2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Petro Babicko premijos laureatė Nijolė Baužytė apie žiniasklaidą ir visuomenės gebėjimus suvokti masinės informacijos poveikius

2017-06-13
 
Nijolė Baužytė

Nijolė Baužytė

 

Šių metų Petro Babicko premija, kuri skiriama radijo ir televizijos žurnalistui už brandžius įvairų žanrų radijo ir televizijos žurnalistikos kūrinius, transliuotus per metus laiko, įteikta žurnalistei Nijolei Baužytei, beje, vienai iš daugiausia apdovanojimų pelniusiai radijo ir televizijos žurnalistei. Ji kūrė laidų ciklus apie literatūrinius herojus, žymius kultūros ir meno veikėjus, režisierius bei aktorius, jų kūrybos vakarus, scenos veteranus, prozą ir poeziją, o ilgiausiai - laidų ciklą „Mūsų miesteliai" .

 

 

Gal pradėkime nuo to, kaip gyvenimas Jus atvedė į žiniasklaidą?

 

Dar Panevėžio gimnazijoje lankiau režisieriaus J. Miltinio studiją ir literatų būrelį. Susitikdavome, skaitydavome referatus, vienas kito kūrybą. Bandžiau rašyti apysakas,  tekstus vaidinimams. Labai mėgau skaityti. Mano mėgstamiausias kvapas - knygų klijų. Keturmetė ateidavau į Pušaloto biblioteką  ir uostydavau knygas. Knygų klijai kvepėdavo paslaptimi..

Kai rinkausi profesiją, mano sesuo Jūra baiginėjo žurnalistikos studijas Aš sau pasakiau: „Žurnalistai nieko giliai nežino, nuo visko tik nugraibo grietinėlę. Reikia studijuoti fundimentalų mokslą". Įstojau į lituanistiką. Kadangi sunkiai sirgo mama, tėvelis negalėjo padėti. Gyvenau tik iš stipendijos, kurią dažnai gaudavau padidintą, bet mėnesio gale pinigų maistui pritrūkdavo. Lankiau universiteto dramos studiją, kuriai vadovavo aktorius Juozas Meškauskas. Jis žinojo, kad puikiai moku rusų kalbą, o tuo metu Akademiniams teatrui prireikė vertėjos tiems žiūrovams, kurie nesuprato lietuviškai.  Man pasiūlė ja dirbti. Su džiaugsmu sutikau - 4 rubliai per vakarą man, antrakursei, buvo didelis pliusas.

Kai išformavo Kauno Jaunojo žiūrovo teatrą,  į šią vietą atėjo dirbti aktorė Aldona Vederaitė.

Netrukus aktorės sesuo Danutė Vederaitė, kuri mums politinės ekonomijos seminarus, paprašė, kad padėčiau Aldonai, nes vienai versti spektaklius labai sunku. Taip ir dirbome abi Akademiniame dramos teatre.  Kai susikūrė televizija, joje režisieriaus asistente pradėjo dirbti A. Vederaitė. Kartą ji paprašė per naktį parašyti negriukų dainą. Pamėginau. Redaktorei patiko, davė jaunam kompozitoriui Vyt. Barkauskui. Šis sukūrė muziką ir dainelė skambėjo televizijoje. Gavau pirmą honorarą už literatūrinį darbą. Tada pasiūlė paruošti viktoriną. Parašiau ne tik klausimus, bet paruošiau ir vaizdinę medžiagą. Taip pradėjau bendradarbiauti televizijoje, o netrukus radijo žurnalistė Birutė Zavialovaitė rekomendavo mane etatiniam darbui. 1960 m pradėjau dirbti televizijoje Literatūros ir dramos redakcijoje.

 

Kaip manote, kuo išsiskiria žurnalisto profesija?

 

Žurnalistai turi būti bizūnas, kuris stebi politikus ir valdininkus, analizuoja jų veiksmus ir sprendimus, plaka už klaidas.

 

O kuo išsiskiria darbas televizijoje?

 

Pirmiausia tuo, kad privalai galvoti, ką rodysi. Televizijoje - pirmiausia vaizdas. Greitai perkandau, kad čia reikia rašyti kitaip negu  spaudai - trumpais, labai aiškiais sakiniais. Televizijoje gali duoti daug užuominų, labai daug ką gali pasakyti vien vaizdu,  be žodžių.  Kūrėme daug literatūrinių, kultūrinių laidų, televizijos spektaklių, filmų. Jei nori kažką pasakyti žmogaus dūšiai, privalai turėti aštuntą jausmą, fantazijos, būti apsiskaitęs... Juk negana tik klausinėti ir spausti žmogų.

 

Jau 57 metų dirbate žurnalistinį darbą. Kaip apibūdintumėte pokyčius žurnalistikoje per tuos metus?

 

Dabar technika labai ištobulėjusi. Galima filmuoti bet kur, ant tų vaizdų uždėti ką nori - galimybės labai prasiplėtusios. O žmogiškąja prasme ji yra smukusi ir sugrubėjusi. Jei kalbame apie reportažinę žurnalistiką - ji dažnai chamiška, labai prasta kalba. Pas mus kiekviena kalbos klaidelė buvo nagrinėjama. Kasdien klausausi laidų per radiją, žurnalistai nemoka linksniuoti skaitvardžių. Baisu, kad tai niekam nerūpi. Girdėjau  doc. I. Smetonienę teigiant, kad reklaminė frazė „Mes mylim maistą" galima. Kur nueisime? 

 

Daugiau matot neigiamų tendencijų?

 

Yra labai gražių pavyzdžių. Daug jų matau ir regionų televizijose. O komercinės televizijos kanalų  negaliu žiūrėti. Jie žaloja mūsų žmones.  Televizija, deja, nepropaguoja dorovės. O juk romėnų filosofai teigė, kad visos imperijos žlunga dėl to, kad žlunga jų dorovė...

 

Kuo Jūsų kūrybinėje biografijoje išsiskiria  videofilmų ciklas "Mūsų miesteliai"?

 

Aš tiesiog myliu Lietuvos miestelius. Jie man nepaprastai žavūs. Dar prieš 20-30 metų mano širdis juose spurdėdavo iš džiaugsmo. Joks miestas su naujausiomis statybomis man nebuvo toks iškalbus, taip alsuojantis. Lietuvos kaimą galutinai  sunaikino melioracija. Mano galva, ji buvo specialiai tam sugalvota, nes  kaimas buvo lietuviškumo, Tėvynės meilės, partizaninio judėjimo atrama. Anksčiau, kol miesteliuose gyveno daug senbuvių, kurie tautines vertybes perduodavo iš kartos į kartą, jie turėjo savo dvasią, kažką tokio, kas būdinga tik tam miesteliui. Senbuviai intuityviai tai brangino, per savo širdis, gyvenimus buvo praleidę miestelio istoriją, o tautos istorija ir susideda iš  žmonių istorijų. Dabar tokių žmonių beveik neliko. Atsirado daug perėjūnų, kuriems rūpi tik jų gerovė, miesteliai nyksta. Na, pvz. Skapiškis,  1996 m. turėjęs apie tūkstantį gyventojų, šiuo metu, pasak teatro režisierės Vitos, teturi apie 400. Žmonės žino - jie išmirš ir miestelio neliks.  Tai didžiausia tragedija.

 

Sakote, kad dabar Jūsų laidos - tarsi paminklas nykstantiems miesteliams, jų istorijai?

 

Mūsų valdžia daro viską, kad neliktų miestelių. Uždarinėja mokyklas,  ambulatorijas, bibliotekas. Žengtas paskutinis žingsnis - uždarinėja paštus.  Nors bibliotekos turi skaitytojų - kaimo žmogus ateina į biblioteką, pasišneka su bibliotekininke, pavarto spaudą. Tai vieta, kur žmonės gali susitikti. Užsienyje žmonės susitinka  kavinėse, mes neturim tokios mados, bet į biblioteką žmonės užeina bet ko paklausti, paprašyti įjungti skaipą, kad galėtų pasikalbėti su anūku Airijoj...  Šiemet ruošiamasi uždaryti apie 200 bibliotekų.  Dabar mūsų filmai - tai rekviem mieteliams. Labai norėčiau, kad to nebūtų. Dažnai klausiu vietinių gyventojų: „Ar išliks miestelis?" Visi išsigąsta, sako: „Oi ne, turėtų išlikti". Bet per dieną gatvėj nesutikom nė vieno vaiko...

 

Pakalbėkime, kaip ruošiatės šiai laidai? Juk be pasiruošimo nepavyktų tiek parodyti.

 

Važiuodama į miestelį, turiu žinoti daugiau negu vietiniai. Eidavau į M. Mažvydo biblioteką, sekdavau straipsnių  kartoteką. Ir užsisakydavau šūsnį senų leidinių nuo 19 a pabaigos. Perversdavau ir emigrantų, ir sovietinę, ir dabartinę spaudą. Su manimi bibliotekininkėms būdavo daug vargo, laikraščių komplektus tekdavo 3 vežimėliais vežti... Rytinis ir vakarinis „Lietuvos Aidas" komplektai - vos pakeliami. Perskaitydavau, daug ką užsirašydavau, vėliau atsirado galimybė kopijuoti - tai buvo laimė.

Kai atvažiuoji į miestelį pirmąkart, vis tiek nieko nežinai, bet pradedi žmones kalbinti ir viskas rutuliojasi. Pradedi nuo seniūno, kartais jis pažįsta savo žmones, kartais -  ne. Tada eini pas bendruomenės pirmininką, kleboną. Taip ir trauki žinias... Pasirodžius mūsų filmams po kiek laiko plūstelėjo ir knygos, monografijos apie valsčius, miestelius ir kaimus.

 

Turit nuostatą: ką būtina parodyti, kokius objektus aplankyti, kad susidarytų miestelio vaizdas?

 

Svarbiausia žinoti, kas bus stuburas, ant kurio versi detales. Tarkim, miestelis degė 6 ar 12 kartų. Kodėl? Bet norint gauti žinių, žmogų reikia prisijaukinti.

 

Turite metodiką, kaip prakalbinti žmones?

 

Padeda intuicija. Paklausi apie gėlę darželyje ar drabužį, staltiesę ant stalo. Žmogus pradeda kalbėti, tai jo negąsdina. O jei moteris pasigiria savo ar mamos rankdarbiais, atidaro spintas,  ji - jau  mano.

Prisimenu a. a. Juozą Petrauską nuo  Seirijų. Buvo kolūkio buhalteris, bet gimęs istoriku. Parašė visą pluoštą knygelių: apie Kryžius, Kapčiamiestį, Leipalingį, Seirijus. Buvo surinkęs labai daug senovinių nuotraukų, atvirukų. Mane žmonės įspėjo: „Petrauskas su žurnalistais nekalba. Dar niekam nepavyko jo prakalbinti". Sakau - pamėginsiu. Nuvažiavome pas jį spalio pavakarę. Mūsų komanda:  4 vyrai ir aš. Visada  einu pirma. J. Petrauskas gyveno vienas, nevedęs, įeis 4 vyrai, dar išsigąs, kad apiplėšti nori. Pasisveikinu. Žiūri įtariai. Klausiu: „Kas čia taip kvepia?" Nenoriai atsako šutinęs blynus. Bet dzūkas vaišingas, ištraukė iš krosnies paragauti. Pagyriau, kaip skanu, paragino valgyti. Pasakiau, kad turiu 4 dar labiau išalkusius. „Gerai, kviesk, tegul pavalgo". O ant stalo pamatėm ir  nuotraukų. Pažiūriu: „Čia mano dėdės nuotrauka. Leipalingio kunigas Danielius Baužys". „A... Tavo dėdė kunigas?" Taip užsikabinom.  Jis čiupo nuotraukas, pradėjo man aiškinti. Buvo taip įsimylėjęs tą kraštotyrinį darbą, nė nepamatė, kada pradėjome filmuoti.  Tada lyg sušnypštė. Po filmo atsiuntė dovanų savo naują knygelę. Vėliau ir kitas atvežė ar atsiuntė. Kai atsiuntė paskutiniąją, parašė, kad turbūt jau iškeliaus. Jis mirė dar po 8 mėnesių, vieną filmą paskyrėm jo atminimui.

 

Jūs būtinai aplankote bažnyčią ir kapines?

 

Šiuos objektus būtina aplankyti. Miestelio be bažnyčios nėra. Labai aiškus skirstymas: kaimas - tai viensėdžiai ar gatvinis. Bažnytkaimis - gyvenvietė su bažnyčia be administracinių įstaigų. Miestelis - tai seniūnija, paštas, ambulatorija, mokykla. Sovietiniais metais atsirado tokių gyvenviečių be bažnyčios - tai tik to laiko darinys. Bažnyčios turi savitumų iš išorės ir vidaus: tai kokio liaudies menininko skulptūrėlė, koks rantytas kryžius, įspūdingesnis paveikslas... Be to, bažnyčia - pagrindinė miestelio architektūrinė dominantė.

Ir kapinės labai daug pasako. Yra toks anekdotas: „Užėjo žmogus į kapines ir stebisi: „Oi, kiek daug čia pliusų". Ten būna labai meniškų dalykų. Dzūkijoje ar Žemaitijoj  kapinės - tarsi kryžių paroda. Gali būti ir koplyčia, panteonas, partizanų ar nepriklausomybės laikų savanorių kapai - tai labai svarbu. Naujosios kapinės ne tokios įdomios. Daugelyje kapinių, deja, iškirto gražiausius medžius. Nes nėra kam prižiūrėti kapų, o lapai krenta... 

 

Ar jaučiatės gerai pažįstanti visą Lietuvą ir jos žmones?

 

Tautos dvasią, jos  sveikatą ar ligotumą jaučiuosi pažįstanti. Nesigiriu, kad gerai pažįstu kiekvieną jos kampelį. Ne. Miestelių - apie 2000, o filmus sukūrėme tik apie 200.

 

Tai nemažai. Regionų skirtumai labai juntami?

 

Jie -  dideli. Žmonės skiriasi ir charakterio savybėmis, pasaulėžiūra.

 

Jeigu tautiečiai Jūsų paklaustų, kokius miestelius labiausiai reiktų pamatyti, kad pažintų Lietuvą. Ką patartumėte?

 

Jei lankys  Kupiškio rajone, tenuvažiuoja į  Skapiškį,  kur yra vienintelis paminklas blaivybei visoje Europoje,  teaplanko Palėvenę, jei Anykščių r -Troškūnus... Kur ten beišvardinsi - tegul žiūri filmus „Mūsų miesteliai" ir pasirenka. Labai savita Lentvario bažnyčia, kažkuo primenanti Pietų Italiją, tokių daugiau Lietuvoje neturime. Aš kartais vedu ekskursijas kolegoms žurnalistams ir kraštiečiams... Pamato, ko nesitiki. 

 

Kaip manote, kas svarbiausia, kad mūsų miesteliai ir kaimai taip sparčiai netuštėtų?

 

Jei norime, kad mūsų miesteliai neišnyktų, priverskime pensininkus gimdyti vaikus. O valdžiai linkiu galvoti su galva. Kaip galima uždarinėti mokyklas, bibliotekas? Kaip galima buvo uždaryti Reškutėnuose mokyklą, kuri atsilaikė per visą lenkmetį ir išliko lietuviška.  Jiems tauta ir Dievas to nedovanos... Reikėjo daryti viską, kad regionuose būtų darbo vietų. Kur patriotizmo pamokos? 

Didžiausia nuodėmė - įstatymas, leidęs parduoti žemes užsieniečiams. Naikinami bet jokie saugikliai, nes perkama per lietuvių rankas. Tų lietuvių, kurie neatlaikė sąžinės egzamino. O per nacionalinį radiją skelbiama maždaug taip: „Jei Jūsų diplomo nepripažino Ispanijoje, jei turite sunkumų - kreipkitės į mus, padėsime"... Ar tai ne raginimas emigruoti?

 

Ar ką nors darote tam sustabdyti?

 

Priklausau visuomeniniam organizacijai sambūriui „Patirtis". Ten susirinko daug mokslininkų ir žmonės, kuriems rūpi Lietuva ir jos ateitis. Darome ką galime, bet kartais mūsų balsas būna vienišas tyruose.

 

 Ką dar norėtumėte pasakyti? 

 

Televizijoje darbas - komandinis. Labai dėkoju savo kūrybinei grupei. Anksčiau dirbau su režisieriumi Romualdu Jarašausku, dabar jau 8 metus esam kartu su režisiere Stase Kelniene, garso režisieriumi, kompozitoriumi Algimantu Apanavičiumi bei vaizdu inžinieriumi Vincu Baziu. Operatoriai keičiasi dažniau. Suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. O mus saugo ir veža vairuotojas Egidijus Valiušis, labai  atsidavęs kūrybinei grupei, kartais filmuose ir pavaidinantis...

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi Daiva Červokienė

 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-07-03 10:50
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media