Savaitės tema

Šių metų Jono Vileišio premija buvo įteikta ir "Lietuvos ryto" korespondentui Alvydui Ziabkui.  Tą proga jis sutiko duoti  intervių LŽS internetiniam laikraščiui.

- Su kokiomis mintimis ėjote į Jono Vileišio premijos įteikimą?

- Visas pakilias mintis tuo metu nustelbė nuostaba, kai renginio vedėjų buvau įvardintas kaip „Vakarinės Palangos" laikraščio atstovas. Mano komentarai, kuriuos siunčiau konkursui, buvo išspausdinti laikraštyje „Palangos tiltas", o aš pats dirbu „Lietuvos ryto" dienraštyje Palangos zonos korespondentu. Iš kur atsirado kito laikraščio pavadinimas, nelabai suprantu. Po renginio su pažįstamais juokavome, kad visai Lietuvai Palanga, matyt, pirmiausia asocijuojasi su Vakarais. Nuo scenos skubėdamas ištaisyti šią klaidą, pamiršau ir padėkoti už įvertinimą.

- Kas Jums kaip žmogui ir žurnalistui yra Jonas Vileišis?

- Atvirai pasakius, iki tol Jono Vileišio pavardė man nieko nesakė. Tik išgirdęs apie šį konkursą ir nusprendęs jame dalyvauti, pasidomėjau apie šį žmogų. Kad jis šiandien yra mažai žinomas, nieko nuostabaus. Dabartinė karta vargu ar sugebėtų išvardinti daugiau nei dešimt 1990 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo signatarų, o ką jau ir kalbėti apie 1918 metų signatarus. Dabar žinau, kad tai buvo savo principingumu garsėjęs politikas, žurnalistas ir savivaldos plėtotojas. Apie tokius Lietuvos valstybę kūrusius žmones reiktų kalbėti kuo daugiau. Ir tai turime daryti mes, žurnalistai.

- Ko tikėjotės, kai siuntėte savo kūrybą šios premijos vertinimo komisijai?

- Pabūsiu nekuklus ir pasakysiu, kad tapti laureatu tikėjausi, tačiau prieš paskelbiant trečiąjį laureatą jau buvau gerokai sunerimęs. Visų pirma, siųsdamas savo rašinius kartu norėjau pasitikrinti, ar jie iš tiesų yra aktualūs ir įdomūs.  Suprantu, kad konkurse vertinami paskutinių metų rašiniai, tačiau tikėjausi, kad vertinimo komisija atsižvelgs į tai, kad savivaldos temomis Palangos laikraščiuose savo savaitės apžvalgas rašau jau 13 metų, per  kuriuos buvo išspausdinta arti 600 komentarų. Per tą laiką tapau neblogu savivaldos problemų žinovu ir šių reikalų  išmanymu galėčiau drąsiai pasivaržyti su patyrusiais savivaldybių politikais. Šis išmanymas man padeda bendraujant su rajonų ir pajūrio miestų merais ir rašant apie provincijos problemas.

- Kas Jums, kaip žurnalistui, šiandien yra svarbu?

- Mane skaudina šiandien stebimas žurnalisto darbo nuvertinimas. Kažkada Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho paleistas įžeidus epitetas „žurnaliūga" visuomenėje prigijo stebėtinai greitai. Visuomenė greitai pamiršo, kad būtent žurnalistas yra vienintelis tikras jos interesų gynėjas. Gaila, kad  tai prisimenama tik tuomet, kai žurnalistų pagalbos prireikia tik ginantis nuo teisėtvarkos, medikų klaidų, ar patyrus neteisybę. Tačiau net ir tuomet savo asmeninių interesų siekiantis herojus retai kada pagalvoja, kad paviešindamas savo istoriją kartu nuo patirtos neteisybės apgins ir kitus. Žurnalistu teko dirbti dar sovietmečiu, todėl galiu drąsiai teigti, kad tuo metu mūsų profesija buvo gerbiama labiau. Dabar mes vertinami, kaip atskiro verslo atstovai. Kalbindamas žmogų kartais  susilaukiu iš kojų verčiančio klausimo - o kas man iš to? Ar pasidalinsi savo honoraru?  

- Ar šiandien mūsų žiniasklaida yra reikiamame lygyje? Kas čia taisytino?

- Lygis yra suprastėjęs. Taip atsitiko dėl to, kad šiandien temas žiniasklaidai diktuoja ne visuomenės pulsą jaučiantys žurnalistai, o pilka skaitytojų masė, kuri visai žurnalistikai primeta savo kultūros lygį. O tas lygis - gana žemokas. Ką ir kalbėti, jei šou pramogų naujienos, primityvi istorija su žinoma asmeniu, ar pačios žiniasklaidos išpūstos „žvaigždutės" kasdieniai nuotykiai žiniasklaidai tampa svarbesni už kultūros aktualijas, gyvenimiškos filosofijos temas, ar, pavyzdžiui, dorus vaikus  išauginusio eilinio Lietuvos piliečio gyvenimo istoriją. Visa tai skaitytojams pasidarė nebeįdomu. Ką nors taisyti jau yra vėlu - žiniasklaida pagadinta nepataisomai. Svarbu, kad ji nebūtų smukdoma dar gilyn. Taip atsitiko dėl pačios valstybės kaltės. Užuot supratus, kad žurnalistai yra demokratijos kareiviai ir jų nepriklausomybės išsaugojimas yra valstybės užduotis, žiniasklaida buvo prilyginta paprastam verslui, kurį apkrovus mokesčiais, leidėjai tapo priklausomi nuo reklamos užsakovų. Apie kokį žurnalistų objektyvumą ir bešališkumą galima kalbėti, jei objektyvumą perka ne skaitytojas, ar žiūrovas. Retas žurnalistas imasi tiriamųjų temų, nes redakcijoms išlaikyti mažai produktyvų darbuotoją yra nuostolinga, o vietoj savaitę rašomo rimto probleminio straipsnio parašęs 10 „lengvų" žinelių žurnalistas gaus daugiau algos. Bendrą žurnalistikos lygį nusmukdė ir internetinė žiniasklaida, kuriai svarbiausias tampa operatyvumas, o ne rašinių kokybė, faktų tikrinimas.

- Su kokiomis problemomis dabar susiduria žurnalistai, dirbantys mūsų miestų ir rajonų laikraščiuose, regioniniuose internetiniuose portaluose?

- Man kiek sudėtinga spręsti apie provincijos žurnalistų problemas, nes pats dirbu nacionaliniame dienraštyje. Tačiau tai, ką matau Palangoje ir aplinkiniuose rajonuose, matyt, yra aktualu visai Lietuvai. Regionų žiniasklaida kenčia nuo savo skurdumo ir iš esmės virsta savivaldybės skelbimų lenta. Apie kokią laikraščio kokybę, temų įvairovę galima kalbėti, jei du kartus per savaitę išeinantį laikraštį leidžia du - trys žmonės - redaktorius ir vienas, kitas korespondentas. Jiems svarbiausia yra ne laikraščio turinys, o nuolatinė problema, kuo jį užpildyti. Pajamų iš reklamos praktiškai nėra. O jei  tokia ir atsiranda mažame miestelyje reklamos užsakovas tampa neliečiamas. Ypač tai pastebima priešrinkiminiu laikotarpiu, kai rinkiminę agitaciją užsakančios partijos tampa pagrindiniu pajamų šaltiniu. Dėl to laikraščių tematika - be jokio aštrumo. Jei vietos valdžia ir kritikuojama, tai daroma šitaip švelniai, šitaip atsargiai, kaip apie mirusįjį. Ir gaunasi užburtas ratas: regionų žiniasklaida bedantė, nes rajonų ar miestelių valdžia yra pagrindinis žinių šaltinis, o neįdomus laikraštis -  mažai skaitomas ir duoda menkas pajamas. Kita vertus, ieškoti reklamos užsakovų ir nėra kam, nes redaktorius pluša rašydamas straipsnius. Didesniuose miesteliuose situacija gal yra kitokia. Apie regiono laikraščių lygį galiu spręsti tik iš savo prižiūrimos zonos:  Kretingos, Skuodo, Klaipėdos rajonų ir Palangos laikraščių.    

- Kuo skiriasi žurnalisto darbas eiliniame mieste ir tokiame garsiame kurorte, kaip Palanga?

- Geram ir pastabiam žurnalistui temų neturėtų trūkti dirbant bet kur. Palangoje, ypač vasarą, žurnalistams yra lengviau. Tuo metu kurortas virsta didmiesčiu, kuriame netrūksta įvairių temų. Jos visos yra įdomios, nes Palanga vasaros sezono metu tampa aktuali visai Lietuvai. Kita vertus, septynioliktus metus dirbant Palangoje daug kas yra po keletą kartų jau rašyta, todėl kai kurie metai iš metų besikartojantys įvykiai jau praslysta pro akis. Į kurortą  vasarai komandiruojami  švieži žurnalistai iš kitų leidinių visada yra pastabesni. Tokia konkurencija verčia dirbti įtemptai  ir savotiškai budėti 18 valandų per parą.

- LŽS svetainės skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jus. Prisistatykite.

- Žurnalistikoje esu nuo 1980 metų, kai būdamas vidurinės mokyklos devintokas tuometėje „Tarybinėje Klaipėdoje" paskelbiau pirmąjį savo rašinį. Po to trejus metus buvau aktyvus neetatinis laikraščio korespondentas, vykdžiau redakcijos užduotis ir baigus vidurinę mokyklą stojant į Vilniaus universitetą pateikiau per 60 spausdintų straipsnių. Profesionaliu žurnalistu dirbu nuo 1986 metų. Iš pradžių „Tarybinėje Klaipėdoje". Atgimimo metu grupelė šio laikraščio žurnalistų Klaipėdoje pradėjome leisti visoje šalyje pagarsėjusį savaitraštį „Mažoji Lietuva". Nuo 1990 metų buvau šio savaitraščio korespondentas. Tų pačių metų rudenį pradėjome leisti „Vakarų ekspresą". Nuo 1994 metų pavasario aš dirbu „Lietuvos ryto" dienraštyje.

- Ką galėtumėte palinkėti kolegoms, LŽS svetainės skaitytojams?

- Kolegoms norėčiau palinkėti drąsiai imtis aštrių temų,  linkiu pilietiškų  pašnekovų, kurie su žurnalistų pagalba nebijotų su visuomene pasidalinti turima svarbia informacija. Norėčiau, kad žurnalisto profesija vėl taptų prestižinė, o žurnalistų atlyginimai net ir provincijos laikraščiuose siektų vidutinį atlyginimą. Tuomet žurnalistai brangintų savo profesiją, būtų reali kūrybinių darbuotojų atranka, pagerėtų leidinių kokybė, žurnalistiką baigę absolventai nesižvalgytų geriau apmokamo darbo verslo struktūrose, o redaktoriams nereiktų darbuotojų ieškoti dedant skelbimus.

- Ačiū už įdomų pokalbį.

Klausinėjo Vytautas Žeimantas

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.