Savaitės tema

LŽS internetinė svetainė toliau plėtoja šią svarbią temą. Mums svarbu, ką apie tai mano patys regioninės spaudos atstovai. Į LŽS svetainės klausimus atsako Biržų rajono laikraščio „Biržiečių žodis" redaktorė Janina BAGDONIENĖ.

Neseniai Lietuvos Seime įvyko įdomi mokslinė praktinė konferencija „Žiniasklaidos atskaitingumas ir žurnalisto atsakomybė", skirta pirmojo ir antrojo Seimų pirmininko, Ministro Pirmininko,  Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderio, redaktoriaus ir publicisto, dr. Leono Bistro 125-osioms gimimo metinėms. Jūs šioje konferencijoje irgi kalbėjote. Kas jums tuo metu labiausiai rūpėjo? Gal išliko pasisakymo tekstas?

Teksto nebuvau parengusi, tiesiog dalyvavau diskusijoje. Viena tokia mintis, kurią verta prisiminti, buvo dėl viešųjų ryšių ar spaudos atstovų visose įstaigose. Jie labai trukdo gauti informaciją iš pirmų lūpų, iš atsakingo asmens. Spaudos atstovai dabar steigiasi visur: policijoje, prokuratūroje, ligoninėse, poliklinikose, savivaldybėse ir manau, kad netrukus atsiras mokyklose ir vaikų darželiuose. Ankstesnėje Visuomenės informavimo įstatymo redakcijoje buvo nuostata, kad įstaigos jokiais būdais negali trukdyti žurnalistams gauti informacijos iš pirmų lūpų, dabar tos nuostatos neliko. Ir tarkim, mūsų rajone klausiam Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vedėjo, kokio ilgio šaligatvį Vytauto gatvėje klos plytelėmis, o jis mums - kreipkitės į spaudos atstovą. Užuot pasakęs - 120 metrų. Mes neklausiam valytojos to, už ką tiesiogiai atsakingas skyriaus vedėjas, bet sulaukti informacijos - eiti ratus, gaišti laiką.

Konferencijoje man buvo užkliuvęs ir prof. A. Vaišnio teiginys, kad žiniasklaidos turinį lemiami dideli pinigai. Niekaip negalėčiau sutikti, kad regioninei spaudai tenka kažkokie dideli užsakymai. Politinė reklama itin reglamentuota, ir tuo mes džiaugiamės, nes kitaip per rinkimus partijos plėšytų į gabalus. Dabar - viskas mokama iš vieno ar kito rinkimų dalyvio sąskaitos ir jokių nuokrypių į šoną. Paslėptą reklamą draudžia tas pats Visuomenės informavimo įstatymas, ir be užsakymo numerių užsakomųjų straipsnių nededame kategoriškai. Dėl to prarandame dalį užsakymų, nes viešųjų ryšių firmos neretai kelia būtent tokius reikalavimus.

Dar kalbėjau apie profesionalumo reikalus, apie kuriuos, manau, mes ir dabar dar pašnekėsime.

Kaip Jus manote, ar išliks regioniniai laikraščiai? Jei išliks, tai kokie? Jei neišliks, tai kodėl neišliks?

Man nepatinka taip formuluojamas klausimas ir viešai skleidžiamos tokios kalbos. Jos labiausiai kasa duobę. Prisimenu, po to, kai per kažkurią TV televiziją vienas iš LŽS veikėjų neatsakingai pakalbėjo, kad regioniniams laikraščiams gresia išnykimas, mūsų prenumeratoriai sunerimo. Manau, kad dėl to praradome bent keliolika nuolatinių skaitytojų. Nes situacija nėra lengva: tarkim, Biržų rajonas dėl emigracijos prarado bent penktadalį gyventojų, kurie buvo ir laikraščio skaitytojai. Rajonų gyventojai sensta - o būtent ta karta ir buvo patikimiausi laikraščių skaitytojai, jaunesni žmonės ieško žinių internete, nes taip greičiau. Visa tai - objektyvūs pavojai regionų laikraščiams, nors regionuose ne kažin kiek geriau sekasi ir šalies laikraščiams, jų tiražai kur kas mažesni.

Negaliu būti orakulas ir sakyti, kam kyla didžiausias pavojus. Tai priklauso ne tik nuo laikraščio turinio ir kokybės.

Laikraštis be skaitytojų - ne laikraštis. Kas Jūsų nuomone dabar svarbiausia, ko turi siekti redakcijos kolektyvas, kad laikraštis būtų skaitomas, perkamas, prenumeruojamas?

Manau, kad vietinis žmogus pirmiausia nori teisingų žinių, ir esi priverstas būti tikslus, nes kitą dieną tą žmogų sutiksi gatvėje, parduotuvėje ir už kokį netikslumą gausi viešos pylos. Kai kas ieško sensacijų, o jei sąžiningai rengsi publikaciją, išklausysi visas nuomones tos sensacijos gali ir nebelikti. Tad labai opus dalykas - sąžininga žurnalistika ir skaitytojas, ieškantis sensacijos ir įpratęs jomis būti penimas, gąsdinamas per TV, kitus laikraščius. Per tris dešimtmečius, kuriuos dirbu regioninėje spaudoje, taip ir neišsigryninau, ko reikia skaitytojui: kultūros informacijos, kriminalų, aktualių regiono gyvenimo dalykų ar paprasčiausių patarimų buities, sodo, daržo, o ypač - šunelių ir katinėlių globos  klausimais - tai irgi labai svarbu grupei žmonių. Dėl tos pačios publikacijos sulaukiu kelių skambučių ir skaitytojų nuomonė yra visiškai priešinga: vienas - už, kitas - prieš...

Tad ir sukamės tarp daugybės temų ir potemių ir vis ieškom, kuo čia sudominti.

Visos redakcijos siekia gerai dirbti. Bet ne vien tik nuo redakcijų priklauso jų veiklos rezultatai. Kas trukdo Jūsų sėkmingai veiklai?

Žiniasklalidos veikla labai reglamentuota krūva įstatymų: Etikos kodeksas, Visuomenės informavimo įstatymas, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo įstatymas. politinės reklamos norminiai aktai - spėk suktis, skaityk ir žiūrėk. Pražiūrėsi kažką, konkurentai paskųs - gausi nuobaudą ir net vienintelis įspėjimas neleidžia dalyvauti projektų konkursuose. O iš laikraščio turi daryti verslą - nes tu esi UAB, privalai išgyventi, vykdyti visas Valstybės nustatytas prievoles.

Regionų žurnalistų meistriškumas - opus dalykas. Prisikviesti jauną žmogų už minimalų atlyginimą (plius šioks toks autorinis honoraras) į rajoną būtų sudėtinga. Kiek jų išleidome studijuoti, kiek priėmėme praktikoms - nė vienas nepanoro grįžti, įsitaisė Vilniuje bet kuo, tik kad nereikėtų grįžti į savo rajoną. Mūsų redakcijoje šiuo metu esu viena, baigusi žurnalistiką. Kiti: istorikė, lituanistė, medikė, programuotoja. Profesinių kursų yra mažai, anksčiau jų buvo tikrai daug, kvietimų į mokymus apskritai negauname. Matyt, rengėjams užtenka pasiskelbti savo svetainėse. Į mokamus kursus važiuoti neturime galimybių. Tarkim, į mokamus redagavimo kursus vis kviečia tokias paslaugas teikiančios įmonėlės, bet tai ir brangu, ir vis nepatogios dienos. O kalbos dalykai šlubuoja visoje žiniasklaidoje ir praverstų kokia, tarkim, Vilniaus universiteto,  iniciatyva.

Mes labai džiaugsmingai priėmėm JAV ambasados žinią, kad šių metų pabaigoje bus rengiami tiriamosios žurnalistikos kursai, į kuriuos pakvies ir regioninės žiniasklaidos atstovus, kursai nemokami ir turėtų būti geri. Tokių dalykų esame išsiilgę.

Kaip Jūs plėtojate dialogą su skaitytojais?

Su skaitytojais bendraujame telefonais, dažnai užeina - juk redakcijos durys atviros kiekvienam. Esame net radinių biuras: skaitytojai pirmiausia mums atneša rastus dokumentus, pinigines, banko korteles. Metam viską ir ieškom savininkų, kad sutaupytume jų nervus - didieji laikraščiai, manau, skaniai iš mūsų pasijuoktų. Turime skaitytojų laiškų puslapį, turime rubriką skaitytojams, užrašome ir spausdiname jų mintis telefonu ar laiškus. Rengiame mažus konkursėlius: publikacijų, fotografijų, idėjų.

Ačiū už įdomų pokalbį.

                            Kalbino Vytautas Žeimantas

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir telvizijos rėmimo fondo projekto dalis.