2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Giedrime Didžiapetriene: metai nebuvo lengvi, bet kupini kūrybos, lūkesčių ir vilčių

2017-10-07
 
Giedrime Didžiapetriene

Giedrime Didžiapetriene

 

Praėjo jau metai, kai rugsėjo 16 dieną, Šakių rajono laikraštis „Valsčius" paskelbė, kad išleidžia paskutinį numerį, o redakcija nutraukia savo veiklą. Situacija gal ir nebūtų išskirtinė, pastaruoju metu kartais užsidaro laikraščiai,  tačiau „Valsčiaus" redakcija paskutinį numerį išleido neslėpdama priežasčių - pirmajame laikraščio puslapyje buvo didžiulėmis raidėmis įdėta iškalbinga antraštė - „MUS BANDĖ NUPIRKTI".  Kas per tą laiką pasikeitė Šakių krašte, laikraštyje ? Apie tai LŽS svetainės redaktorius Vytautas Žeimantas kalbasi su Šakių krašto  "Laikraščio Valsčius" redaktore  Giedrime Didžiapetriene.

 

 

- „Valsčiaus" laikraštis buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kūdikis. Jūsų laikraštis buvo populiarus, turėjo per 5000 egz. tiražą. Kokiais principais Jūs vadovavotės leisdami šį laikraštį? Kodėl kažkam atsirado noras jus nupirkti?

 

- Aš manau, kad tie principai ir padėjo mums įgyti populiarumą. Visada maniau ir dabar manau, kad svarbiausias dalykas laikraštyje - ne reklama, ne užsakomieji straipsniai, o turinys, kurį kuria visas laikraščio kolektyvas. Svarbiausia - naujiena, kurią provincijoje sugaudyti pakankamai sunku, nes jeigu tu nedraugas, tai jos tau niekas po nosim ir nepakiš, taip pat nuomonė, komentaras. Ir ne žmonių, kurie labai nori patekti į laikraštį, o tų, kurie galbūt, atvirkščiai, jo vengia. Todėl labai svarbus kūrybinių darbuotojų landumas, žingeidumas, smalsumas ir tvirtas stuburas. Kita vertus, matyti prasmę savo darbe ir būti varomąja jėga galima tik tada, kai laikraščio kūrėjai nėra nei kūrybiškai, nei kaip nors kitaip priklausomi nuo kieno nors valios.

Niekada nereguliavau žurnalistams, ką rašyti, kokios pozicijos laikytis, su kuo bendrauti. Kas kita planai - taip, darbus planuodavome visi kartu. Visi redakcijos darbuotojai visada buvo ir išliko lygiaverčiai laikraščio kūrėjai. Vienodai visus savo straipsnių "herojus" mylėjome, vienodai visus kritikavome, jeigu matėme, kad to reikia. Neturėjome mylimų partijų, nė vieno žurnalisto partinio taip pat neturėjome ir neturime. Mūsų partija buvo ir tebėra laikraštis. Todėl, manau, jis ir buvo populiarus, juo žmonės tikėjo ir tiki. Taigi įkelti koją dėl bet kokių interesų galėjo norėti bet kas, kam reikėjo geros tribūnos. Nepamirškime, kad lygiai prieš metus Lietuva, taip pat ir Šakių rajonas ruošėsi rinkimams į Seimą,  be to, tuometiniam Šakių rajono merui buvo iškelta baudžiamoji byla ir viešos kritikos mūsų laikraštyje jo atžvilgiu kai kam galėjo pasirodyti per daug.

 

- Papasakokite plačiau mūsų skaitytojams, kas paskatino stabdyti sėkmingai leistą laikraštį? Kas ir kodėl norėjo laikraštį užvaldyti?

 

- Galiu tik pasikartoti, ką kalbėjau Jums prieš metus. Pagrindinė redakcijos darbuotojų pasitraukimo priežastis - išsaugoti laikraščio "Valsčius" reputaciją, kad laikraštis netaptų politinės, verslo ar kitokios įtakos įrankiu.

Laikraštis nėra juridinis vienetas, jam užvaldyti reikia užvaldyti laikraštį leidžiančią įmonę. O "reideriams" mūsų įstatymuose, pasirodo, yra tokių galimybių. Todėl kito kelio kaip pasitraukti - nematėme.

UAB "Dimstis", leidusios laikraštį "Valsčius", dalis akcininkų, kaip patys sakė, pardavė savo akcijas prieštaringai rajone vertinamam piliečiui, lenktynininkui Nerijui Naujokaičiui, įformindami tai įgaliojimais, apeinant LR akcinių bendrovių įstatymą, kuris aiškiai reglamentuoja akcijų perleidimo ypatumus uždarosiose akcinėse bendrovėse. Perėmus įmonės kontrolę, visi administraciniai ir finansiniai svertai, įtakojantys laikraščio veiklą, jau atsiduria "reiderių" rankose.

Šiuo metu turime kur kas daugiau informacijos nei  2016 metų rugsėjo 16 dieną, kai išėjo paskutinis laikraščio "Valsčius" numeris su straipsniu "Užvaldytas laisvas žodis reiškia demokratijos mirtį" su redakcijos darbuotojų pozicija - "laikraštis "Valsčius" neparsiduoda". Ta informacija tik sustiprina mūsų žengto žingsnio teisingumą.

Juk jei N. Naujokaitis ir būtų leidęs laikraštį "Valsčius", tai jau nebūtų tas pats prieš 25 metus įsteigtas "Valsčius", o tik jo surogatas, ir skaitytojai tą tikrai pastebėtų. Tie mūsų nedraugai ir dabar mums stengiasi kenkti, menkinti, skleidžia  gandus, kad mūsų naujai leidžiamas laikraštis priklauso kažkokiems verslininkas, kurie mūsų rankomis neva taip pat bando daryti įtaką. Tikiu, kad panašių situacijų yra ne tik Šakiuose ir ne tik leidybos srityje. Štai čia, manau, ir reiktų ieškoti priežasčių, kodėl mūsų Lietuva tokia nepažengusi. O pradėti žengti pirmiausia reiktų nuo gerai sustyguotų įstatymų.

 

 

- Vadinasi, jis nupirko tik akcinę bendrovę, leidusią laikraštį, o redakcijos kolektyvo - ne...

 

- Kad "de jure" jos ir nenusipirko. Paradoksas: akcininkai akcijas pardavė, o N. Naujokaitis jų nenusipirko. Jis turi tik dalies akcininkų įgaliojimus penkerius metus "valdyti, naudoti ir pilnai disponuoti" 56 procentų UAB "Dimstis" akcijų, kurioje viena iš veiklos sričių yra leidyba.

O dėl redakcijos kolektyvo - argi galima nusipirkti žmogų, jo garbę, įsitikinimus?

 

 

- O kokią čia poziciją buvo užėmęs buvęs Šakių meras Juozas Bertašius?

 

- Po Jūsų minėto straipsnio man asmeniškai privataus kaltinimo tvarka už šmeižtą šis žmogus buvo iškėlęs baudžiamąją bylą. Byla pasibaigė taikiai. Tačiau labai greitai jo kiti darbai ir kaltė gana plačiai respublikinėje žiniasklaidoje nuskambėjusioje "smėlio" byloje buvo pripažinta aukštesnės instancijos teisme, ir praktiškai nuo praėjusių Kalėdų jis pasitraukė ir iš mero pareigų, ir iš "valstiečių" partijos.

 

- O kaip į galimas permainas sureagavo Jūsų skaitytojai?

 

- Turite galvoje visų laikraščio redakcijos darbuotojų išėjimą iš darbo? Tai buvo šokas visam rajonui. Žmonėms, kurie nebuvo laikraščių išsiėmę iš pašto dėžučių, skambino vaikai net iš Vilniaus, greičiau už Šakiuose gyvenančius tėvus sužinoję, kad Šakių rajone vyksta kažkas negerai. Išpirkti buvo visi laikraščiai. Na, o mes, susirinkę į būrį, tą dieną vos spėjome atsakinėti į skaitytojų skambučius. Jau tada daugelis siūlė paremti pinigais, ragino nenuleisti rankų. Bet tuo momentu tikrai negalvojome, kad tęsime darbą. Atrodė, kad taškas jau padėtas ir kelio atgal nėra.

 

- Jūs įsteigėte naują akcinę bendrovę ir pradėjote leisti naują laikraštį...

 

- Taip - UAB "Laikraštis Valsčius". Pasirodo, šiais laikais, padedant žmonėms, kurie mus rajone gerai pažinojo, palaikė ir suprato, tai galima padaryti labai greitai. Ilgiau truko apsispręsti, ar apskritai reikia tą daryti. O apsispręsti padėjo ir bendradarbiai, vis raginę, jog "gal kažką vis dėlto dar darome", ir skaitytojai, raginę leisti naują laikraštį, "...nes be jūsų rajone bus liūnas...", ir Jūs, Vytautai, prieš metus paklausęs manęs, ar ketiname leisti kitą laikraštį. Neišdrįsau tuomet parašyti, kad jau nebenoriu nieko. Jūs pažadinote tą ryžtą. Dabar nesigailiu, kad įsiklausiau ir į savo vidinį balsą. Žurnalistika, pats žinote, ne profesija, o gyvenimo būdas. Kitaip gyventi nei aš, nei, matyt, kolegos, "Valsčiui" atidavę po 10-20 ir daugiau metų, jau nebemokėjome ir nemokame... Juridiškai tai naujas laikraštis, bet man širdyje, manau, ir kitiems kolegoms, tai tas pats laikraštis, kurį kūrėme prieš 25-erius metus.

 

- Girdėjau, kad laikraščio pavadinimas „Valsčius" nebuvo patentuotas kaip prekės ženklas. Tai prisiminiau, galvodamas apie situaciją kitose redakcijose. Ką čia galėtumėte patarti kolegoms?

 

- Prekinis ženklas "Valsčius" išties nebuvo patentuotas. Kadangi aš buvau viena iš laikraščio steigėjų, o mano vyras - pavadinimo ir jo ženklo autorius, abudu stovėjome prie jo vairo ir niekada nemanėme, kad tai, ką sukūrėme ir vėliau vystėme kartu su bendražygiais, reikės ginti... nuo buvusių bendražygių išdavystės padarinių.

Norėdama apginti tai, ką sukūrėme, ir kreipiausi į Patentų biurą registruoti prekinį ženklą "Laikraštis Valsčius". Šių metų kovą Patentų biuras prekinį ženklą registravo. Dabar N. Naujokaičio advokatai bando įrodyti, jog tai yra užvaldytos įmonės nuosavybė - užprotestavo prekinio ženklo registraciją, dar kreipėsi ir į teismą. Lapkričio mėnesį byla bus pradėta nagrinėti posėdžiuose.

Na, o ką galėčiau palinkėti kitoms redakcijoms? Daugelio senųjų redakcijų akcininkų struktūra panaši į mūsų: niekas neturi daugumos, akcijos pasiskirsčiusios daugmaž vienodai. Todėl manau, kad būtina tikriesiems laikraščių kūrėjams turtinius santykius susitvarkyti taip, kad už nugarų niekas jų akcijų neparduotų neaiškiems asmenims, ir patentuoti prekinius ženklus tiems, kam jie iš tiesų priklauso. Teisininkai tikrai patars, kaip tai padaryti. Laikraščio leidyba nėra ta veikla, kur gamyba vyksta konvejeriu. Tai kūryba, tai mintys, protas, visa tavo esmė. Todėl, kai kas nors pasikėsina ir ją užvaldo, būna labai skaudu. Geriau juk mokytis iš svetimų klaidų. Tiksliau, ne, ne klaidų, nes argi klaida yra pasitikėti žmonėmis?.. Greičiau - pamokų.

 

- O koks likimas tos akcinės bendrovės, kuri anksčiau leido "Valsčiaus" laikraštį?

 

- Ta bendrovė vis dar yra ir mūsų bendrovė, nes esame 44 proc. akcijų turintys jos akcininkai. Labai graudu stebėti jos smukimą. Tačiau kol kas nieko kito nelieka. Turėjusi aukščiausius „Creditinfo" įvertinimus, UAB "Dimstis" dabar nusmukdyta į patį dugną. Įmonė ir jos vadovas nieko dabar neveikia, išskyrus tai, kad bylinėjasi su mumis. Įmonėje yra du darbuotojai - naujasis direktorius, ir minėtasis N. Naujokaitis. Panašu, kad įmonėje gali susiklostyti situacija, ne kartą aprašyta žiniasklaidoje, kai paskiriamas direktorius yra tik marionetė, o tikrieji valdytojai priveda ją iki bankroto.

 

- Ko siekiama per teismus?

 

- Prisidengiant įmonės ir akcininkų interesų gynimu, "reideriai" siekia uždrausti man, mano vyrui ir UAB "Laikraštis "Valsčius" bet kokiu būdu ar forma bet kur naudoti žymenį "valsčius" - leidinio ar įmonės pavadinime, el. pašto adresuose, domenų, socialinių tinklų pavadinimuose ir t.t. Taip pat atlyginti neva, įmonei dėl nutrauktos veiklos, padarytą žalą - apie 76 tūkstančius eurų  bei 10 tūkstančių eurų moralinės žalos. Paprastai kalbant, manau, teisminiais procesais siekiama daryti mums spaudimą - visų pirma, psichologinį - gal palūšime. O įdomiausia tai, kad akcininkų suteiktuose įgaliojimuose N. Naujokaitis turi įsipareigojimą jiems atstovauti teismuose, tačiau ieškiniuose jo pavardės nerasite nė su žiburiu... 

 

- Per tą laiką Šakiuose įvyko savivaldybės mero rinkimai. Pasikeitė meras, rajono Tarybos frakcijų sudėtis. Kokie dabar redakcijos santykiai su nauja rajono valdžia?

 

- Manau, normalūs - kaip su valdžia, kuri taip pat nėra neklystanti ir susilaukia kritikos iš spaudos. Į mero kėdę atsisėdo jaunas konservatorių partijos skyriaus lyderis. Nuo buvusios  valstiečių daugumos atsiskyrė "Zanavykų" frakcija, kuri tapo opozicija. Susiformavo nauja konservatorių, socialdemokratų ir valstiečių valdančiųjų koalicija. Administracijos direktoriumi paskirtas naujas, visiškai valstybės valdymo sistemoje nedirbęs žmogus, taip pat pasikeitė ir administracijos direktoriaus pavaduotoja. Deja, jiems mūsų situacija bet kol kas atrodo neįdomi ir nesvarbi.

 

- Kaip dabar laikosi naujasis laikraštis ir jį leidžianti akcinė bendrovė?

 

- Dirbame, dirbame ir dar kartą dirbame. Technologijų amžius leidžia į kūrybą žiūrėti kitaip, dirbti nuotoliniu būdu, nes techninės bazės nuomojamose naujose redakcijos patalpose dar nepavyko pilnai sukomplektuoti. Dažniausiai dirbame namuose. Vieni - „vieversiai", kiti - „pelėdos", tad rašome pačiu kūrybiškiausiu kiekvienam metu.  Svarbiausia -  jausti rajono pulsą ir dalyvauti ten, kur būtina ir kada būtina. Turime beveik 4800 egz. tiražą ir elektroninės versijos prenumeratorių. Į redakcijos kolektyvą įsiliejo nauja kūrybinga darbuotoja. Džiaugiamės, jog, baigusi viešųjų ryšių studijas, ji įstojo į žurnalistikos magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Aišku, norisi geresnio darbuotojų materialinio paskatinimo, ramybės ir atsidėjimo kūrybiniam darbui, mintims ir idėjoms, bet, manau, einant laikui viskas ateis. 

Ir tikrai neliūdime. Liepos 6-ąją redakcija aplankė žymiausius Žemaitijos piliakalnius ir „Tautišką giesmę" sugiedojo ant savojo, Sudargo, piliakalnio. Naudojame leidyboje "Laikraščio Valsčius" trumpinį LV, tad kolektyvas, net labiau susicementavęs nei bet kada, pažymėjo mūsų "juodojo kaspino" dieną - rugsėjo 16-ąją - Latvijos (LV) paplūdimyje. Kadangi Lietuvoje negalima ant jūros kranto nė vyno taurės išgerti, tai ten simboliškai ją ir pakėlėme, išsimaudėme jūroje ir dainuodami grįžome namo. Ko liūdėti, kai progų tiek daug - juk rugsėjo 30-ąją mums buvo vieneri! Jau ir 100-ąjį naujojo laikraščio numerį leidžiame, pasigirsiu, kad greitai bus ir 2500-asis mano redaguojamo laikraščio numeris. Man tai svarbu. Nors metai nebuvo lengvi, bet kupini kūrybos, lūkesčių ir vilčių. Jie nenuėjo veltui, ir šiandien esame nusiteikę optimistiškai, nors buvo tikrai labai, labai skaudžių akimirkų.

 

- Po tokių sunkių išbandymų ar nebuvo kilęs noras atsisakyti žurnalistikos?

 

- Buvo, ir ne kartą. Bet, kaip matote, nepavyko!

 

Ačiū už įdomų pokalbį. Manau, kad jūsų pavyzdys pasitarnaus kolegoms, jei jie kada nors pateks į panašią situaciją.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-26 11:36
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media