2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: A. Macijausko premijos laureatas A. V. Butkevičius: „Džiaugiuosi spaudos laisve“

2014-08-15
 
Algirdas Vladislovas Butkevičius

Algirdas Vladislovas Butkevičius

 

Šiemet Antano Macijausko premija buvo įteikta biržiečiui žurnalistui Algirdui Vladislovui Butkevičiui. Tą proga paprašėme kolegos duoti inteviu LŽS svetainei.

          Su kokiomis mintimis ėjote į Antano Macijausko premijos įteikimą?

          Nelengva atsakyti. Ta diena, kaip ir prieš tai buvusios, buvo sklidina darbų ir rūpesčių, nes į Biržų miesto šventės renginius buvo įtraukta mano jubiliejinė drožinių paroda „Atviras kiemas". Jai ruošdamasis per porą mėnesių išskaptavau dešimt naujų skulptūrų, išdrožiau keliasdešimt suvenyrų. Tą šeštadienį dar prieš 6 valandą ryto kieme dėliojome drožinius, derinome juos su floristinėmis kompozicijomis. O netrukus pradėjo eiti šios biržiečiams turbūt neįprastos vienos dienos kieme surengtos parodos lankytojai. Rūpėjo, kad gerai skambėtų neįgaliųjų ansamblio dainuojamos biržiečių autorių sukurtos, Biržams skirtos dainos, „Versmės"  klubo literatų eilėraščiai. Netrūko sveikinimų ir linkėjimų. Turbūt tas smagus šurmulys, parodą lankančių žmonių srautas, vis stiprėjanti kaitra neleido itin sureikšminti artėjančio A. Macijausko premijos įteikimo momento.

          Suprantama, smagu gauti premiją žmogaus, niekada nesiekusio karjeros, bet dirbusio tą darbą, kuris tuo metu lietuvių tautai buvo reikalingiausias. Manyčiau, kad premija tik sustiprino norą ir toliau rašyti apie tuos gimtojo Biržų krašto žmones, kuriais verta didžiuotis, kurie kažką reikšmingo ir brangaus davė ne tik Biržų, bet ir Lietuvos kultūrai.

          Kas Jums, kaip žmogui ir žurnalistui yra Antanas Macijauskas?

          Antanas Macijauskas - mano kraštietis. Esame gimę Pabiržės valsčiuje. Jis palaidotas tose pačiose Pabiržės kapinėse, kur ilsisi ir mano tėvai, seneliai, proseneliai. Tai tarsi asmeniniai, gal net geografiniai sentimentai. O žavi jis daug kuo. Savo universalumu (inžinierius mechanikas ir statybininkas, žurnalistas, vertėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas bei mokslininkas), meile Lietuvai ir gimtajam žodžiui. Carinės Rusijos Senate po beveik ketverių metų svarstymo jo laimėta byla dėl konfiskuoto „Žemlapio lietuviškai latviško krašto" buvo tarsi paskutinė vinis į lietuviškos spaudos draudimo karstą. Bylos nagrinėjimo metu advokatai įrodė, kad lietuviškos spaudos draudimas neturėjo jokio juridinio pagrindo. „Todėl ir A. Macijausko bylą, - yra sakęs jo giminaitis, žurnalistas ir leidėjas Danielius Mickevičius, - kartais vadinama tiesiog byla dėl spaudos draudimo panaikinimo". Man Antanas Macijauskas yra vienas iškiliausių Lietuvos tautinio atgimimo puoselėtojų, drąsiai pakilęs prieš lietuvių tautos rusinimo politiką.

          Ko tikėjotės, kai siuntėte savo rašinius šios premijos vertinimo komisijai?

          Būčiau neteisus sakydamas, kad čia kaip olimpinėse žaidynėse: svarbiausia dalyvauti. Kiekvienas, siųsdamas savo tekstus į kurį nors konkursą, viliasi pergalės. Kažkiek to tikėjimo turėjau ir aš. Na gal 50 - 60 proc. Nes prisimenu savo dėstytojo Jono Bulotos iš universiteto laikų žodžius, kad žurnalistui - svarbiausia pažintys.  Tokių pažinčių kaip ir neturiu. Net nežinau, ar kas dar dalyvavo A. Macijausko premijos konkurse, kas be biržiečių buvo kiti vertinimo komisijos nariai, kam turiu jausti dėkingumą už teigiamą mano tekstų vertinimą. Ačiū jiems.

          Konkursui pateikėte rašinius, skelbtus laikraštyje „Šiaurės rytai". Kokiais principais vadovavotės atrinkdami juos konkursui?

          Kasmet įvairiuose leidiniuose, o daugiausiai „Šiaurės rytuose" išspausdinu apie dvidešimt tekstų (apybraižų ir interviu) apie Biržų krašto ir Lietuvos kultūrai nusipelniusius žmones. Atrinkti tris pačius brandžiausius darbus sudėtinga, todėl konkursui pateikiau šešis. Ir lengva, ir sunku būna rašyti apie tuos žmones, kuriuos seniai ir gerai pažįsti. Tokie buvo konkursui pateiktų tekstų herojai: vaikystės dienų bičiulis, Etnokosmologijos muziejaus įkūrėjas ir direktorius, astronomas Gunaras Kakaras, Valstybės veikėjo Konstantino Šakenio sūnus inžinierius Romualdas ir aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas. Dar pridėjau apybraižas apie poetus Kazį Binkį ir Kazį Jakubėną bei 1863 metų sukilimo dalyvį, Sibiro tremtinį, poetą biržietį Edvardą Jokūbą Daukšą. Apie atrankos principus ne ką galėčiau pridurti. Tiesiog atrodė, kad tie tekstai gali būti įdomesni ir brandesni už kitus.

          Kas Jums, kaip žurnalistui šiandien yra svarbu?

          Šiandien, jau gerokai įpusėjus aštuntą dešimtį, žurnalisto kvalifikaciją man vis dažniau primena tik įrašas universiteto baigimo diplome. Su metais vis tolstu nuo tos kasdieninės, sakyčiau, aktualiosios žurnalistikos, nes mano rašiniai dabar tarsi su kraštotyrinio paveldo atspalviu. Žinoma, man svarbu, kaip ir kiekvienam skaitytojui, kad žiniasklaidoje kasdien rasčiau operatyvią ir kiek įmanoma tikslesnę informaciją, autoriai jaustų atsakomybę už savo teiginius, nebūtų ignoruojamas tolerancijos principas, nes dar neretai ne vien politikai į kitaip mąstančius ir kalbančius žvelgia kaip į tautos priešus.

          Ko Jūsų nuomone šiandien trūksta mūsų žurnalistikai, ir kuo galite pasidžiaugti?

          Nesijaučiu pakankamai kompetentingas, kad galėčiau kalbėti apie nūdienos žurnalistikos trūkumus. Tik man regis, per pastaruosius porą dešimtmečių apsivertė vertybių skalė. Bloga naujiena tapo gerąja naujiena. Nuo jos šiandien dažniausiai ir prasideda didžiųjų dienraščių pirmųjų puslapių antraštės. Žurnalistai tampa (turbūt leidėjų verčiami) pigių, skandalingų sensacijų medžiotojais, skatina skaitytojus domėtis ir gal net žavėtis abejotinomis vertybėmis.

          Džiaugiuosi spaudos laisve. Prisimenu tuos metus, kai į redakciją iš Glavlito atvažiavę cenzoriai aiškindavo apie ką galima rašyti, o apie ką ne. Seniai tokios brutalios cenzūros neliko. Bet yra etikos reikalavimai, kurie, deja, kartais peržengiami.

          LŽS svetainės skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jus. Prisistatykite.

          Gimiau dar Nepriklausomoje Lietuvoje 1939 metų vasario 16 dieną Biržų apskrities, Pabiržės valsčiaus, Dainiūnų kaime. Baigęs Pabiržės vidurinę mokyklą, studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Mokytojavau Pasvalio rajono Krinčino, Rimkūnų ir Deglėnų aštuonmetėse mokyklose. Baigęs žurnalistikos studijas dirbau „Biržiečių žodžio" redakcijoje literatūriniu darbuotoju, laiškų ir žemės ūkio skyrių vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi. Šiuo metu pensininkas. Su žmona istorijos mokytoja Onute užauginome sūnų ir dukrą, susilaukėme penkių anūkų.

          Jūs rašote ir eilėraščius, per šių metų Biržų miesto šventę skambėjo ir Jūsų sukurtos dainos. Pats su ansambliu ir dainavote. Ar seniai draugaujate su poezija?

          Nuo mokyklos metų. Tuomet eilėraščius pradėjau spausdinti Biržų rajono laikraštyje. Priklausiau prie redakcijos susibūrusiam rajono literatų būreliui, kuriame tais metais buvo ir poetas Vaidotas Spudas, literatūrologas, habilituotas daktaras, prof. Kęstutis Nastopka, Kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Kostas Federavičius, žurnalistai Vytautas Valionis, Vilius Mizaras ir dar ne vienas ryškesnį ar kuklesnį pėdsaką literatūros arimuose palikęs literatas. Mokytojaudamas eilėraščius spausdinau Pasvalio rajoniniame laikraštyje. 1999 metais išleidau eilėraščių ir drožinių knygelę „Metų laiptai". Eilėraščiai spausdinti „Versmės" klubo literatų almanachuose, Biržų rajone leidžiamuose laikraščiuose, pasvaliečių žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai". Šiais metais eilėraščiams buvo paskirta pirmoji vieta poeto Jono Strielkūno 75 - osioms gimimo metinėms skirtame prozos ir poezijos konkurse „Kur gimėm, kur augom", kurį surengė Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondas bei „Biržiečių žodžio" redakcija.

          Žinau, kad Jūs esate ir labai aktyvus tautodailininkas, daug drožinėjate. Kaip derinate žurnalistiką su menu? 

          Manyčiau, kad dėl žurnalistikos kenčia tautodailė, o dėl tautodailės - žurnalistika. Užsiiminėdamas tik kuo nors vienu, būčiau nuveikęs kur kas daugiau. Dirbant rajono laikraščio redakcijoje drožyba padėdavo atsipalaiduoti, sumažindavo įtampą, kurios, deja, žurnalistams tikriausiai ir šiandien netrūksta. O rašydamas, ypač pastaraisiais metais apie žymesnius biržiečius, jautiesi tarsi atiduodantis jiems ir jų artimiesiems moralinę skolą, savo tekstais primindamas, ypač jaunimui, kad mūsų krašte gyveno žmonės, kuriais verta didžiuotis, sekti jų gyvenimo ir darbų pavyzdžiu. Turbūt man reikia abiejų dalykų: ir drožybos, ir tekstų rašymo.

          Ką galėtumėte palinkėti savo kolegoms, LŽS svetainės skaitytojams?

          Atkaklumo, siekiant kuo objektyvesnės tiesos. Drąsos ir ryžto. Kūrybingumo. Stiprybės ir sveikatos. Meilės žmogui ir savo profesijai. Noro ir sugebėjimo taip atspindėti šį įdomų ir neramų laikotarpį, kad ainiai po daugelio metų, pasklaidę nuo laiko pageltusius laikraščių komplektus, pajustų mūsų dienų dvasią, atmosferą, alsavimą, išgirstų seniai išėjusių žmonių balsus, pajustų jų rūpesčius, nerimą ir džiaugsmą.

                Ačiū už įdomų interviu.

Kalbino Vytautas Žeimantas

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-21 09:00
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Petras

2014-09-20 00:23

Valio Biržams ir biržiečiams

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2014-09-04 07:34

Sveikinu kolegą Algirdą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas Vėlyvis

2014-08-16 15:58

Sveikinu, Algirdai, su gražiais darbais ir tų darbų įvertinimais!
O dar kai studijavome universitete sakei, kad premijų negausime...
Premijų pakaks, kad tik pakaktų jėgų darbams...
Sveikatos!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media