2024 m. balandžio 19 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Brigita Sabaliauskaitė: gyvybinių žiniasklaidos funkcijų onkologija

2017-12-23
 
Brigita Sabaliauskaitė

Brigita Sabaliauskaitė

Brigita Sabaliauskaitė,
Kaunas 
Esame visuomenės atspindys
Dabartinę situaciją Lietuvos žiniasklaidoje vertinu kaip pereinamąją stadiją nuo spausdintų naujienų prie internetinių, nuo tradicinės televizijos prie skaitmeninės bei internetinės televizijos, ir, kas be ko, vis didėjančios socialinių tinklų vartosenos. 
Mano galva, socialiniai tinklai, ypač Facebook, kurį Lietuvoje, vartoja net 75 proc. interneto prieigą turinčių gyventojų (arba 1,5 mln. šalies gyventojų), ateityje taps vis įtakingesni ir toliau silpnins žiniasklaidos kanalų įtaką. O tai reikš, kad žiniasklaida turės vis mažiau galios įtakoti procesus tam tikrų grupių užsakymu. Kaip pavyzdį galima paminėti Andriaus Tapino fenomeną, kuomet vieno žurnalisto rankose atsiduria didelė galia kritikuoti politikus nuo švelnios pašaipos iki visiško sužlugdymo. Suprantama, A. Tapinui galimybę daryti įtaka suteikia ne vien jo valdomas net 130 000 sekėjų turintis Facebook kanalas, bet ir papildomas jo paties komentarų aktualiausiomis temomis viešinimas didžiausio Lietuvoje naujienų portalo Delfi kanale bei per jo paties sukurtą internetinę Laisvės TV platformą. Vis gi, pagrindinės ir įdomiausios jo žinutės, kurios vėliau jau išplėtotos patenka į viešą eterį, dažniausiai pirma žaibiškai ištransliuojamos milžiniškai auditorijai socialiniame tinkle, o tolimesni procesai primena labiau sniego kamuolio ridenimąsi nuo kalno. 
Panašiai veikia ir kitos daugiau ar mažiau atgarsio visuomenėje susilaukiančios aktualios naujienos - skandalai. Dažnai jų pradžia prasideda socialiniuose tinkluose, o tik vėliau pasklinda į viešąjį eterį. Ir toks procesas gerokai silpnina tradicinės žiniasklaidos poveikį. Galima pastebėti, kad vis daugiau galios telkiasi konkrečių žurnalistų - asmenybių rankose. Jų nuomonė, pozicija yra tai, kuo tiki ir pasitiki auditorija. Pokytis, kad tikima nebe kanalu, žiniasklaidos priemone, o būtent - asmenybėmis, mano galva yra daugiau, nei puikus, nes pavieniai asmenys yra labiau matomi, jų elgesį lengviau vertinti, perprasti, pastebėti klaidas, nei pamatyti schemas, pagal kurias veikia/ veikė organizacijos - žiniasklaidos priemonės, kuriose į tendencingus procesus buvo pajungiamos didelės žurnalistų ir redaktorių grupės (redakcijos).
Kur prasideda ir baigiasi moralinė degradacija
Tiriamosios žurnalistikos mokytojai dažnai naudoja patarimą, kad norėdamas aptikti korupcinius nusikaltimus, žurnalistas pirmiausia turi ieškoti pinigų srauto, iš kur ir kurlink jis teka. Panašiai yra ir žiniasklaidoje. Kad perprastume tendencingai pateikiamos informacijos dėsnius, kuomet siekiama pakenkti, įtakoti, taisyti susitepusių asmenų reputaciją ar kaip kitaip manipuliuoti auditorija, pirmiausiai reikia ieškoti pinigų. Kartais tai daroma legaliai (per „piaro" agentūras), kartais ne visai (per reklamos užsakymus ar kitas "malones"). Žmogaus prigimtis yra savanaudė, kovotojų už teisybę - idealistų visais laikais buvo ir išliks mažuma, todėl naivu būtų tikėtis absoliučios šio proceso baigties. Tačiau norisi aptikti ištakas, kur prasideda didžioji moralinė žiniasklaidos degradacijos upė ir žiotis, kur ji gali baigtis. 
Mano vertinimu, moralinę žiniasklaidos, kaip ketvirtosios valdžios, degradaciją Lietuvoje paskatino ženklus žiniasklaidos (išskyrus internetą) vartojimo mažėjimas, rinkodaros specialistų kompetencijos augimas, kurie išmoko matuoti reklamos efektyvumą, reklamos pinigų persiskirstymas tarp spaudos ir viešųjų ryšių agentūrų. Prisidėjo ir labai prasta bendroji finansinė žiniasklaidos padėtis per 2008-ųjų krizę, kuomet net didžiausi ir labiausiai gerbiami žiniasklaidos kanalai pasidavė pagundai už pinigus manipuliuoti vartotojais. Ar vartotojai pasidarė išvadas? Žinoma, kad taip. Ir tai gerokai sutapo su pasikeitusia vartosena - būtent tuo metu prasidėjo portalo „Delfi" kilimas bei kito interneto naujienų kanalo „15min" įsitvirtinimas interneto naujienų rinkoje. Naujienų perėjimo į internetą tendencija, iš dalies buvo savaiminė, bet toks staigus spausdintų Lietuvos dienraščių sunykimas, jei vertinsime ne tik tiražus, bet ir daromą poveikį visuomenei, gerokai per greitas ir neadekvatus, jei lygintume su procesais tebevykstančiais regionuose. Čia spauda nyksta ženkliai lėčiau ir vis dar išlaiko svarbias pozicijas - tiek informuodama, tiek formuodama viešąją nuomonę.
Verslininkai žino dėsnį, kad apgauti galima tik kartą. Tas pats ir dėl reputacijos - jei ją vieną kartą praradai - sunkiai beatgausi. Ekonominių sąlygų paskatintas moralinis žiniasklaidos pažeidžiamumas sudavė stiprų smūgį visų pirma pačios žiniasklaidos reputacijai visuomenės akyse - ji neteko pasitikėjimo, pagarbos, savivertės. Tai leido augti socialinių tinklų ir žurnalistų - asmenybių populiarumui. Pavienis asmuo turi ženkliai didesnę atsakomybę už savo elgesį, nei po organizacija iš daugybės asmenų besislepiantys nemoralūs leidėjai. Pavieniai asmenys žino, kad jų elgesys, žodžiai, vertinimai visuomenės akyse yra kaip ant delno. Pavieniui asmeniui sunku pasislėpti po grupinio nusikaltimo dalyviams būdingais pasiteisinimais, kad „man taip liepė", „aš negalėjau atsilaikyti", „manimi pasinaudojo".
Atėjo metas apginti save
Rašydama šias eilutes žinau, kad susilauksiu kolegų kritikos, kurie dažnai sako, o ką mes galime padaryti, turime saugoti savo darbo vietą, prieš vėją nepapūsi, visi taip daro ir pan. Mano galva, pagrindinis dalykas, ko turėtume nepamiršti kiekvienas iš mūsų - tai prisiminti kertinę savo profesijos paskirti - kovoti prieš neteisybę. Nesvarbu, ar skriaudžiami kiti asmenys, ar aš pats, mano kolegos. Jei matome, kad su mumis elgiamasi neteisingai, turime nustoti bijoti ir pasipriešinti. Pasipriešinti taip stipriai, kaip kartais kovojame už savo straipsnių herojus. Apginti ne tik kitą, bet ir save patį.
Dabartinis laikmetis kiekvienam laisvam, moraliai tvirtam ir kūrybiškam žurnalistui gali pasiūlyti naujas galimybes, svarbu, nebijoti žengti pirmą žingsnį ir pasakyti NE. Griūtis, kurią galėtų sukelti degraduojačiose, vos galą su galu suduriančiose žiniasklaidos priemonėse dirbantys engiami darbuotojai, tikiu, galėtų išjudinti savireguliacijos procesus, kurie savaime sunaikintų tai, kas atgyveno ir nebereikalinga. Tai gerokai paskatintų finansinių srautų tekėjimą į jaunus, veržlius, progresyvius žiniasklaidos kanalus, kurie kuriasi visai kitu tikslu - ne manipuliuoti ir įtakoti, o informuoti, kurti vartotojui, o ne užsakovui reikalingą turinį, paisyti etikos, neapgaudinėti vartotojo bei visų pirma rūpintis jo, o ne savo asmeniniais poreikiais. 
Žiniasklaida mirė, tegyvuoja žiniasklaida!
Šiandien dalis žiniasklaidos man labiau primena sunkiai sergantį ligonį, kurio gyvybines funkcijas paralyžiuoja visų svarbiausių organų metastazės. Sunkūs ligoniai turi arba numirti, arba persitvarkyti, t. y. nusipjauti gangrenuojančias galūnes, išsioperuoti pūliuojančius ir negyjančius audinius, pasidaryti porą plastinių operacijų, tada pradėti sveikai maitintis, mesti gerti, rūkyti ir pagaliau pradėti sportuoti. 
Tik tuomet, galbūt, ji vėl atgaus pasitikėjimą ir jėgą visuomenėje ir valstybėje. Ir galbūt mums nebereikės kalbėti apie mūsų valstybę griaunančios priešiškos propagandos grėsmes.
Jei norime pakeisti pasaulį - turime pradėti keistis patys.
Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir tlelevizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-26 11:49
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Vika

2018-01-01 14:24

Kolege Brigita, regioninė, o dar tiksliau - rajoninė, ypač skurdesniuose rajonuose, nyksta lėčiau dėl to, kad ten dirbantys žmonės tiesiog neturi kur daugiau eiti. Kitų darbo vietų ten nėra - juk savivaldybėse užtenka 1-2 ryšių su visuomene specialistų - todėl dirba už grašius ir tempia laiką, kad kuo ilgiau išvegetuotų. Pasižiūrėkit kad ir rekvizituose, kiek jie uždirba. O kai kurie respublikiniai popieriniai nunyks anksčiau dėl to, kad dideliam mieste didesnis darbo vietų su didesne alga, negu išdreba savininkai, pasirinkimas. Rimtas medžiagasvuž tiek rengti negali, nes reikia laiko duonai užsidirbti, o kai laikraštis sudarytas iš greituoju būdu parašytų publikacijų, jis greit pats taps nereikalingas. Tiriamoji savininkams tiesiog per brangi... Tai suprasdami profai antra koja kitam darbe dirba arba išeina, o tempintys iki pensijos, pensininkai ir pritraukti tiesiog mokantys šiek tiek rašyti autoriai ilgai netemps.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Laima

2017-12-24 11:38

Pritariu minčiai, kad dabar žurnalistams jau reikia patiems gintis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media