Savaitės tema

Sveiki, gerbiamas Vytautai, kažkaip  krūtinę  užplūdo prisiminimų bangelė. Prisiminiau Spaudos rūmuose buvusią "Vakarinių naujienų" redakciją. Prisiminiau ir Jus - vieną savo paskutinių ,,Vakarinių naujienų " šefų - redaktorių, viršininkų, ir pažymėsiu, kad mums dirbant kartu man išliko daugiau gerų prisiminimų negu blogų. Gal tai lemia, kad este stambios sudėties konstitucijos ir viduje nesate piktas, platesnio akiračio žmogus. Savo patirtimi ir nuveiktais darbais, rašiniais, tokių žurnalistėlių kaip aš,  galėtume kokius tris už diržo užsikišti. Kalbu be "bajerio". Taip mėgdavo sakyti docentas Bronius Raguotis kalbėdamas ir lygindamas televizijos ir laikraščių žurnalistus. Gaila, nebuvau B. Raguočio jubiliejaus  renginyje, nors kvietė.

Mūsų Spaudos rūmus, net nustebau, jau dabar vadina oficialiai verslo centru ,,Spaudos rūmai".

Vieną kartą anksti sekmadienį  kilau liftu į mūsų žurnalo redakciją, kuri dabar yra 10 aukšte, ir lifte buvusiam jaunikaičiui nesusilaikęs sakau:  "Tu žinai, jaunuoli, kad aš esu seniausias šiame pastate, kuris dar šiek tiek užsiima žurnalistika. Visi kiti, atėjo vėliau, atėjūnai".

Tas jaunuolis gal dvidešimtmetis man atsakė, ir jis yra žurnalistas, skuba į "Znad Viliją", į 18 aukštą. Apskritai pastate yra gražaus jaunimo.

... Paskui  pagalvojau, kad dar vyresnis senbuvis yra Algimantas Semaška, reprezentacinių knygų leidėjas irgi buvęs mano redaktorius "Vakarinėse naujienose". Jis dabar sėdi 4 aukšte.

... Bet apskritai  Spaudos rūmai, tapo verslininkų - spekuliantų bastionu, čia jau nerasi nei stilistės, tekstų rinkėjos, nei redaktorės, kuri  galėtų patvarkyti tekstus. O man tokių žmonių prireikia leidžiant žurnalą "Vyzdys". O anksčiau čia  buvo filologų,  humanitarų knibždėlynas.

Nežinau, ką ten Jūs visi veikiate Žurnalistų sąjungoje, bet teoriškai turėtumėte dalyvauti ir būti atsakingais skirstant  valstybines lėšas, tampant  rėmimo paklodę Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde.

Žurnalistų sąjungoje pokalbyje man įstrigo nuostaba dėl  žurnalų, gaila, kad nustojo eiti žurnalas ,,Mokslas ir gyvenimas". Nepažinojau  redaktoriaus Juozo Baldausko, bet iš šalies mačiau jo desperatiškas pastangas išlaikyti leidinį. Mano akimis tai  klaidingas dalykas, kad tokio žurnalo nėra Lietuvoje.

Jeigu būtų rimtas šeimininkas, tai  neleistų, kad rimti, reikalingi žurnalai, institucijos, žmonės prapultų nežinioje, emigruotų.

Toks žurnalas galėjo būti moderatoriumi tarp mokslo ir gyvenimo. Kiek dabar nuėjo niekais mūsų pasiekimų, kai nebuvo šeimininkiško požiūrio ir drąsios ryžtingos, sąžiningos rankos.

Netiesa , kad visi popieriniai leidiniai turi išnykti. Tai būtų katastrofa, vienu mygtuko paspaudimu ,,delete" galima  panaikinti visą paveldą.(O, pavyzdžiui, popierius, nors ir dega, jo viso nesudeginsi.

Nors ir kaip hitlerininkai stengėsi viską naikinti, Marijampolėje buvo sudegintos fotoateljė, nužudyti žmonės, bet man  pavyko išleisti  nužudytų prieškario fotografų fotoalbumą ,,Senoji Marijampolė fotografijose".

Prancūzija, Anglija  popierinę spaudą laiko nacionaline vertybe, attinkamai reguliuoja mokesčius, skiria paramas.

Tiesą pasakant, man dirbant  12 metų laikraščio pramonės skyriaus korespondentu, teko gerai susipažinti su sostinės pramonės potencialu. Tas potencialas išliko net ir po to, kai daugelis įmonių turėjo logiškai užsidaryti, pasikeitus rinkoms. Bet griuvimas buvo didelis, palyginti su kitomis tokio dydžio valstybėmis. Antai Čekija su Havelo asmenybę atėjo į EU su mažiausiais praradimais.

Neseniai buvau  tarptautinėje mugėje Vokietijoje. Ten pilna  popierinių laikraščių ir žurnalų. Vien fotografijos žurnalų eina net 12. O mes  negalime turėti bent vieno, kuris būtų pasiekiamas kioskuose. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo visos lėšos, skirtos fotografijai nueina į leidinius, knygas, kurių nematyti spaudos platinimo vitrinose.

 Galime pagalvoti ir pasidžiaugti, kokia  mūsų kultūros politika, kokia žiniasklaidos politika?

Dabar didžiausias mūsų fotografijos kultūros ambasadorius yra Rimaldas Vikšraitis, garsėjantis Anglijos, Prancūzijos galerijose, rodantis Šakių rajono A. Sniečkaus gimtojo kaimo girtuoklius, beja, kur gimė ir gyveno mano senelė pasiturinti, pavyzdinga ūkininkė Antanina Česnavičiūtė. Nors tokie girtuokliai ir veltėdžiai  mūsų visuomenėje sudaro gal 10 proc,, bet juos iškeliame kaip fasadinę prekę, nes kito nesugebame parduoti, reprezentuoti (Galit patys pasitikrinti kiek procentų turime veltėdžių).

...Gerbiu savo kolegų fotografų darbą ir didžiai vertinu pasiekimus, bet šįkart noriu į dalyką pažiūrėti ne fotografijos  atradimų, ir ne siužeto originalumo prasme, o įvaizdžio , šalies įvaizdžio prasme. Ir norisi paklausti kas mes esame ir su kuo einame į svečius. Prancūzija deklaruoja meilės idėją, vokiečiai humanizmo, tvarkingumo.  ...Dar galime savęs paklausti, ar tikrai tai aukščiausiais meno pasiekimas, ar tik turtingos Vakarų Europos miesčionių instinktų patenkinimas: štai kaip šitie ,,pribaltai"gyvena nesugeba savęs valdyti.

Šiuolaikinių menininkų Stanikų darbas, pristatomas Venecijos bienalėje yra pakaruokliai. O deja, A. Sutkaus solidžias fotografijų parodas matome Brazilijoje. Tiesa yra ta, kad  Vakarų Europos žmonės turi  susidarę apie mus klišę, kuria beveik neįmanoma pakeisti., net ir pastangų nesimato tai padaryti. Per dvidešimt daugiau metų mes patiriame, kad didžiosios  šalys yra kietos nacionalistės, ir  šiuolaikinio mūsų meno pasiekimų neskuba priimti. Mes reikalingi, kaip juodadarbiai.

Būdamas Kelne, Vokietijoje paklausiau apyjaunį, drūto sudėjimo vyriškį, einantį su mažu vaiku. Pradėjome angliškai, o tas greitosiomis aiškino vokiškai. O paskui paaiškėjo, kad esame abu iš Lietuvos. Kaunietis., žmona iš Telšių. Abu darbininkai.

Į mažametį sūnų kreipėsi, ,,kom hir", nes mažasis  lanko vokišką darželį ir lietuviškai jau nekalba.

...Vakare tramvajų  stotelėje užkalbino tipas, nes skaičiau įdomų žurnalą. Peržvelgiau nuo akių iki kojų: valkata, bet dar jaunas, iš kakliuko maukia šnapsą. Pasirodo, buvęs IT technikas, Esene. Bet iš darbo išvarė, žmoną ir vaikus prarado.Ir tas valkata, ketverius metus Kelne gyvenantis iš pašalpų, apie Lietuvą  irgi galvoja prastai. Klausia manęs, ar mes patys Lietuvoje  mokame pasigaminti šnapsą, ar atsivežame iš Lenkijos?

Iš karto norėjau tą niekdirbį aprėkti, kaip jam negėda šnapsą  gatvėj gerti, ir dar iš aukšto  apie Lietuvą prastai  kalbėti. Bet  paskui  minutę patylėjęs gana ramiai pagalvojau,  ar iš tikro mes dar  galime patys sugebame išsivirti savo šnapso. Ar esame tokie nuostabūs, kad kiti apie mus gerai galvotų ir gražiai kalbėtų.

Tiek žinių, tiek paplepėjimų

Su geriausiais linkėjimais

Valentinas Juraitis

Iš  verslo centro ,,Spaudos rūmai"