Savaitės tema

Rūta Klišytė 

Žurnalistė, psichologė

Žiniasklaidos poveikis mūsų sveikatai akivaizdus: kartais gana portalų antraštes peržvelgti ar TV reportažą pasižiūrėti, ir jau susinervini. Žinojimas sveikatos neprideda, tik ar žiniasklaida kalta dėl to, kas vyksta pasaulyje ar mūsų kieme? Kad  Lietuvoje savižudybė yra kasdienybė?

Tačiau šiandien žinoma ir tai, kad neatsakingai parengtos žinios kai kuriems iš mūsų gali kainuoti gyvybę, tapti postūmiu pabaigti šį gyvenimą. Todėl žurnalistai privalo paisyti tam tikrų informavimo apie savižudybės įvykį taisyklių.  Jau daugiau mėnuo kaip veikia naujasis Visuomenės informavimo etikos kodeksas, papildytas konkretesnėmis rekomendacijomis, aiškesnės ir ribos, kurių šiukštu nedera peržengti rašant apie šiuo skaudžius įvykius.

Seną kodeksą nauju pakeisti ne taip sudėtinga, kaip keisti mąstymą, atsikratyti stereotipų ir  prietarų. Juk palyginti dar labai neseniai savižudybė buvo privatus reikalas, neskelbiamas ir neaptarinėjamas viešai. Tai buvo mirtina nuodėmė, kraštutinė beprotybė, šeimos paslaptis ir gėda, kurią derėjo slėpti. Kita vertus, tarpukario Lietuvoje tai buvo labai retas įvykis: savižudybių rodikliai čia buvo žemiausi Vakarų Europoje. Marijos Žemėje savižudybė buvo religinis tabu, sovietmečiu - ideologinis. Laikraščiai apie tai tylėjo, duomenys apie savižudybių mastą respublikoje buvo slepiami, dėl to gali net atrodyti, kad laisvė atrišo mums rankas. Tačiau taip nėra: Atgimimo laikotarpiu savižudybių buvo ženkliai sumažėję, o tai kalba apie tokių neapčiuopiamų dalykų įtaką, kaip laiko dvasia ir visuomenės savijauta.

Sovietmečiu laiko dvasia buvo tokia, kad apie jokią savižudybių prevenciją negalėjo būti nė kalbos. Visuomenės savijauta buvo sanuojama kūju ir pjautuvu, rizikos grupės asmenys paliekami kapstytis vieni abejingoje tyloje arba uždaromi į psichiatrines, ir net gydytojai nuoširdžiai manė, kad žmogui neuždrausi pakelti prieš save ranką, jei jam uždriks -  tokiu būdu patys nusiplaudami rankas. Tačiau šiandien, anot iškilaus suicidologo Earlo Grollmano, turime pripažinti, kad savižudybė yra daugiau nei privatus reikalas ir asmeninis sprendimas. Giliau suvokiant visą žmogaus būties sudėtingumą šiame žaibiškai kintančiame pasaulyje, tenka pripažinti,  kad savižudybė yra mūsų civilizacijos liga.

Šią ligą slėpusi geležinė tylos uždanga senokai pakelta: garsiai  kalbama apie mokslo tyrimais pagrįstą savižudybių supratimą, jų prevenciją, Verterio efektą, tačiau, atgavus žadą,  atsirado naujas rūpestis. Ilgai buvę priversti apie tylėti savižudybes, vis dar nemokame apie tai deramai ir nežalojančiai kalbėti. Taip, žodžio laisvė, tačiau stigma ir tabu vis dar veikia mus iš vidaus.

Savižudybė visada paliečia asmeniškai, net jei pražuvo visiškai svetimas žmogus. Ir ne tik todėl, kad pažeistas tabu: kiekviena savižudybė yra priminimas, kad kažkas negerai mūsų visuomenei, valstybei, o vadinasi, ir mums patiems. Kita vertus, būtent žiniasklaida, atliepdama laiko dvasią, yra gan tikslus visuomenės sveikatos atspindys ir sykiu jos sanuotojas.

Kaip gi čia sekasi Lietuvai? Kol kas - prastokai, ką besuoktų politikai ir ministerijų klerkai, tarptautiniuose forumuose nesigėdijantys meluoti apie reikšmingą savižudybių sumažėjimą  per paskutiniuosius dešimt metų (kalbu apie šių metų sausį įvykusią ES  psichikos sveikatos konferenciją Briuselyje). Tikrovėje jokio sumažėjimo nėra, nes valdiška savižudybių prevencija buvo ir liko popierinė. Reikalus pamažu judina tik atskirų pasišventėlių ir nevyriausybinių organizacijų ir savivaldos iniciatyvos.

Suvokiant visa tai, sunku pervertinti žiniasklaidos įtaką visuomenės sveikatai ir savižudybių prevencijai. Ji ne tik šviečia, formuoja požiūrį į šią civilizacijos ligą, bet gali šią komplikuoti, padidinti arba sumažinti jos plitimą. Ketvirtoji valdžia čia iš tiesų labai įtakinga, nors pati šios įtakos deramai neįvertina ar net yra linkusi šią neigti.

Taip mano Arūnas Germanavičius, VU medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius, neseniai tapęs dar  ir Sveikatos apsaugos ministro J. Požėlos patarėju. Šis psichiatras atidžiai seka žiniasklaidos darbą, jis yra vienas iš aktyvių savanorių, savižudybių prevencijos algoritmo Lietuvoje diegėjų.

2013 m. Lietuvos psichologų atliktas žiniasklaidos straipsnių apie savižudybę kokybės tyrimas parodė, kad Lietuvos žiniasklaidoje „nėra susiformavusi atsakingo informavimo apie savižudybes praktika, nors yra požymių, kad situacija gerėja".  O kaip atrodo tamstai?

Visų pirma pastebėsiu, kad mūsų žiniasklaidos dėmesys šiai opiai mums visiems temai yra didelis. Tarkim, 2014 metais buvo pasirodę daugiau nei 700 straipsnių apie savižudybes: įsivaizduokit, kokia informacijos apimtis, o sykiu ir atsakomybė. Tačiau ją pateikiant dažnai nesilaikoma nei žurnalistinės, nei elementarios etikos, nereta viešinama konfidenciali informacija, kartais pažeidžiamos ir žmogaus teisės. Ne taip seniai vieno žurnalo straipsnyje buvo minimi dalykai, kurie gali būti aptariami tik psichiatro su pacientu: skelbiama, kad asmuo greičiausiai turi psichikos sutrikimų, nes yra gydęsis ligoninėje ir žudęsis. Ir tai pateikiama kaip neabejotina tiesa, nors nė vienas psichiatras apklausinėtas nebuvo.

Tai grubus pažeidimаs, ir tokių pavyzdžių vis dar labai daug. O juk rašant tokiomis jautriomis temomis turėtų būti laikomasi  aukščiausių etikos standartų.

Minėtu atveju, akivaizdu, pažeidžiamas Visuomenės informavimo etikos kodekso 47 straipsnis. Naujajame kodekse apskritai žymiai aiškiau ir griežčiau viskas surašyta. Iki jo niekur nebuvo tinkamai paaiškinta, kaip žurnalistai gali skatinti savižudišką elgesį ir formuoti ydingą visuomenės nuomonę.

Panašu, kad žurnalistai tuo vis dar netiki, nors tai įrodyta tyrimais. O juk bandyta  juos šviesti. Prieš porą metų VU psichologai pakvietė 12 žurnalistų, rašančių suicidų tema, tačiau vienas iš jų, parašęs daugiausiai, nepanoro dalyvauti tyrime - neva dėl šio reikalo derėtų kreiptis į dienraščio redaktorių. Tai reiškia, kad žurnalistas kratosi asmeninės atsakomybės: labai prasta praktika.

Kalbate apie 2014 m. publikuotą  tyrimą  „Apie savižudybes rašančių žurnalistų požiūris į specialistų rekomendacijas bei jų laikytis palankūs ir nepalankūs veiksniai" ( aut. Jonas Eimontas, D. Gailienė). Tyrėjams, beje, pavyko susitikti tik su trečdaliu visų kviestųjų. Taigi noras bendradarbiauti yra menkas. Kita vertus, ne paslaptis, kad žurnalisto atsakomybė Lietuvoje yra komplikuota: jis priklausomas nuo redaktoriaus, leidinio pozicijos, tad jam duodama užduotis rašyti vienaip ar kitaip, jo tekstai gali būti nuredaguoti, o antraštė pakeista.

Taip, žurnalistai nedirba vieni, tai komandinis darbas, kuriame dalyvauja fotografai, redaktoriai, vyr. redaktorius - bet tai nė vieno jų neatleidžia nuo atsakomybės. O rekomendacijos rašantiems apie suicidus šiandien yra labai aiškios. Ypatingai svarbu bendradarbiauti su specialistais, gerai išmanančiais prevencijos metodus, tartis su jais. O  jie pasakytų štai ką: pirma, šie įvykiai negali būti pateikiami kaip nuogi faktai su fotografijomis iš tragedijos vietos. Antra, negalima publikuoti atsisveikinimo raštelių, smulkiai aprašinėti detales, juo labiau įnagių ar pasirinkto būdo.

Taip pat klaidinga nuduoti, kad tai įvyko dėl žinomų, paprastų priežasčių, juolab dėl vienintelės. Čia niekada nebūna vienos priežasties, nėra viskas paprasta ir aišku. Galiu tik pasakyti, kad Lietuvoje savižudybes paskatina alkoholis, taip pat ir klinikinė depresija, socialinių  ryšių, emocinės paramos nebuvimas, beviltiškumo jausmas.

Informuojant apie savižudybę, jokiu būdu negalima remtis religiniais ar kultūriniais stereotipais. Vienas iš tokių yra psichikos liga sergančiųjų pristatymas nenuspėjamais, neprognozuojamais. Tačiau juk ir sveikieji gali tokiais būti, ir jie padaro impulsyvių, nelogiškų sprendimų. Religiniai motyvai, priešingai, vaidina apsauginį vaidmenį: religingi žmonės išties žudosi rečiau.

Tačiau pastebiu, kad žurnalistai nelabai nori laikytis šių aiškių  rekomendacijų.

Galbūt todėl, kad traktuoja šias kaip profesinės priedermės informuoti visuomenę suvaržymą?

Kurti sensaciją, bauginantį vaizdą - tai nėra informavimas. Užuot tai darius, derėtų rašyti tai, kas aktualu visuomenei. Manau, tai priklauso ne tik nuo žurnalisto požiūrio, jautrumo etikai, to, ar jis asmeniškai buvo susidūręs su savižudybe. Svarbu ir pačios redakcijos požiūris, leidinio etiškumas.

O kaip dėl pagalbos rizikos grupės asmenims? Ar gana tos trafaretinės pagalbą teikiančių įstaigų rekvizitų lentelės po straipsniu? Peršasi įspūdis, kad ši pagalba, apie kurią nuolat esame informuojami, nesuveikia arba yra nepakankama.

Iš tikrųjų sėjama nuomonė, kad štai žmogus kreipėsi psichologinės  pagalbos, tačiau ši buvo neveiksminga. Tai nėra tiesa. Pagalba veiksminga, bet dėl tam tikrų priežasčių galbūt nebuvo tinkama sureaguota, pagalbos grandyje padaryta klaida. Kur kas naudingiau būtų analizuoti pagalbos teikimo klaidas, kurias įvykis galbūt išryškina. Svarbu pabrėžti, kad šiandien pagalba jau yra ir ją galima gauti. Kai rajono žiniasklaida rašo apie suicido įvykį, labai svarbu paminėti apie čia jau įdiegtus savižudybių prevencijos algoritmus, kurie jau veikia Kupiškyje, Zarasuose, Alytuje,   plinta visoje Lietuvoje.

Švietimo aspektas, manau, yra ne mažiau svarbus. Šviesti žmones apie skubią pagalbą, pavojaus ženklus, rizikos veiksnius  galėtų ir žurnalistai. Gerai būtų  kalbėti apie savižudybių rizikos veiksnius panašiai kaip kalbame apie insulto ar miokardo infarkto pavojų. Juk ir gresiančio suicido atveju yra tos „auksinės minutės".

Karštas tas švietimas toks, kad belieka stebėtis, iš kur žurnalistas prisirankiojo tų „auksinių minčių".  Viename portale mane šokiravo nuolatinės autorės straipsnis, kuriame ši dėl savižudybių tiesiai kaltina antidepresantus. Kaip gi yra iš tikrųjų?

Tai labai klaidingas požiūris. Suicido rizika padidėja tik labai nedideliam procentui pacientų, vartojančių antidepresantus. Šią rizikos grupę sudaro tie, kurie, be gydomos ligos, turi dar ir asmenybės sutrikimų, taip pat paaugliai. Išvesti iš pusiausvyros tokius asmenis gali koks nors gyvenimo įvykis, ir tai tiesiog sutampa su antidepresantų vartojimu.

Kita vertus, savižudiškas mintis ligonis kartais lengviau gali įgyvendinti būtent sveikimo metu, kai atgauna aktyvumą, kritiškumą, ypač negaudamas psichoterapijos. Taip gali nutikti, tarkim, sergant šizofrenija, kai pagerėjimo metu žmogus tampa pernelyg kritiškas. Todėl gydyti vaistais negalima vykti be įdėmios psichiatro stebėsenos, bet to, tai turėtų būti derinama su  psichoterapija. Aišku, antidepresantai nėra universali priemonė, ir jų kompensavimas nesprendžia savižudybės problemos ir nepasaugo tų, kuri naujai susirgo ir galbūt nė nesigydo.  

Bet juk žurnalistai taip pat gali turėti psichikos problemų? Anot tyrimų, šią profesiją neretai renkasi ir psichopatai dėl valdžios ir rizikos skonio. Neretai tūlam media rykliui adrenalinas ir  reitingai tampa svarbesni už sąžinę ir etiką.  Jei neišeina apeliuoti į tokių žurnalistų ir vadovų sąmoningumą, gal čia padėtų baudos? 

Manau, visgi veiksmingesnis būtų ne baudimas, o derama specialistų reakcija, atsakomosios nuomonės formavimas. Tarkim, kokia nors „Supuvusio pomidoro" premija, teikiama Psichiatrų asociacijos neetiškiausiai publikacijai. Jau turime sukaupę nemažą tam tinkamų publikacijų banką.

Tačiau kol kas žurnalistai naudojasi psichiatrų bendruomenės vidaus nesutarimais ir pasyvumu. Panašu, kad psichiatrų tyla viešojoje erdvėje nėra gera byla? 

Pripažįstu, kolegų aktyvumas viešojoje erdvėje menkas. Turėtume sekti psichologų pavyzdžiu, kurie kur kas sėkmingiau bendrauja su žiniasklaida. Štai Didžiojoje Britanijoje šioje srityje buvo pasiektas didelis proveržis, ir tai yra buvusio Žurnalistų sąjungos prezidento, kuris yra ir psichiatras, nuopelnas. Jo suburta komanda labai daug dirbo su žurnalistais savižudybių klausimu.

Žiniasklaidos atsakomybė yra didelė. Lietuvoje yra įstatymas dėl privedimo prie savižudybės. Tas žurnalistas, kuris laikosi etikos kodekso ir specialistų rekomendacijų, yra teisiškai apsaugotas. Juk jeigu nusižudžiusiojo artimiesiems pavyktų įrodyti, kad šis prieš mirtį žvalgė interneto portalus, kur buvo aprašomi tokie pat savižudybės metodai, jie galėtų įrodyti tos žiniasklaidos priemonės vadovų kaltę.

Ar jau yra buvęs toks teisinis precedentas ?

Yra, todėl patiems žurnalistams svarbu laikytis rekomendacijų - ir dėl pažeidžiamos mūsų visuomenės dalies, ir tam, kad jie patys  būtų apsaugoti.

Šia tema pakalbintas  psichologas dr. Paulius Skruibis, dabar jau buvęs ilgametis „Jaunimo linijos" vadovas, vienas rimčiausių Lietuvoje savižudybių prevencijos specialistų, taip pat pažėrė pastabų žiniasklaidai.

Ar mūsų žiniasklaida jau išmoko deramai kalbėti apie savižudybes?

Situacija nevienalytė. Galiu pateikti daug gerų pavyzdžių, kai apie tai rašoma atsakingai, bet yra ir prastų, kai nepaisoma elementarių rekomendacijų. Rėksmingos antraštės, dramatiškas pranešimo tonas, metodo ir aplinkybių aprašinėjimas... Tai ne tik gali, bet realiai padidina savižudybių  imitacijos riziką. Vytauto Šapranausko mirtis tai parodė: po šio įvykio eskalavimo spaudoje buvo stebimas ženklus suicidų skaičiaus padidėjimas.

Kita vertus, pas mus savižudybių problema itin opi ir aštri, tad sulaukia  daugiau dėmesio nei kitose šalyse. Galbūt užsienyje apie kai kuriuos įvykius apskritai nebūtų pranešama, nes ten nėra tokio visuomenės intereso.

Ir turbūt tokio emocinio krūvio. Pilėnų ainiai, savižudžių šalis, Lietuvos prakeiksmas - ar toks būbnijimas nepila alyvos į ugnį?   

Pilėnai, beje, čia nieko dėti, juk savižudybių problema pas mus nėra tokia sena. Tarpukariu šie Lietuvos rodikliai buvo vieni mažiausių Europoje. Kalbėti apie savižudybes reikia, bet jei vadinsim Lietuvą savižudžių šalimi, nuolat dejuosim dėl tų labai aukštų rodiklių, toks akcentavimas paradoksaliai ir laikys juos aukštais. Toks kalbėjimas neigiamai veikia žmones, skatina bejėgiškumą.

Daugybė mokslinių studijų liudija, kad tam tikri žiniasklaidos pranešimų apie savižudybės ypatumai ne sprendžia šią visuomenės problemą, o kaip tik ją kuria. Savižudybės būdo aprašymas, sudėtingų savižudybės priežasčių supaprastinimas ir suvedimas į vieną priežastį, šių istorijų romantizavimas ir dramatizavimas tekstu ir vaizdu gali paskatinti naujas savižudybes.

Aišku, kažkas ir toliau tvirtins, kad žmonės ne dėl žiniasklaidos pranešimų žudosi. Ir bus visiškai teisus, nes skatinantį poveikį turintys pranešimai - tai tik viena dėlionės detalė šalia kitų: silpnų mūsų visuomenės ryšių, socialinių, ekonominių problemų, milžiniško kiekio alkoholio suvartojimo, psichikos ligų ar nerangios psichikos sveikatos sistemos. Tačiau tai nereiškia, kad ta žiniasklaidos daromo poveikio detalė nereikšminga. Svarbiausia, tai vienas iš veiksnių, kurį galima nesunkiai pašalinti - reikia tik norėti ir susitarti. Todėl labai pritariu naujai  Visuomenės informavimo etikos kodekso redakcijai,  papildytai konkretesnėmis ir aiškesnėmis taisyklėmis bei ribomis.

O kaip vertinate tokį uolumą kaip viso reporterių desanto išsiuntimas įvykio vieton, sekimas karštomis pėdomis, veržimasis iškamantinėti savižudžio artimuosius, kaimynus?

Plika akimi matyti, kad dažnai tai joks visuomenės interesas, o tiktai siekis  išknisti kuo daugiau pikantiškų detalių, kurias žmonėms neva įdomu ir smalsu žinoti. Psichologo pozicija, žinoma, čia  kitokia nei žurnalistų, kurie irgi dirba savo darbą. Tačiau nemanau, kad nesveiko smalsumo tenkinimas - tai visuomenės intereso paisymas.  Tos žaibiškos artimųjų apklausos gali turėti labai neigiamų pasekmių. Žurnalistui dera pagalvoti ir apie tai, kaip jie jaučiasi kalbinami artimieji. Sugniuždytas, o dar ir spaudžiamas kalbėti žmogus gali pasakyti daugiau nei norėtų, tuo metu nepajėgia įvertinti, kaip tai bus suprasta ir interpretuota. Kita vertus, jis gali kalbėti tik apie tą paskutinį lašą, tačiau sudėtingas savižudybės procesas lieka paslėptas nuo mūsų akių. Galbūt velionis sirgo klinikine depresija ar turėjo vidinių sunkumų.

Tai žurnalistai kartais ir siekia išsiaiškinti, nors artimieji  neigia savižudybės faktą. 

Nieko keista, juos galima suprasti. Jiems sunku tuo patikėti, pripažinti šį faktą: tai labai skaudus patyrimas. Natūralu, kad užklupti tokios nelaimės, artimieji nenori tuo patikėti. Juolab gali būti ir apgaulingų ženklų, nes, pagaliau priėmus sprendimą pasitraukti iš gyvenimo, žmogaus savijauta gali net pagerėti,  jis gali atrodyti ramus, net gerai nusiteikęs.

O ką manote apie viešas kaltųjų paieškas? Buvo toks šurmulys dėl vieno Muzikos akademijos studento savižudybės, kuriame  girdėjosi kaltinimų šiai  alma mater .

Tas ir yra supaprastinimas, vienos aplinkybės iškėlimas, kai iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Galbūt kilęs ažiotažas atspindėjo realias tos institucijos problemas, tačiau toks įvykio pateikimas yra klaidinantis. Kai jau sakiau, savižudybė yra daug sudėtingesnis procesas, ir suvesti šį į valios trūkumą, psichinę ligą, sunkias studijas, nelaimingą meilę ar ką nors kita negalima. 

Visgi mokomasi iš savo klaidų - kalbu apie dvi paeiliui tragedijos su vaikais šuliniuose.  Tai nebuvo suicidai, tačiau imitacinis ažiotažo poveikis - akivaizdus. Aplink pirmąjį šulinį sušokusi tikrą karo šokį, dėl antrojo žiniasklaida jau buvo kur kas atsargesnė ir pagalbon kvietėsi specialistus.

Išvengti žalojančios informacijos ar jos iškraipymų galima konsultuojantis su šios srities profesionalais, taip pat giliau pasidomėjus rašoma tema. Tai jau žurnalisto profesionalumo dalykai. Svarbu kalbėti apie tai aiškiai, be užuolankų, tačiau atsakingai.

Palinkėkime to mūsų žiniasklaidai, o taip pat pusiausvyros balansuojant tarp teisės žinoti ir rizikos pakenkti. Tiek daug ir dažnai  rašant šia visiems mums skaudžia tema, itin svarbu iš didelio rašto neišeiti iš krašto.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.