Savaitės tema

Žurnalistų namuose LŽS internetinio laikraščio iniciatyva įvyko pokalbis tema "Piliečių ir profesionali žurnalistika: panašumai ir pranašumai". Prie apvalaus stalo susėdo žurnalistai: 2007 metų V. Kudirkos premijos laureatė Aurelija Arlauskienė, Žurnalistikos instituto mokslo darbuotoja Genovaitė Burneikienė, LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė  Aldona Armalė, laikraščio "Tėviškės gamta" redaktorius Juozas Stasinas, LŽS Senjorų klubo Tarybos narys Albertas Vaidila, LŽS internetinio laikraščio redaktorius Vytautas Žeimantas. 

Vytautas Žeimantas: Interneto atsiradimas, jo populiarėjimas gerokai keičia žiniasklaidos situaciją, suteikia galimybes reikštis vis didesniam žmonių skaičiui. Atsiranda ir nauja sąvoka  - piliečių žurnalistika. Dabar  tai naujas ir vis labiau aktyvėjantis judėjimas žiniasklaidoje. Jam suteikia sparnus naujųjų medijų ir technologijų pažanga, kuri suteikia galimybę kiekvienam platinti informaciją virtualioje erdvėje.

Albertas Vaidila: Taip, interneto galimybėmis gali pasinaudoti moksleiviai ir studentai, žmonės, turintys įvairias specialybes ir pensininkai.. Praktiškai visi - kas turi kompiuterį ir moka juo naudotis.

Aurelija Arlauskienė: Liksiu nesuprasta kolegų, bet pastaruoju metu man labiau imponuoja... piliečių žurnalistika. Čia - viskas tikra. Skaitai ir žinai, ko tikėtis. O „profesionaliojoje žurnalistikoje"  vis dažniau randu niekaip nepažymėtą reklamą, neprofesionalumą, abejingumą vartotojui - skaitytojui, žiūrovui, klausytojui. Noras išgyventi yra didesnis už norą tarnauti visuomenei.

Juozas Stasinas:  Visuomenė aktyvėja. Vis daugiau žmonių susikuria tinklalapius,  plečia šią veiklą. Dabar apie įvairius įvykius galima sužinoti ir ne tik iš profesionalių žurnalistų, bet iš tinklaraščių ar piliečių žurnalistikos portalų.

Vytautas Žeimantas: Kas piliečių žurnalistikoje yra pozityvaus? Visų pirma, ši nauja naujienų išraiškos forma suteikia galimybes rašymo laisvei, kadangi nėra cenzūros, taip pat kūrybinėms galimybėms ir žinių perdavimo greičiui. Aišku, jei visa tai daro žmogus su švaria sąžine.

Aldona Armalė: Piliečiai apie įvykį gali parašyti operatyviau, nes gali būti betarpiški įvykio, atsitikimo liudininkai. Bet profesionalus žurnalistas, manau, geba į tą įvykį ar atsitikimą pažvelgti platesniam kontekste ir  atsekti jo gilumines priežastis. 

Genovaitė Burneikienė: Virtualioje erdvėje bet kas, gali rašyti ir publikuoti naujienas bei informaciją visiems prieinamoje internetinėje erdvėje. Tai atveria galimybes kūrybingumui, tačiau kartu ir nepatikrintai informacijai. Jau pasidarė nesvarbu, kokio išsilavinimo ar įsitikinimų yra savo idėjas skelbiantis žmogus.

Albertas Vaidila: Man atrodo, kad taip susidaro galimybės geriau pažinti autorių, atsispindi ir jo polinkiai. Visa tai padeda greičiau susirasti bendraminčių. Susidaro sąlygos ir atsirasti įdomioms diskusijos.

Vytautas Žeimantas: Piliečių žurnalistika pagal pateikimo formas  gali būti labai skirtinga. Paprasčiausia - tai po straipsniu paliktas komentaras ar laiškas redakcijai kaip atsiliepimas apie skelbtą straipsnį, norint išsakyti savo nuomonę ar patikslinti informaciją. Čia, beja, daug kas atsikleidžia. Ir autoriaus išprusimas, intelektas, ir kultūros lygis ir neretai nemokšiškumas, piktavališkumas. Noras pasišaipyti, įgelti oponentui, ar tiesiog pažarstyti keiksmažodžius, išlieti susikaupusį pyktį. Tokia pilietinė žurnalistika veda į aklavietę. 

Su pilietine žurnalistika man, kaip LŽS svetainės redaktoriui, tenka kasdien susidurti. Dažną svetainės publikaciją palydi komentarai. Čia galiu pasidžiaugti, kad mūsų skaitytojas gana aukštos kultūros. Per kelis redaktoriavimo metus tik du kartus teko pasinaudoti redaktoriaus teisę ir išimti komentarus, nes juose be kritikos buvo necenzūrinių žodžių.

Albertas Vaidila: Žmonių komentarai, tai tik viena medalio pusė. Pilietinės žurnalistikos svoris -  žmonės, kurie turi savo tinklaraščius ar svetaines, kuriose jie skelbia savas naujienas, savas mintis. Mes gyvename demokratiškoje šalyje, kiekvienas pilietis turi teisę išsisakyti.

Genovaitė Burneikienė: Vienas iš geriausių pilietinės žurnalistikos pavyzdžių - Vikipedija, kur kiekvienas gali įkelti kokį nori pažintinį straipsnį, pataisyti ar papildyti jau esamą publikaciją. Nors, tiesą sakant, toks atvirumas sudaro sąlygas į internetinę enciklopediją patekti ir nepatikrintiems faktams, kurie atsiranda iš nežinojimo, o kartais ir iš piktos valios.   

Vytautas Žeimantas: Taigi, piliečių žurnalistikos era jau ne tik kad prasidėjo, ji jau įsibėgėja. Tik štai klausimas - kur ji nuves? Kitas klausimas - pilietinės ir profesionaliosios žurnalistikos santykis. Anksčiau, nesant internetui, profesionalams žurnalistams konkurencijos nebuvo. Dabar ji jau atsiranda. Profesionalioji žurnalistika turi į tai reaguoti. Iškyla klausimas: ko dabar trūksta mūsų profesionaliajai žurnalistikai?

Aurelija Arlauskienė: Čia labiausiai pasigendu atsakomybės. Dabartiniai profesijos broliai ir sesės man primena vandens slidininkus - čiuožia siaubingu greičiu fakto, įvykio, datos paviršiais ir vargo nemato. Nei jie, nei jų redaktoriai, nei savininkai.  Diena šen, diena ten...Mėnuo, metai... Kartais painiojami ir šimtmečiai.  O Jono pavadinimas Tomu - tiesiog juokinga smulkmena.

Neseniai reikėjo patikslinti vieną kelerių metų senumo faktą. Įdomumo dėlei, pirmiau pravėriau interneto platybių, o ne bibliotekos duris. Radau tą faktą, aprodytą ir aprašytą iš visų pusių, tačiau taip ir nesužinojau tikslios informacijos. Taigi ėjau jau pramintu keliu - į biblioteką. Dar kartą įsitikinau, kad noras ir mokėjimas dirbti bibliotekose bei skaityklose - yra geriausia dovana, kurią į gyvenimą man įdėjo Vilniaus universiteto dėstytojai. Gaila, kad knygų šventovėse retai sutinku žurnalistus, kurių daugelis tiesiog „panardinti" dienos darbuose...

Dar glumina ypatingai skurdi temų įvairovė ir kalba - šios dienos žiniasklaida lyg nusausinta pelkė, kurioje kartas nuo karto kyla gaisrai. Plykstelėjus žiniai (dažniausiai neigiamą emociją nešančiai) į vieną ir tą patį tašką metamos visos pajėgos. „Tragedija"  (tuo žodžiu dabar bene dažniausiai žongliruojama) nušviečiama vienu ir tuo pačiu tonu, beveik tais pačiais žodžiais ir vaizdais.

Pastaruoju metu, radusi išsamų straipsnį ar matydama objektyvų reportažą aktualia tema,  džiaugiuosi lyg radusi aukso grynuolį. Laukiu kiekvieno žurnalo IQ numerio - jame randu puikių straipsnių, kuriuos skaitau ne tik akimis - širdimi taip pat. Deja, tokių leidinių - vienetai. Tenka nusivilti žurnalistų išprusimo lygiu bei nenoru kelti kvalifikaciją - LŽS organizuojamuose seminaruose, apskritų stalų diskusijose dalyvauja beveik tie patys, vyresnio amžiaus kolegos. Jaunimui nėra laiko, o gal ir noro...

Albertas Vaidila: Pritariu, kad žurnalistams trūksta žinių. Manau, kad šiame pokalbyje gvildenamos temos tiktų ir mokslinės teorinės konferencijos darbotvarkei. Labai praverstų  pranešimai giliai analizuojantys esmingus šiandienos Lietuvos žurnalistikos, žiniaskaidos problematiką sąryšyje su šalies politinio, ekonominio ir socialinio  gyvenimo aktualijomis. Tada būtų  konkretesnių orientyrų. O kol kas pabandysiu apsiriboti keliais bendresnio pobūdžio pastebėjimais. Pirmiausia noriu pasakyti,  kad neskirstyčiau žurnalistikos į pilietinę ir profesionaliąją, o į profesionaliąją ir neprofesionaliąją. Todėl, kad profesionalioji žurnalistika pirmiausia privalo būti pilietine, tai jos aukščiausias profesionalumo rodiklis.

Sakyčiau, kitas profesionalumo ženklas - gvildenamos temos(ų) išmanymas. Čia neprofesionalus žurnalistas, būdamas pasirinktos temos specialistu, gali gerokai aplenkti profesionalųjį, kuris imasi panašios temos "iš reikalo", tačiau nesugeba paslėpti iš rašinio kyšančių diletanto ausų. Šiuo atveju pranašumą apsprendžia kompetencija. Neretai neprofesionalaus žurnalisto rašinys, gali būti ne itin sklandus, jei redakcija jo tinkamai "neapšlifavo", tačiau už šio rašinio matai pilietį, kuriam tikrai skauda dėl kokio nors valdininkų savivaliavimo, betvarkės ir pan. Gal laikydamas rašiklį toks ne profesionalas ir nesijaučia sėdintis "savo rogėse", bet be tokių rašinių spauda  būtų "be druskos". Tikrai profesionalus žurnalistas, mano galva, tas, kuris ne tik tvirtai stovi pilietinėje ir doros pozicijoje, gerai valdo žodį, bet ir  nestokoja erudicijos, turi energijos, noro ir drąsos  viską, kas netenkina visuomenės lūkesčių, keisti į gerą.   

Aldona Armalė:  Viena vertus, trūksta meilės artimui plačiąja prasme. Kita vertus, labai daug savimylos. Patys garsiausi mūsų TV, kai kurie radijo laidų vedėjai dažnai taip ima gėrėtis patys savimi, kad pamiršta pakviestus laidų svečius, o tiksliau „leidžia" jiems stebėti spektaklį „pažiūrėkit, koks aš gražus, koks viską žinantis, išmanantis". Būna ir blogiau, kai į laidą pakviestam žmogui neleidžia nė sakinio pasakyti, nutraukia, pradeda agresyviai jį pulti. Ypač tai dažna prieš rinkimus. Manau, tai kyla iš prasto išsiauklėjimo. Trūksta savigarbos ir pagarbos kitam žmogui. Bet tai ne tik žurnalistikos bėda. Žurnalistikoje tai labiausiai akivaizdu, nes „lenda" iš kiekvieno televizoriaus...Tapo norma viešai užgaulioti nepažįstamus žmones, rašinyje pasėti abejonę kalbinamo žmogaus padorumu - gal taip, o gal ne... Ar tai profesionalumas?

Vienas pažįstamas pasakojo, kad  studijų Leningrade metais jam būdavo akivaizdus skirtumas tarp senosios kartos leningradiečių (gimusių peterburgiečiais, dar žinančių, ką reiškia geras auklėjimas, geros manieros) ir kitų, taip pat ir vilniečių inteligentų... Dabar mes Lietuvoje lygiuojamės į žemiausio moralinio lygio amerikoniškus pavyzdžius, į nuogų užpakalių „kultūrą". Nevertinam nieko, kas yra mūsų tautos sukurta - vienas toks, kitas kitoks - visus į šiukšlyną... Tarsi tik šįryt mes, Lietuvos žmonės, išlipom iš medžių..,, tarsi neturi Lietuva savo istorijos, savo papročių, savo kultūros nei tradicijų.

Komunizmo teorijos tėvai buvo teisūs - padaryk žmones skurdžiais, priklausomais nuo duonos kąsnio ir jie bus molis, iš kurio galėsi lengvai lipdyti balvonus be smegenų. Mankurtus. Tik man keista, kodėl prabėgus 25 nepriklausomybės metams yra tęsiamas proletariato revoliucijos pradėtas žmonių „balvoninimo" procesas. Kam tai naudinga? Vardan kokios Lietuvos?

Vytautas Žeimantas: Profesionaliosios žurnalistikos lygis nemažai priklauso nuo žurnalistų ir jų darbdavių santykio. Jie žiniasklaidos priemonės savininkai yra politiškai užangažuoti, įsivėlę į neaiškius ekonominius, finansinius sandėrius, ir visas dėl to kylančias problemas bando išspręsti per sau pavaldžią žiniasklaidą, tai žurnalistams iškyla dilema: ar pasiduoti savininko diktatui, ar atsisakyti paklusti. 

Aldona Armalė: Ir atsidurti gatvėje... O tai reiškia, kad tektų keisti profesiją. Juk maištininkų (protingų ir principingų) savininkai nemėgsta.

Aurelija Arlauskienė: dažnai pagalvoju, kokia periodinė spauda gali tikėtis sėkmingo išlikimo? Manau, kad ta, kurios savininkai suvoks, kad žiniasklaida - žinios visuomenei nešėja, o ne jų ambicijų tenkintoja, ne tik dar viena investicija, kuria jie kada nors tikrai nusivils. Mat tai - labai brangus malonumas, dažniausiai vietoj pelno atnešiantis vien milijoninius nuostolius.

Išliks ta spauda, kurios redaktoriai bus intelektualai, proto švyturiai - ne tik savininkų užgaidų vykdytojai; kurie ne tik patys perskaitys daugiau nei vieną knygą per metus, bet tai daryti skatins ir žurnalistus. Turės idėjų.

Ta, kurioje iš žurnalistų bus ne tik reikalaujama, bet ir duodama, sudaromos geros darbo sąlygos, galimybė tobulėti, mokamas geras atlyginimas. 

Aldona Armalė: Į klausimą kokia periodinė spauda gali tikėtis sėkmingo išlikimo vienu žodžiu neatsakysi. Ji turi būti įdomi. Žmonėms pasakojanti apie žmones, apie jų darbus, rūpesčius, svajones. Be to ji turi būti įperkama. Ugdanti meilę savo kraštui, pagarbą žmogui. Netoleruojanti chamizmo ir jo neskleidžianti.

Turiu vilties, kad profesionalioji žurnalistika bus tas trimitininkas, kuris pažadins tautą pavojaus valandą - pavojus pavirsti mankurtais didelis.

Vytautas Žeimantas: ačiū kolegėms ir kolegoms už išsakytas mintis. Tema buvo plati, visko per vieną kartą neišsakysi. Bet pradėti apie tai kalbėti - reikia.

Pokalbį užrašė Vytautas Žeimantas