Savaitės tema

Šių metų Jono Vileišio premija buvo įteikta ir dienraščio „Lietuvos žinios"korespondentui Kaziui Kazakevičiui. Ta proga jis sutiko duoti  interviu LŽS internetiniam laikraščiui.

- LŽS svetainės skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jus. Prisistatykite.

- Žurnalistikoje sukuosi jau ne vieną dešimtmetį. Esu baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbęs keletą metų vietinėje spaudoje Marijampolėje, po to - aštuoneri metai Lietuvos radijuje, dveji - „Žinių radijuje", ir jau daugiau kaip dešimtmetis - dienraštyje „Lietuvos žinios".

- Ko tikėjotės, kai siuntėte savo kūrybą šios premijos vertinimo komisijai?

- Premijos pernelyg nesitikėjau. Tai tebuvo daugiau tik dalyvavimas konkurse.  Pagalvojau - nusiųsiu ir tiek. Mat vis vien nori to, ar ne, tenka rašyti apie savivaldos problemas. 

Ir tuos rašinius, kuriuos parinkau, nelabai galėčiau įvardinti kūryba, nes ne aš sugalvoju problemas - jos pačios iškyla, ne aš ieškau ir būdų joms išspręsti. Mano misija - apie skaudulius prabilti viešai, nes pastebėjau, kad kai kada tik po viešo kokių nors problemų aptarimo valdininkai pradeda galvoti, kaip jas išspręsti. Bet ne tuomet, kai jos iškyla.  

- Kas Jums, kaip žmogui ir žurnalistui, yra Jonas Vileišis?

- Tai visų pirma laikraščio „Lietuvos žinios", pradėjusio eiti 1909 metais steigėjas ir redaktorius, užbrėžęs laikraščiui tas gaires, kurių ir dabar jis bando laikytis.

Be to, Jonas Vileišis, kaip valstybinio masto politikas, nuolat rūpinęsis Lietuvos valstybės interesais, demokratijos raida joje, parodė, jog yra ir ne menkesnis ūkininkas - teorines demokratijos idėjas galima paversti ir realiais darbais viename mieste - Kaune, kur jis daugiau kaip dešimtmetį dirbo burmistru. Ir tuos darbus - nutiestus vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, pastatytus tiltus, įkurtas mokyklas bei suburtas įvairias visuomenines organizacijas galėjo „apčiuopti" kiekvienas miestietis.

 - Su kokiomis mintimis ėjote į Jono Vileišio premijos įteikimą?

- Jokių išskirtinių minčių nebuvo. Gal nelabai buvo kada joms atsirasti, nes darbo reikalai taip buvo įsukę, kad nebuvo kada ir galvoti. 

- Kas Jums, kaip žurnalistui, šiandien yra svarbu?

- Na, tai priklauso nuo įvairiausių aplinkybių, nuo to, ką pats kurią minutę veiki, mąstai. Tačiau jei rimtai - viena didžiausių bėdų - visuomenės susvetimėjimas. Apsidairykime aplinkui - kiek daug vienišų žmonių, nors ir ne vienų. Būtent toks susvetimėjimas, kai kiekvienas rūpinasi tik savo kailiu, savotiškas darbdavių požiūris į pavaldinius, o ne vien tik materialiniai dalykai, iš Lietuvos išginė nemenką dalį gyventojų į svečias šalis.

Manau, kad jau būtų laikas pradėti kalbėti ir apie žurnalisto profesijos prestižo vertinimą. Į šią veiklą plūstelėjus nei gyvenimo, nei mokslų nepažįstančiam jaunimui, žurnalistai patapo ne demokratijos sarginiais šunimis, bet marionetėmis, šokančiomis pagal užsakovo muziką. Ir nemažai daliai visuomenės tai gerai, ji dedasi to net nepastebinti, o gal ir iš tikrųjų to nemato. Būtų gaila, kad tai dar ilgai tęstųsi, nors šiemet tam tikrų pažangos požymių, ėjimo brandesnės visuomenės, kartu ir brandesnės žurnalistikos link, jau pastebėti galima. 

- Ar šiandien mūsų žiniasklaida yra reikiamame lygyje? Kas čia taisytino?

- O ar kas galėtų pasakyti, kokiame lygyje ji turėtų būti? Manau, jog jau seniai tik teorija liko teiginiai, kad žiniasklaida turėtų būti aukščiau paprasto žmogaus, kad ji jį turėtų ugdyti, puoselėti, padėti jam suprasti. Jau kuris laikas žiniasklaida, su tam tikromis išimtimis, tapo jau net ne informacijos skleidėju, bet tiesiog skaitytojo, žiūrovo linksmintuoju. Iš visko, kas vyksta aplink, stengiamasi padaryti šou. Kai kada net iš kriminalinių pranešimų, jau nekalbant apie tariamas „žvaigždes" ir „žvaigždeles", lendančias tiek iš televizijos ekranų, tiek ir virstančias iš žurnalų ir net laikraščių puslapių. Jau nekalbat apie internetinius portalus.

Jei būtų galima šiandieninę žiniasklaidą palyginti su žmogaus amžiumi, tai, sakyčiau, jai kol kas dar tik prasidėjęs priešbrendiminis laikotarpis, kai įdomu viskas, kas garsiai barška ir blizga. Nors jau buvo laikas, kai ją jau buvo galima vadinti ir subrendusia. Deja, metams bėgant brandos lieka vis mažiau.

Manyčiau, jog tokią situaciją padiktavo žiniasklaidos tapimas vien tik pelno besivaikančiu verslu, stengimasis rezultatą pasiekti kuo mažesnėmis sąnaudomis, visai dėmesio nekreipiant į kokybę. Tad pirmiausia reikėtų dėmesį atkreipti būtent į ją. Ir tai daryti turėtų ne tik patys žurnalistai, bet ir tie, kas juos samdo. Tiesa, ta kokybė - labai jau subjektyvi sąvoka. Kas vienam gali atrodyti priimtina, kitam gali dvokti. Bet ką jau bepadarysi...

- Su kokiomis problemomis dabar susiduria žurnalistai, dirbantys laikraščiuose,  internetiniuose portaluose?

- Jei sakyčiau, kad problemų nėra, teisus nebūčiau, tačiau teisus nebūčiau, jei sakyčiau, kad jų yra... Kažkodėl visur ir visada stengiamės įžvelgti kažkokias problemas. Juk jos, vienokios ar kitokios, buvo nuo pat žmonijos pradžios. Kažkada žmonėms buvo problematiška susirasti maisto, susirasti būstui tinkamą vietą. Dabar žmoniją kamuoja jau visai kitokios problemos - visuotinis klimato atšilimas, Ebolos viruso protrūkis, situacija Ukrainoje ir dar daug visokių kitokių. Bet turėtume suprasti, kad būtent iš problemų ir susideda gyvenimas. Tad ir žurnalistams, dirbantiems tiek laikraščiuose, tiek ir internetiniuose portaluose, manau, problemų buvo, yra ir bus. Kitaip nebūtų įdomu nei dirbti, nei gyventi. Manyčiau, jog į iškylančias problemas reikia žvelgti gal kiek filosofiškai -  ir kas, kad šiandien mane kažkas aplenkė su informacija - rytoj aplenksiu aš, ir kas, kad nepavyksta pakalbinti informacijos galintį suteikti žmogų, nes jau ne į visas įstaigas įeisi, ne su visais valdininkais lengvai pakalbėsi. Bet juk, galbūt, informacijos gali suteikti kažkas kitas. Reikia tik ieškoti, nenuleisti rankų. Matyt, ne be reikalo yra juokaujama, kad jei pašnekovas neįsileidžia per duris, patekti pas jį galima per langą.

- Ką galėtumėte palinkėti kolegoms, LŽS svetainės skaitytojams?

- Svarbiausia - optimizmo ir pozityvizmo. Nereikėtų aplink įžvelgti tik tamsias spalvas ar tik šviesias. Ir nebijoti keistis, nes aplink mus kinta viskas.

Klausinėjo Vytautas Žeimantas

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.