Savaitės tema

Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje įvykusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime įteikta 2021 m. Laisvės premija. Šiemet ji skirta pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" 1983-1989 metų vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.

Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija prasidėjusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime žodį tarė Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.

Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pabrėžė, kad prieš 31-erius metus atliktas žygdarbis mums visada primins, kiek daug galime padaryti veikdami išvien, o Sausio 13-osios naktis per amžius liks pamoka jaunajai kartai, kaip svarbu puoselėti laisvės idealus. „Šiandien džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip giliai įsišaknijusi laisvė veikti, necenzūruotas žodis ir nepriklausomybė. Dėkoju visiems tiems, kurie ilgus metus naujam gyvenimui kėlė sovietinės tikrovės prislėgtus žmones, kantriai ugdė žmogiškumą ir pilietiškumą, atkakliai ardė totalitarinio režimo pamatus", - sakė Prezidentas. Anot jo, Sausio 13-oji yra gyvas ne tik mūsų skaudžios netekties, bet ir didžiausios pergalės simbolis.

Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen savo kalboje atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius metus situacija pasaulyje netapo stabilesnė, labiau prognozuojama, mažiau rizikinga. „Tai suprasdami privalome išlikti budrūs ir tęsdami valstybingumo darbą neprarasti esminių orientyrų", - kalbėjo parlamento vadovė.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad valstybę sukurti gali tik žmonės, pasijutę piliečiais. „O apginti liberalios demokratijos vertybėmis paremtą valstybę - tik laisvų piliečių jėgoms. Būti piliečiu reiškia ginti savo valstybę", - sako V. Čmilytė-Nielsen.

Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės tvirtinimu, kiekviena karta turi savą kovos už laisvę iššūkį. „Tai Nepriklausomybės Akto signatarai, žmonės, kurie turėjo sukurti laisvos valstybės institucijas, pokario partizanai, sovietmečio disidentai, Sąjūdžio atstovai, gyvoji barikada per Sausio įvykius, gydytojai, kovojantys kovido fronte, kasdien įtampą patiriantys pasieniečiai ir galiausiai jaunimas, kuris mokosi ir kitus moko gyventi skirtybių pasaulyje", - kalbėjo Vyriausybės vadovė.

Pasak I. Šimonytės, svarbu atkreipti dėmesį, kad visais laikais tikra kova už laisvę buvo savęs aukojimas dėl kitų, o ne pastanga užsidėti nuopelnų antpečius ar egoistinis naudos siekis. „Tai ne aklas neigimas, noras maištauti ir kelti sumaištį, bet kova už tai, kas svarbu, už ką esi pasiryžęs prisiimti atsakomybę. Nes laisvė visada yra kūryba, o ne destrukcija", - Laisvės gynėjų dienos minėjime sakė Ministrė Pirmininkė.

SEIMO LAISVĖS PREMIJŲ KOMISIJOS PIRMININKĖS PAULĖS KUZMICKIENĖS KALBA

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkės Paulės Kuzmickienės kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2021 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

„Apsisprendimo laisvė - tai galimybė kiekvienam žmogui pasirinkti, kaip ir dėl ko gyventi.

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos žmonės pasirinko laisvės kelią. Eidami juo nepasidavė provokacijoms, spaudimui, grasinimams, nepabūgo už save didesnių, taikoje stovėjo prieš sovietų valdžios atsiųstus tankus, nedvejojo savo apsisprendimu.

Šiandien, prisimindami sausio įvykius ir pagerbdami tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę, liudijame tautos drąsą ir apsisprendimą priešintis.

Mūsų valstybės istorijoje apsisprendimas priešintis įprasmintas įvairiomis formomis - su ginklu rankose, su daina širdyje, tyloje veikiant pogrindyje.

Kad apsisprendimas kovoti už laisvę yra mūsų tautos tapatybės dalis - parodo ir šiandiena. Turime drąsos priešintis net didžiausioms pasaulyje autokratijoms, kovoti už žmogaus teises ir už Lietuvos ribų.

Tiek šiandien, tiek ir tuomet buvo kas netikėjo mūsų sėkme ir sakė, esą „ką gali ta mažytė Lietuva?" Tačiau pirmi paskelbėme nepriklausomybę, pirmi išvedėme sovietų dalinius, tapome pavyzdžiu kitiems ir blogio imperija galiausiai buvo nugalėta. Tada neturėjome iš ko mokytis. Šiandien mūsų patirtimi seka kiti.

Giliai įstrigo Eminencijos Sigito Tamkevičiaus prieš kelis metus Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu išsakyta mintis, kad nepaisant okupantų bandymų sunaikinti Kryžių kalną, visad atsirasdavo tų, kurie kryžius atstatydavo. Tai buvo jų apsisprendimas.

Šiemet sukanka penkiasdešimt metų, kai pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Tai - tylaus, bet galingo pasipriešinimo pavyzdys. Jis skatino apsispręsti ir kitus. Tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi. Reikšmingai prisidėjo prie Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo. „Kronika" buvo gabenama ir į Vakarus, verčiama į užsienio kalbas, liudijo sovietų nusikaltimus.

Jokia kita sovietų okupuota valstybė neturėjo tokiu mastu leidžiamo pogrindžio leidinio. Virš 80 numerių, kuriuose skelbti Bažnyčios varžymo, tikinčiųjų persekiojimo, žmogaus teisių pažeidinėjimų faktai.

Sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, sesuo Bernadeta Mališkaitė, vyskupas emeritas Jonas Boruta - vieni pagrindinių „Kronikos" bendradarbių. Jie apsisprendė rizikuoti ir savo pavyzdžiu tęsti tai, dėl ko žuvo laisvės kovotojai. Jie drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, nepaisant to, kad patys patyrė KGB persekiojimus.

Sesuo Gerarda, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. 1956 metais už tai, kad dalyvavo Vengrijos sukilimą palaikančioje taikioje protesto akcijoje, ji buvo pašalinta iš Vilniaus pedagoginio instituto. Vėliau neakivaizdines studijas tęsė Vilniaus universitete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, dirbo universiteto Istorijos fakultete. 1973 metais už religinius įsitikinimus buvo atleista. Eminencija Sigitas Tamkevičius ją pakvietė prisidėti prie „Kronikos". Iki pat paskutinio numerio sesuo Gerarda rinko medžiagą, ieškojo talkininkų. Atgavus Nepriklausomybę, tapo viena pirmųjų „Caritas" steigėjų.

Sesuo Bernadeta taip pat minėtos seserų kongregacijos narė. 1980 metais ji buvo tardoma KGB, apribotas jos kaip mokytojos darbas. Tais pačiais metais Eminencija Tamkevičius Bernadetą pakvietė prisidėti prie „Kronikos" redagavimo ir leidybos. Suėmus Eminenciją, sesuo Bernadeta buvo viena iš pagrindinių „Kronikos" leidėjų. Atgavus Nepriklausomybę, ji dirbo žurnalo „Caritas" redakcijoje, dėstė tikybą.

Jonas Boruta, Telšių vyskupas emeritas, 1962 metais bandė stoti į kunigų seminariją, bet sovietų valdžia neleido. Tuomet įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbo Fizikos institute, slapta studijuodamas teologiją pogrindinėje Kunigų seminarijoje. Boruta drauge su kunigais Vaclovu Aliuliu ir Albinu Deltuva vadovavo slaptiems seserų vienuolių teologijos kursams. Suėmus Eminenciją Tamkevičių, Jonas Boruta tapo „Kronikos" redaktoriumi.

Tai tik keli faktai iš šių nepaprastų asmenybių gyvenimų. Tačiau ir to užtenka suvokti jų apsisprendimų svarbą mūsų Laisvei.

„Kronikoje" dalyvavo, žinoma, gerokai daugiau talkininkų. Šiandien apdovanodami šias tris nepaprastas asmenybes Laisvės premija - mes dėkojame ir lenkiame galvas prieš visus tuos, kurių apsisprendimas prisidėti prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" mus vedė Nepriklausomybės ir Laisvės keliu.

Ačiū už Jūsų apsisprendimą!"

LAISVĖS PREMIJOS LAUREATĖS BERNADETOS MALIŠKAITĖS KALBA

Laisvės premijos laureatės, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolės Bernadetos Mališkaitės kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

„Jūsų Ekscelencija Prezidente, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, vyskupai, gerbiamoji Seimo Pirmininke, Seimo nariai, Vyriausybės vyrai ir moterys, garbūs Sausio 13-osios minėjimo dalyviai!

Kai sužinojau, kad esame nominuoti premijai, prieš akis iškilo Juozo Zikaro Laisvės statula. Ne tiek ji, kiek aukštas jos pjedestalas su jame įamžintomis kovomis, vedusiomis Lietuvą į laisvę. Dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui, kad skirdamas Laisvės premiją „Kronikos" bendradarbiams pasiuntė žmonėms žinią, jog ginti tikėjimo laisvę reiškia ginti pagrindines žmogaus teises ir siekį būti mąstančiu, atsakingu žmogumi. Laisvės statulos papėdėje regiu visus tuos, kurie nepakluso svetimai ideologijai ir prieš kuriuos vykdytus nusikaltimus viešino „Kronika".

Stebuklas, kad, žinant KGB sekimo mastą, „Kronika" ėjo septyniolika metų. Sunaikinti jos nepavyko ne todėl, kad leidusieji ar bendradarbiavusieji būtų buvę išskirtinai drąsūs, bebaimiai, turintys ypatingų galių išlikti. Taip nebuvo. Už „Kronikos" dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, jų kalinimo ir tremties metus sudėjus kartu už kiekvieną išėjusį „Kronikos" numerį, o jų - 81, yra sudėta maždaug vienerių metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka... Pasiaukojimas dėl kilnaus reikalo visada anksčiau ar vėliau yra vaisingas. Bet ar to būtų užtekę? Tikrai ne. Tuos metus jautėme ir juos išgyvenome kaip dovyduko kovą su galijotu, ir kiekvienas, prisidėjęs prie „Kronikos" leidimo, galėtų konkrečiais faktais paliudyti apie Apvaizdos ranką, ypatingai juos globojusią pačiais sunkiausiais „Kronikai" momentais.

Šiandien visus Lietuvos žmones, ypač to laikmečio bendraminčius, noriu sveikinti su pergale - ištikimybė Dievui, Tėvynei, žmogui buvo ir lieka prasminga ir palaiminta.

Pamenu, ūgtelėjusią tėvai mane mokė, jei reikėtų rinktis tiesą ar laisvę, rinktis tiesą: „Nepamiršk, kad per visus amžius žmonės dėl tiesos, tikėjimo, sąžinės laisvės sudėjo labai dideles aukas... Mūsiškės - tik dar vienas lašas skausmo vandenyne. Prasilenksi su tiesa, pasiklysi," - sakydavo mama.

„Kronikos" stiprybė - faktai. O tiesos, panašiai kaip ir šviesos, po puodu nepavoši. Tiesoje glūdi laisvės galia, o melo kojos trumpos ir molinės. Žinoma, galima žmogų ir tautas pavergti iš išorės - surakinti grandinėmis ar pančiais, bet aukos jauseną, kuri mus daro bejėgius, prisiimame patys - iš vidaus, jos neįsileisdamas žmogus, nors ir gimęs su grandinėmis, gali būti laisvas. Mat laisvė ir tiesa - dovana nuo Dievo... Krikščioniui tai - Jėzus Kristus, liudijęs apie save: „Aš esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tiesa padarys jus laisvus."

Iš šiandien žinomų pasaulio mąstytojų, o jie nelyginant senieji pranašai, girdėti perspėjantys žodžiai, kad pasaulyje nyksta pati objektyvios tiesos samprata, kad žmonės turėtų išsigąsti, susimąstyti, nes jai išnykus dėl praktinių sumetimų melas gali tapti tiesa. Manau, kad Sausio 13-oji kiekvienam ir kiekvienai yra geras laikas permąstyti savo santykį su tiesa ir laisve: laisvas nuo ko? laisvas kam? Laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna.

Šiais metais Sausio 13-ąją yra trisdešimt pirmas kartas, kai stovime čia ir prisimenam... Duok Dieve, kad toji atmintis mumyse ir per kartas neišblėstų. Istorija - sausi faktai. Atmindami mes jiems suteikiame prasmę, o patys įgauname tapatybę. Esame tuo, kuo mus padarė praeitis. Žydų kilmės anglų intelektualas filosofas, teologas, rabinas Jonatanas Saksas (Jonathan Sacks) yra sakęs: „Tą palikimą renkuosi saugoti kitų kartų labui, nes, priešingu atveju, be tapatybės kas aš - dulkė ant begalybės paviršiaus".

Sausio 13-osios naktį su jaunimo grupe iš Kybartų buvau prie Seimo rūmų, tikriausiai kaip ir dauguma jūsų. Per naktį išgyventa, išjausta, viltasi ir melstasi tiek ir taip, kad atrodė ne naktis, o šimtmetis. Nepaisydami grėsmingos nežinios, kurią stiprino kaustantis šaltis, nerimo ir baimės, agresijos akivaizdoje, dvasios vienybę ir jos jėgą tiesiog apčiuopiamai jautėme: už tiesą ir laisvę buvome pasirengę žūti. Šiandien, kaip ir kasmet, susirenkame ne žūti, o gyventi, kad žuvusiųjų auka įgautų prasmę, kad tik ji, Lietuva, būtų laisva ir teisinga... kad joje žmogui būtų gera gimti ir augti. Užbaigti savo kalbą noriu to paties J. Sakso žodžiais:

„Mylėkime savo artimą. Mylėkime ateivį, išgirskime šauksmą to, kurio kiti negirdi. Išgelbėkime vargstantį iš jo vargų. Rūpinkimės visų orumu. Paskatinkime turintį daugiau, nei jam reikia, dalytis savo palaima su tais, kurie turi mažai. Pamaitinkime alkstantį, priglauskime benamį, pagydykime sergantį kūnu ir dvasia. Kovokime su neteisybe, kad ir kas ją darytų ir kad ir kam ji būtų daroma... Tai moraliniai, ne ekonominiai ar politiniai dalykai. Tačiau be jų laisvė negyvuos. Moralė nėra pasirinkimas. Ji - būtinybė. <...> kartais, gelbėdamas kito kūną, išgelbsti savo sielą."

Pretenzingai neklauskime, ką man davė laisvėje gyvenimas. Klauskime - ko iš manęs nori gyvenimas ir ką aš jam galiu duoti?

Nuo savęs norėčiau palinkėti, kad kaip tą lemtingąją Sausio 13-osios naktį jautėme vieni kitus, taip ir šiandien jaustume. Kad mūsų rūpestį savimi labiau ir sparčiau keistų rūpestis mumis, nes be tvaraus „mes" nebus ir tikro „aš".

Su LAISVE!"

 

Rubrika Savaiės tema yra SRTRF projekto dalis.