Savaitės tema

1998 metais Aplinkos ir Kultūros ministerijos, bendradarbiaudamos su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, įsteigė P. Abukevičiaus, žymaus režisieriaus ir operatoriaus, vardo premiją, kurios tikslas - skatinti videofilmų ar kino filmų apie Lietuvos gamtą ir gamtos apsaugą kūrimą. Šiais metais, televizijos žurnalistės Dalios Kutraitės Giedraitienės vadovaujama komisija, vertino devynis filmus apie Lietuvos gamtą ir jos išsaugojimą. Premijai skirti buvo nominuoti keturi filmai. Tai Stasio Medžiūno „Šalia skruzdėlyno", Julijos Petrošiūtės, Dalios Bastytės ir Žydrūno Sinkevičiaus „Balų šeimininkai", Eglės Burbaitės „Marių katės" ir Dalios Juočerytės „Didžioji paukščių paslaptis".

Šiemet šį garbinga premija buvo paskirta žinomai televizijos ir aplinkosaugos žurnalistei Daliai Juočerytei. Ta proga laureatę šnekina LŽS internetinio laikraščio redaktorius Vytautas Žeimantas.

Gerbiama Dalia, nuoširdžiai sveikinu su tokiu garbingu apdovanojimu. Ką tuo metu galvojote, kai Jums buvo teikiama  P. Abukevičiaus vardo premija?

Na, tikrai  neliūdėjau. Filmą su visa  grupe kūrėm porą metų, vis pildėm, klijavom, tobulinom - ir pergalė! Tikrai nedažnai būna atlyginta už tai, ką matai esant  visai  neblogai padaryta, bet  šiuo atveju jau būtų  buvę ir  skaudu, nes į vienumą buvo sujungta (montažo režisierius Rimantas Baltruška) ir  puikus  operatorių darbas (Egidijus Povilaitis, Laisvis Karvelis, Giedrius Kaupas, Martynas Kolodžeiskis, Algis Liutkevičius, Regimantas Vabuolas), ir kompiuterinė grafika (Donatas Simaitis), ir  muzika (Adrian von Ziegler). Pagaliau žodis filme irgi ne paskutinėj vietoj. Tiesiog  buvo puikus  objektas, ir, manau, pasisekė tai parodyti. Dideliam mūsų džiaugsmui,   taip pat  manė ir komisija.

Jus buvote apdovanota už filmą apie paukščių migraciją „Didžioji paukščių paslaptis". Kodėl pasirinkote tokią temą? Kaip sekėsi kurti šį filmą?

Paukščių gebėjimas instinktyviai rasti už tūkstančių kilometrų esančią vietą žiemojimui, o vėliau grįžti atgal į savo  gimtinę, gal net tą patį perėjimo medį - ši įstabi  paslaptis žmoniją  jaudino nuo  senų laikų. Kiek visokių istorijų apie paukščių žiemojimą, o vėliau ir apie keliones prikurta. Pradedant  Aristoteliu, baigiant  mūsų  Donelaičiu. Devynioliktame amžiuje danas mokytojas Hansas Mortensenas sugalvojo paukščius žieduoti, ir daug paslapčių iškart buvo atskleista.

Šalia paukščių šio filmo pagrindinis herojus yra ilgametis Ventės rago ornitologijos stoties darbuotojas Leonas Jezerskas. Kada pirmą kartą jis pateko į Jūsų, kaip žurnalistės akiratį? Kodėl pateko?

Ventės rage pirmą kartą atsidūriau ką tik baigusi  universitetą, 1980- aisiais. Nuo tada ir trunka mūsų pažintis. Mažai Lietuvoje yra spalvingesnių asmenybių. Jo ornitologinės žinios, jo gebėjimas organizuoti bet  kokį darbą, jo atmintyje gyvenančios istorijos  iš praeities, tiek smetoniškos Lietuvos, tiek  žemynų formavimosi laikotarpio. O svarbiausia, nepaprastas žmogaus psichologijos išmanymas, tiesos ieškojimas. Kaip legendos tarp ornitologų  klaidžioja Leono prakalbos, raginant žieduoti paukščius jaunas  merginas, pakelti mažą vienintelę taurelę  į stotį užklydusį garbingą svečią ar paraginti į tinklus studentus praktikantus. Ir dabar, sulaukusį 91 metų , filmavome jį ant marių kranto, lotyniškai deklamuojantį Ciceroną. Prieš dvejus metus su dukra Goda  nuvažiavome tiesiog jo aplankyti, pabendrauti, paklausyti  įdomių istorijų, o baigėsi viskas suvokimu, kad negalima  nesukurti filmo apie šį žmogų. Sutalpinome į filmą interviu, darytus 1998 m. ir dabar.  Visuose  pasakojimuose svarbiausia mintis - dėl paukščių žiedavimo stoties privalu padaryti viską, kas  įmanoma. Ne veltui jo puikiausia frazė: "Man padėjo komunistai, bolševikai, protestantai, liuteronai, man padėjo visi  velniai ir visi angelai. Mano lakštingala visiems vienodai  čiulba". O čiulba dėl Ventės rago, dėl  Gyvenimo idėjos. Ir bekuriant  šį filmą atėjo mintis, kad reiktų papasakoti ir apie kitus įdomius, kūrybingus Lietuvos  gamtininkus -  rašytojus Selemoną Paltanavičių, Bronių Šablevičių, fotografą ir rašytoją Eugenijų Drobelį, gamtos filmų kūrėją Vytą Jankevičių, pagaliau - profesorių Tadą Ivanauską. Parašėme projektą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui  ir jo dėka gimė  apybraižų ciklas, kurį rodėme  per LRT Kultūrą.

Aplinkosaugos tema dirbate jau daug metų. Esate aktyvi aplinkosaugos propaguotoja,  neformalaus žurnalistų aplinkosaugininkų klubo A viena iš iniciatorių, signatarių. Kodėl pasirinkote gamtos, jos išsaugojimo tematiką? Kuo ji Jums svarbi?

 Gamtos tema yra tokia tema, į kurią įkritęs jaunas  žurnalistas  nebeišlipa. Čia kaip kokia lemtis, jei  prisilieti, tai jau „ant visados". Radijo žurnalistas Antanas Grigelis ryškiausias to pavyzdys. Bet jis tikrai ne vienišas, net tarp visai jaunų  žmonių randu tokių idėjinių fanatikų - pavyzdžiui, Julija Petrošiūtė. Ir tada kažkas paties  žurnalisto viduje  įvyksta. Nebegali žiūrėti paviršutiniškai, pasakodamas bet kokią temą, pirmiausia pagalvoji, o ką pasakytų ornitologai, jei  balnugarį genį pavadintum didžiuoju geniu. O kaip nusikvatotų botanikai, jei gegužraibę apšauktum dažnai sutinkamu augalu. Minėjote  žurnalistų A klubą, keliskart per metus susirenkantį. Ir taip miela pasikalbėti su žmonėmis, kuriems kaip ir tau svarbi gamta. Klubas buvo įkurtas dar prie ministro Arūno Kundroto, turbūt, nepraleidusio nė vieno  susitikimo. Šiemet per susitikimą pleveno mintis - panašu, kad tokie valdžios ir  žurnalistų  neformalaus  bendravimo laikai  gali  grįžti. Gamtoje juk viskas  sukasi  ratu.

Į premijuotą filmą ėjote ne vienerius metus. Kokius momentus ar etapus galėtumėte išskirti savo kūryboje? Kuo šie etapai buvo Jums svarbūs ar brangūs?

Pirmiausia tai labai džiaugiausi, kai  Vertinimo komisija sakė, kad apdovanojimas ne už "gyvenimo  nuopelnus", o už šį konkretų filmą. Na, o jei kalbėti apie etapus, tai  gražiausias laikas buvo Žaliųjų judėjimo pradžia, kai "Atgajos" žygeivių laiveliais plaukė tautinės vėliavos dar prieš pirmąjį Sąjūdžio mitingą, kai  aštuoniolikmečiai tautiniais drabužiais ar studentiškais  džinsiukais ėjo į karinius dalinius ir vijo iš lietuviškos žemės tankų vikšrais ginkluotus sovietų karius. Buvo  be galo gražus laikas, kai žmonės  ėmė galvoti apie  konkrečius  būdus taupyti energiją ir  domėjosi nematytomis  medžiagomis ar įrenginiais savo  būstui. Tada rengėme konkursą „Mano namas". Trejus metus laureatai važiavo į Daniją, Švediją, Vokietiją, žiūrėti, kaip ten žmonės sugeba puoselėti žaliąją energetiką. Laidos, kurias kūrėme su  miškininkais ar  saugomom teritorijom, visada buvo artimos savo tema, giriose dirbantys  žmonės daug  natūralesni už tuos, kurie  pamiršę paukščius, medžius ir žemę. Trejetą metų buvusioje Baltijos televizijoje turėjome trumpą kassavaitinę laidelę apie šiukšles, kuri  sėkmingai  stovėjo   žiūrimiausių kanalo laidų penketuke. Čia buvo jaunų žmonių,Teletabių,  kaip mes  juos vadindavom, nuopelnas. Studentų ar ką tik baigusių universitetą, žmonių idėjas ir entuziazmą užteko tik  pakreipti. Ir jis liejosi laisvai. Laida buvo finansuojama  Aplinkos ministerijos, atėjo naujas ministras ir jo patarėjas pasakė - „o tai kas, kad laida žiūrima. Mums  šito prooojekto nereikia".  Atsinaujinanti energetika Valstybei, neturinčiai savų energetinių iškasamųjų išteklių, šansas turėti tikrą energetinę nepriklausomybę. Šį šūkį kėlėm ne tik laidose, bet ir kurdami Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos  konfederaciją. Čia jau su tikrais energetikais, verslininkais, specialistais, norinčiais Lietuvoje vystyti švarią, žalią energetiką. Jei palygintume konkrečius skaičius, kaip buvo 2010, kai šis darbas spurtavo, ir dabar, galima drąsiai sakyti - pavyko. Bet tikrai ne pabaiga. Na, o paskutiniaisiais metais be gamtininkų kūrėjų atradau dar ir  bendruomenes - kūrėjas. Būtent jos, jų optimizmas ir išgelbės  Lietuvą. Tikrai. Ir gamtą.

2004 metais buvote apdovanota respublikine Česlovo Kudabos premija...

Taip. Tuo labai didžiuojuosi. Apie Profesorių tiek visko jau yra pripasakota, kad tikrai  nebandysiu atpasakoti jo biografijos. Be to, nedaug ir pažinojau aš jį. Buvau jauna  TV redaktorė, Profesorių  kviečiau  vesti mūsų laidą  "Gamta ir  mes". Tada labai ilgai  tekdavo repetuoti, derinti apšvietimą, kameras, ir vedėjui  visa tai reikdavo iškentėti. Jau pirmo įrašo metu profesorius suvokė - toks laiko žarstymas yra nuodėmė. Į sekantį įrašą  jau atsinešė  knygų ir netgi rašymo priemonių. Lyg būtų nė nejautęs apšvietėjų ir  operatorių atakų, baigęs laidą išsinešė pusę parašyto straipsnio. Ir taip kas savaitę. Savo ramybe, padorumu, protu jis darė didžiulį poveikį. Tad kaip galima nesididžiuoti, gavus  tokio Žmogaus vardo  premiją.

Kai pradėjote dirbti televizijoje, Lietuvoje buvo tik vienas televizijos kanalas. Dabar jų gausu. Ką manote apie mūsų šalies televiziją, Kas joje gerai, ar negerai? Kas taisytina?

Jei dabar laidą žiūri 15 % visų žiūrovų, tai jos vedėjas - super  žvaigždė. Tada  laidas žiūrėdavo (nekalbu apie Panoramą, kurią matydavo visi) kokie 50 % žmonių, gatvėje visi pažindavo, bet  į galvą neatėjo mintis  "žvaigždėti." Na, ką padarysi, toks darbas, o jei pagiria, pasako, kad protingai kažką papasakojai, džiugu. Užtat  kokia gėda, jei pasako, kad  kažkoks faktelis neteisingas (pavyzdžiui, baltnugaris  genys sumaišytas  su didžiuoju geniu). O kad  tyčia paskelbti neteisingą rimtą informaciją su iškreiptu pavadinimu!  Taigi,  liktum be darbo ir garbės. Ir antrasis punktas žymiai svarbiau. Žūtbūtinis kanalų karas dėl žiūrovų, apeliuojant į žemutinius instinktus, pletkų  ir  pagiežos, patyčių sklaida, manau, yra  didžiulė skriauda  tam pačiam žiūrovui. Jis susitapatina, jam  pradeda atrodyti, kad taip ir reikia, kad  nepadoru  kalbėti apie  šviesius dalykus. Nepadoru mąstyti, kilti mintimis. Ir komercinė TV, siekdama reitingų ir pinigų, žeria jam  dar  sodresnę  gyvuliškų pradmenų porciją. Teigdama - tai kad  žiūrovams to reikia, kitko jie nežiūri. Spiralė siaurėja ir  neria  į dugną. Edukacijos, žinių sklaidos televizijoje lieka  vis mažiau. Įsitikinimas, kad pramoga - tai svarbiausias  dalykas, kurio  siekia žiūrovas, nebepalieka vietos protą ugdančioms laidoms.  Žmonės ima  bijoti būti rimti  ilgiau nei  penkias  minutes. Reikia „bajerio", kad  ir nevykusio, kvailo, bet svarbu laiku išbaidyti  nutūpusias ant šakų mintis. O staiga ims - ir užgiedos. Kaip tada! 

Dabar atrodys, kad persijungiau ir prisitaikėliškai  imsiu  ginti  LRT kanalą, nes jis transliuoja  mūsų laidas. Bet,  deja, tikrai, tik  čia yra laidų, skleidžiančių žinias, kviečiančių žmones  protauti. Kitaip, matyt, dar daugiau  žmonių savo plokščią, ar  ne visai,  ekraną užkeltų į viršutinę spintelę palubėje. Ir pereitų į internetines erdves.

1980 metais Vilniaus universitete įsigijote žurnalistės specialybę ir visa gyvenimą skyrėte žurnalistikai. Kaip Jūsų nuomone Lietuvoje keitėsi žurnalistika, žurnalistų darbas. Kas Jūs čia džiugina? Ko pasigendate dabartinėje žiniasklaidoje?

Galbūt, atsakomybės. Ne baimės, kad reikės  tampytis po teismus su kokiu nors storaskūriu teisininku, ginančiu savo "šventą" privatų interesą, bet atsakomybės  už savo pasakytą žodį. Kuris veikia daugybės žmonių protus, kuris gali  auginti  tūkstančius pasąmoninių melagių, skatinti žavėjimąsi akiplėšiškumu. Sunku, aišku, jaunam žurnalistui pasakyti savo šefui - nerašysiu šito melo. Kai aš buvau jauna žurnalistė, bedarbystės nebuvo, buvo tik pokalbiai ant raudono kilimo, perauklėjant niekaip nesubręstančią  komunizmo statytoją.  Matyt, ir pokalbiai pas Bosą trumpesni - "mano pajamos  per tavo straipsnį (laidą) sumažėjo. Laisvas". Nors negaliu teigti, kad taip ir vyksta - beveik 20 metų  boso neturiu.

Ačiū už įdomų ir turiningą pokalbį. 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.