2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Regioninė spauda – pasiekimai ir trūkumai plėtojant dialogą su skaitytojais. Tema plėtojama

2015-11-10
 
Vilija Butkuvienė

Vilija Butkuvienė

 

Mūsų LŽS internetiname laikraštyje besitęsiančią diskusiją apie regioninės spaudos ateitį pasiūliau pratęsti Klaipėdos rajono laikraščio „Banga" redaktorei, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotojai Vilijai Butkuvienei. Tačiau kolegė Vilija pasiūlė netikėtą variantą.

"Gegužės ir rugsėjo mėnesį  kaip viena iš Asociacijos vadovių buvau paprašyta parašyti savo nuomonę Rokiškio rajono laikraščiui „Gimtasis Rokiškis" ir Mažeikių rajono laikraščiui „Santarvė" jų jubiliejinių leidybos metų proga. Tuos tekstus jums siunčiu, gal jie tiks?, - parašė Vilija Butkuvienė.

Tekstai pasirodė įdomūs, turintis išliekamąją vertę. Todėl netrumpinęs skelbiu abu tekstus.

 

 

"Gimtajam Rokiškiui": vietinio laikraščio koziris - patikimumas

 

Sparčiai modernėjančioje kasdienybėje kartais skeptiškai vertinama spaudos ateitis. Šiam nuogąstavimui yra pagrindo. Įvairūs sociologiniai tyrimai byloja apie skaitytojų  naujuosius įpročius: jiems reikia žinių čia ir dabar, rėksmingų antraščių, kurios savaime patrauktų dėmesį, trumpų tekstų, kuriuos būtų galima ryte praryti ir čia pat pamiršti.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad keletą kartų per savaitę išeinantis vietinis laikraštis lyg ir neturi galimybių įtikti  sparčiųjų technologijų išlepintiems skaitytojams. Tad kokia išeitis siekiant išsilaikyti žiniasklaidos rinkoje? Beatodairiškai verstis kūliais diegiant inovacijas, ieškoti  skandalingų temų ir jas su rėksmingais pavadinimas publikuoti pirmuosiuose puslapiuose? Tikriausiai geriausias sprendimas yra rasti savo nišą, derinti geriausias spausdintinės žiniasklaidos tradicijas su modernių technologijų galimybėmis.

Man atrodo, jog „Gimtasis Rokiškis" būtent tokiu keliu nuėjęs išlaiko ir didelį skaitytojų skaičių, ir kokybišką laikraščio turinį. Gyvendama Vakarų Lietuvoje ir  domėdamasi kolegų kūrybiniu darbu visada pasidžiaugiu, kad Rokiškio krašto naujienas galiu sužinoti tiek laikraščio interneto puslapyje, tiek Facebook.  Saikingai ir sumaniai panaudotos informacinės technologijos leidžia skaitytojų ratą išplėsti ne tik rajone, bet ir Lietuvoje.

Tačiau mums, popierinės žiniasklaidos atstovams, itin svarbu, kad išmanusis skaitytojas pernelyg neužsibūtų virtualioje aplinkoje, bet tęstų spausdinto laikraščio skaitymo tradicijas. Dviračio čia neišrasi. Nėra kito būdo  išlaikyti skaitytoją, prenumeratorių kaip tik pateikti patrauklų turinį, įžvelgti aktualijas, suvokti, kas žmonėms būtent dabar yra svarbiausia.

Jeigu portalų, televizijos, radijo „arkliukas" yra greitas informacijos pateikimas, kuri lenktyniaujant, kas bus pirmesnis, kartais būna ir padrika, ir netiksli, tai pagrindinis laikraščių, kurių leidyba nėra tokia sparti, koziris yra patikimumas. Ypač tai aktualu vietinei žiniasklaidai, kuri yra artimiausia savo skaitytojams. Vieną kitą kartą vietinėje erdvėje galima tam tikras temas „sutirštinti", tačiau rajono laikraščio skaitytojai, patys būdami įvykių sūkuryje, greitai atsirinks, nebepasitikės ir nusigręš.

 

Mažeikių rajono laikraščiui „Santarvė": Gyvuosime informuodami

 

Neseniai atostogaudama Romoje kiekvieną rytą mėgavausi man itin pažįstamu ką tik iš spaustuvės atvežtų laikraščių kvapu. Jis sklisdavo nuo spaudos kioskų, o kavos gėrimo ritualas amžinajame mieste vis dar neįsivaizduojamas be spaudos puslapių sklaidymo. Deja, Lietuvoje tokia mums, spaudos žurnalistams, maloni akiai idilija matoma vis rečiau. Naujosios technologijos, ko gero, sparčiausiai Europoje keičia ir mūsų skaitytojų įpročius - jie taip įniko į internetinę erdvę, kad tik fantastiniame filme begalėtume juos įsivaizduoti vietoj išmaniojo telefono ar planšetės rankose laikančius laikraščius.

Būtų puiku, jei praėjusią savaitę švęsdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną ir mūsų šalyje galėtume paskelbti žinią, kad prognozės apie popierinių laikraščių nykimą (deja, čia pakankamai savo nagus prikišo ir mūsų šalies valdžia) Lietuvoje nepasitvirtina. Tuo labiau, kad viltingas išvadas apie savo šalies spaudos vėl tvirtėjančias pozicijas kaip tik šiuo metu skelbia Lenkijos ekspertai. Jie pozityviai vertina leidėjų pastangas įtikinti skaitytojus mokėti už laikraščių skaitymą internete. Prieš dešimtmetį suklestėjus nemokamai internetinei žiniasklaidai, Lenkijos, kaip ir daugelio kitų šalių, laikraščius apėmė gili krizė, o verslo ekspertai daugumai leidinių ėmė prognozuoti bankrotus. Ši grėsmė atrodė visai reali. Mat Lenkijoje, kitaip nei Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse, turinčiose gilias spaudos skaitymo tradicijas, laikraščių tiražai kasmet ėmė smukti ne po kelis, bet po keliolika procentų. Šį sprendimą daug kas kritikavo teigdami, kad per pastaruosius keliolika metų žmonės priprato internete skaityti laikraščius veltui, tad mokėti tikrai nenorės. Visgi paaiškėjo, kad tie laikraščiai, kurie buvo išsikovoję žmonių pasitikėjimą savo objektyvumu ir profesionalumu, yra perkami ir internete. Taigi, gaudami papildomų pajamų kaimyninės šalies leidėjai sėkmingai tebeleidžia ir popierinius laikraščius.

Įpratinti visuotinai mokėti ir Lietuvos skaitytojus už internetinėje erdvėje skelbiamas naujienas - leidėjams yra viena iš sudėtingiausių, bet ir reikalingiausių priemonių siekiant apskritai sustiprinti visos žiniasklaidos finansines galimybes. Taip pat viena iš svarbių sąlygų išlikti popierinei žiniasklaidai yra kooperavimosi idėjos stiprinimas. Čia akivaizdžiausias pavyzdys yra dvidešimtmetė Vakarų Lietuvos leidėjų patirtis leidžiant bendrą priedą septynių rajonų laikraščių skaitytojams ir beveik dešimtmečio patirtis spausdinantis savo įkurtoje vietinių laikraščių spaustuvėje Kretingoje.

Kad ir kaip skaudu būtų pripažinti, tačiau kartais mes patys pjauname šaką, ant kurios sėdime. Ne pats geriausias pavyzdys, kai net nacionaliniu lygiu laikraščiuose viešoji nuomonė neretai formuojama nebe diskusijomis, o pasitelkiant manipuliacijas ir informacijos kontrolę. Matyt, ir dėl to Lietuvos visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida per dešimtmetį nuo 70 proc. sumažėjo iki 30 proc. Sutinku su savo kolegų nuomone, kad dalis laikraščių leidėjų, tapę atskirų verslo grupių ar tiesiog politikų interesų gynėjais, užaštrino logišką skaitytojo klausimą: kodėl dar reikia mokėti už kažkieno interesų gynimą, jei informaciją galima gauti iš kitos žiniasklaidos, net nemokamai per televiziją ar internetą?

Juk sakoma, kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Ne tik dėl „naktinės reformos" mokesčių naštos subankrutavo kai kurie laikraščiai, bet ir dėl to, kad jų leidėjai paniekino žurnalistų profesionalumo, objektyvumo kriterijus, taip nuvildami visuomenės pasitikėjimą. Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Savo nišą jau seniai ir dėsningai yra užėmusi vietinė spauda, kuriai taip pat teko priimti komercijos primestus dėsnius, mokesčių sistemos iššūkius, bet ji, geriausiai ir artimiausiai suvokdama savo skaitytojų auditoriją, niekada neperžengė ribos, kad save leistų pavadinti bulvarine. Didesnio ar mažesnio laipsnio padorumo kriterijus, etikos normų paisymas, siekis atliepti ne kurios nors verslo grupuotės ar partijų veikėjų interesus, rajonų ir miestų laikraščiuose vis dėlto yra ne paskutinėje vietoje. Taigi, toks požiūris yra vienas iš svarbiausių atramų išlaikant savo skaitytojų auditoriją, taip stabilizuojant popierinių laikraščių tiražus.

Vokietijos laikraštyje „Die Welt" buvo paskelbtas pašnekesys su žinomo JAV kompiuterių pramonės koncerno viceprezidentu Billu Joy, beje, kompiuterininkų pasaulyje laikomu vienu žymiausių prognozuotojų ir ateities vizijų kūrėjų. Į žurnalisto klausimą, kiek ilgai išliks spausdintieji laikraščiai, ekspertas atsakė esą dar kokius 20-25 metus, maždaug dešimtį metų po to, kai jau sugebėsime pagaminti pakankamai gerą elektroninį popierių. Vėliau nebebus prasmės spausdinti laikraščių. „Nors asmeniškai man tikrai trūks gero senojo popierinio laikraščio. Aš mėgaujuosi liesdamas laikraštį ir kasryt džiaugiuosi paimdamas jį į rankas. Knygas irgi branginu ir be jokio entuziazmo sutinku jų elektroninius pakaitalus. Bet mano sūnui visa tai atrodys kitaip. Tačiau svarbiausia juk tai, kad pati informacija išliks", - samprotavo B. Joy. Argi pastaroji mintis mums, žurnalistams ir leidėjams, nėra optimistinė? Mūsų reikėjo ir reikės, galbūt kitokiuose leidybos formatuose, jei tik oriai ir kokybiškai gebėsime išpildyti savo pagrindinę misiją - informuoti, o ne vardan sensacijos mulkinti skaitytojus.

 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-11-22 15:28
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media