 

Ryškus vakaro akcentas - Mažosios Lietuvos kultūros istoriko dr. Algirdo Matulevičius pranešimas: „Šiais metais Europa mini Reformacijos 500-ąsias metines, pradėjusi po viduriniųjų amžių tamsos naują epochą-renesansą Bažnyčios, valstybių bei tautų politiniame ir visuomeniniame gyvenime, raštijos gimtosiomis kalbomis plėtrą. Simboliška, kad dabar, po 85 metų, Vokietijoje pakartotinai išleistas Vydūno istoriosofinis ir istorinis kapitalinis veikalas Septyni šimtmečiai vokiečių - lietuvių santykių (1932 m. Tilžėje vokiečių kalba, antras leidimas 1982m. Čikagoje, 2001m. lietuvių kalba Vilniuje, 2017 m. vėl vokiečių kalba Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen Miunsteryje). Visuomenėje genialusis Vydūnas labiausiai žinomas kaip filosofas, publicistas, rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Mažiau - kaip žymus istorikas. Šis jo veikalas yra vienas reikšmingiausių, originaliausių ir aktualiausių iš Prūsijos ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos istorijos. Apima kelias epochas nuo kryžiuočių užkariavimų vakarinių baltų kraštuose XIII a. iki XX a. pirmosios pusės antro ketvirčio imtinai. Šia monografija naudojausi 1970-1972 metais rašydamas disertaciją apie Mažąją Lietuvą. Vydūnas pirmasis ėmė kritikuoti tarpukario vokiečių tyrėjų Gertrudos Heinrich-Mortensen ir Hanso Mortenseno teiginius, esą Prūsų (Mažosios) Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) nėra autochtonai, o XVa. -XVI a. pradžios atsikėlėliai iš Didžiosios Lietuvos, neva tokie pat kolonistai kaip ir vokiečiai, tik šie, atseit, ankstesni - nuo XIII a. Tikrieji krašto šeimininkai, tvirtina Vydūnas, yra prūsai, lietuviai, sūduviai, kuršiai. Iki nacių įsigalėjimo valdžioje Vilhelmas Storostas buvo itin tolerantiškas, lojalus Vokietijos pilietis, daugiausia dėmesio skyręs lietuvybės stiprinimui švietėjiška veikla, aukštai vertinęs vokiečių tautą ir kultūrą, propagavęs demokratines idėjas. Reiche stiprėjant tautinių mažumų prievartinei germanizacijai ir plintant nacionalsocializmo ideologijai, neigiančios apskritai kitų tautinę gyvastį, Vydūnui teko ginti lietuvybę, išaukštinti garbingą aisčių-baltų praeitį ir parodyti lietuvių kultūros, kalbos svarų įnašą į Europos tautų civilizaciją, į demokratines vertybes. Jis skyrė Prūsijos ir Vokietijos valdžios politiką nuo vokiečių šviesuomenės (Hegelio, Herderio, Kanto, Goethes, Hamanno, Ostermėjerio, Schillerio, Sudermanno, Wicherto), ypač evangelikų dvasininkų, pastangų apginti lietuvių tautą kaip darbščią, dorą, taikią. Savo viena seniausių indoeuropietiška kalba, kilnumu, taikingumu ir gyvenimo būdu lietuviai išlaikė daugiausia archaiškumo, o germanai ir slavai per klajones daugelio šių savybių neteko, tapo karingais užkariautojais. Kai baltų žemės buvo užkariautos iš rytų ir vakarų, tada tiesiogiai susidūrė ir pradėjo tarpusavyje kariauti minimos dvi tautos.

Vydūno monografijoje pabrėžiama, kad Vokiečių ordino riterių tik technika, mūro pilys buvusios galingesnės, bet baltai liko stipresni dvasia. Čia Vydūnas iškėlė moralės prioritetą. Aprašoma ir idealizuojama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jos valdovai. Anot jo, joks karas, joks pavergimas ilgai nesužalojo tautos. Vydūnas, tartum XX a. baltų krivių krivaitis, pabrėžia kultūros uždavinį ugdyti tautiškumą. Tautos gyvastis - kalba. Vydūnas matė, kaip žmonės, kalbantys svetima kalba, tampa aistringi išmoktosios kalbos tautybės gynėjai. Taip elgėsi suvokietėję mažlietuviai. Galiu pridurti, taip atsitiko su sulenkėjusiais Vilniaus krašto didlietuviais. Į klausimą ar išliks lietuvybė Vydūnas monografijoje atsakė: Jeigu visi mūsų tautos žmonės tuo rūpinsis, tautai vėl bus suteiktas gyvenimas laisvoje Tėvynėje.

Nacius siutino knygoje skelbiama tautų taikaus sambūvio nuostata, įspėjimas, kad spartus ginklavimasis, naujausių išradimų Vokietijoje panaudojimas tobuliausių ginklų gamybai gali sukelti naują pasaulio gaisrą. Militarinė totalitarinė valstybė išsigimė. Kokie pranašiški žodžiai! Dėl to jis nukentėjo. Genialus mąstytojas kūrė su širdgėla. Tik didis savo tautos patriotas ir drąsus talentingas mokslininkas įsigalint hitlerizmui, galėjo parašyti didlietuvių ir mažlietuvių, pastarųjų koegzistencijos su vokiečiais per keletą šimtmečių istoriją. Technikos pažanga, visuomenės ir valstybės modernizacija, anot Vydūno, turi tarnauti kilniam tikslui, pranašiškas jo numatymas, kad kai kurie jau mąsto apie keliones į kosmines erdves. Nacionalsocialistai, didvalstybės Trečiojo Reicho šovinistai jį smerkė kaip lietuvių nacionalistą. Vydūnas atkirto, kad mažlietuvių kova už savo kultūros teises, dėl gimtosios kalbos, tautos gyvastį esanti teisėta ir morali. Monografija užbaigiama viltimi, kad lietuvių ir vokiečių santykiai gerės. Taip ir atsitiko.

Vydūno knyga Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių yra vienas reikšmingiausių, objektyviausių ir plačiausių veikalų Mažosios Lietuvos istoriografijoje. Tai testamentas mažlietuviams išlaikyti tautinį tapatumą, gyventi laisvoje savo per tūkstantmečius gyvenamoje žemėje. Savo kūryboje Vydūnas pasireiškė kaip tautinės savigynos, tautų lygiateisiškumo, laisvės, demokratijos, dorovės šauklys. Vydūnizmas - tai epochinis reiškinys. Jei Vydūnas būtų buvęs vokietis, jis ir šiandien garsėtų pasaulyje kaip vienas žymiausių Europos humanistų, gėrio, moralės, ištikimybės savo tautai, ypatingo dvasingumo etalonas. Būtina mums iš jo priesakų mokytis ir įgyvendinti tai gyvenime."

Renginio metu buvo galima įsigyti knygų apie Vydūną. Prasmingą vakarą vainikavo dainos ir mintys apie būsimus renginius, skirtus jubiliejiniams Vydūno metams, kuriuose, mano nuomonę, turėtų aktyviau dalyvauti ir žurnalistai.

 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-26 14:14
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media