Redaktoriaus žodis

„Karantinas išėjo į naudą - pagaliau radau laiko į knygą suguldyti prisiminimus", - sako praeityje garsus krepšininkas, buvęs Kauno „Žalgirio" ir Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas, buvęs Kauno meras Gediminas Budnikas.

,,Likimo spalva žalia" - krepšininko, politiko ir visuomenės veikėjo prisiminimų knyga - įdomi ne tik autorių pažinojusiems, bet ir visiems pokario žmonėms, kurie įveikę gyvenimo negandas, paliko gimtinėje pėdsaką..." - teigia žinomas žurnalistas, aktyvus krepšinio populiarintojas Vidas Mačiulis.

G. Budnikui paskelbti viso gyvenimo prisiminimus knietėjo jau nuo seno. Tačiau vis atsirasdavo kitos, svarbesnės veiklos, o mintis apie autobiografinę knygą tekdavo nustumti, palikti ateičiai.

„Koronaviruso pandemija mane pristabdė. Daug laiko leisdamas namuose pradėjau mąstyti, jog atėjo palankus metas aprašyti savo gyvenimą. Nuo praėjusio pavasario nemažai ieškojau savo, artimųjų, bičiulių, buvusių krepšininkų asmeniniuose archyvuose - norėjosi pateikti kuo daugiau vaizdinės medžiagos. Vasaros pabaigoje sėdau prie teksto. Būdavo dienų, kai vienu prisėdimu dešimt puslapių išliedavau", - pasakoja G. Budnikas.

Knyga, intriguojančiai pavadinta „Likimo spalva - žalia", išėjo 2021 metais. Išleido leidykla „Naujasis lankas". Ji gana solidi, 383 puslapių, gausiai iliustruota. Nemažai nuotraukų skelbiamos pirmą kartą. Ir jaunam, ir vyresniam bus įdomu pamatyti nuotraukose lietuvius 1937 - 1939 m. Europos krepšinio čempionato Rygoje ir Kaune misterius ir taip pat visus kitus didžiausius Lietuvos krepšininkų laimėjimus nuo P. Lubino, S. Stonkaus, S. Butauto, J. Lagunavičiaus, M. Paulausko, A. Sabonio iki J. Valančiūno ir D. Sabonio laikų.

Nemažai vietos knygoje G. Budnikas skyrė žiauriai nužudytų savo tėvų, Lietuvos partizanų atminimui pagerbti. Plačiai aprašė kelius, kuriuos vaikystėje teko nueiti išvengiant tremties. Papasakojo ir apie savo šeimą - žmoną Vandą, sūnus Gediminą bei Justiną.

„Knygą pradedu nuo pasakojimo apie savo viešnagę į Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtajame Užulėnyje, Ukmergės rajone, pastatytą mokyklą, kurioje septynerius metus mokytoja dirbo mano mama, 1945 metais žiauriai nužudyta partizanų ryšininkė Valentina Budnikienė. Mokyklos sieną puošia jai ir mano tėvui, taip pat partizanui Florijonui Budnikui skirta marmurinė skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurta memorialinė lenta. Prieš keletą metų šią lentą su broliais Juozu ir Antanu pakabinome tėvams atminti", - pasakojo G. Budnikas.

Įdomūs jo prisiminimai ir apie netoliese esančiame Pamerneckų kaime įsikūrusį vienkiemį. Jam, kaip ir broliams, ši vieta suteikia ne tik jėgų naujiems darbams, bet ir kaskart sugrąžina į slogius prisiminimus apie tėvų žūtį.

„Dabar pavyzdingai giminių sutvarkyta sodyba daugiau nei prieš septynis dešimtmečius mums, našlaičiams broliams, tapo vienintele prieglauda", - pasakojo G. Budnikas.

Kai buvo nušautas Gedimino tėvas, tuometinis „Plieno" partizanų būrio vadas Florijonas Budniką ir durtuvais mirtinai užbadyta jo žmona, partizanų ryšininkė Valentina Budnikienė, mažamečiai jų vaikai buvo atvežti į Pamerneckus. Nedideliame namelyje juos priglaudė giminės. Vyresnieji broliai čia ir užaugo. O pusantrų metų be tėvų likusio G. Budniko likimas kitoks.

„Manimi, kaip mažiausiu, rūpinosi tėvo motina. Baimindamasi būti ištremta į Sibirą dėl giminystės su Lietuvos prezidentu A.Smetona ir partizanų kelią pasirinkusio sūnaus bei marčios kelerius metus senelė su manimi ir visa manta nuo vienų giminių glaudėsi pas kitus. Ligi šiol negaliu pamiršti ilgų klajonių", - sako G. Budnikas.

Po Nepriklausomybės atkūrimo G. Budniko gyvenimas smarkiai pasikeitė. Jis beveik tris dešimtmečius aktyviai paniro į politinį gyvenimą, 2000 metais tapo Kauno meru, vėliau buvo vicemeru. Miesto taryboje išbuvo daugiau nei du dešimtmečius, iki 2019 metų. Nors 1979 metais buvo baigęs Vilniaus universitetą, 2005 metais pajutęs, kad reikia naujų žinių, dar baigė viešojo administravimo magistro studijas Kauno technologijos universitete. Tačiau knygoje apie tai rašoma, palyginus, nedaug.

„Mano, kaip politiko, kelyje būta ir baltų, ir juodų ruožų. Tačiau esu įsitikinęs, jog ne jie mano gyvenime svarbiausi", - sako G. Budnikas.

O svarbiausia buvo - krepšinis. G. Budniko kelias į krepšinio aukštumas prasidėjo Kaune, Laisvės alėjos kieme. Pasikabinęs lanką su draugais vaikas dažnai į jį mėtydavo kamuolį. Nuo 11 metų berniukas pradėjo lankyti krepšinio treniruotes. 14 metų išvyko į Klaipėdą mokytis ir buvo pakviestas į tuometę uostamiesčio krepšinio komandą,. Pirmieji jo treneriai buvo V. Griešnovas ir V. Knašius. 1961 metais grįžo į Kauną ir tapo jauniausiu žalgiriečiu bei Lietuvos rinktinės nariu. 1964 metais tapo sporto meistru. Aštuonis kartus tapo Lietuvos vyrų krepšinio čempionu.

Lietuvos rinktinėje žaidė daugiau kaip 10 metų - nuo 1962 iki 1973 metų. Sužaidė 43 rungtynes, pelnė 347 taškus.

Knygoje vaizdingai, su pasidžiavimu, aprašomos „Žalgirio" ir Lietuvos rinktinės kovos aikštelėje. Ypatingai įsimintinos kovos prieš Maskvos CSKA, lygiosios ir pergalė prieš pasaulio čempionus, sovietų rinktinę, tuometinį didžiulį pergalės džiaugsmą ir saugumiečiams įvarytą siaubą, kai žaidėjai buvo sirgalių mėtomi ant rankų su šūkiais „Lietuva!", „Lietuva!".

Taip, sovietmečiu Kauno žalgiriečiai buvo tikrieji Lietuvos ambasadoriai. Knygoje įdomiai ir vaizdingai aprašytos sunkios treniruočių stovyklos, bekompromisinės kovos su stipriausiais sovietų klubais: Maskvos CSKA, ,,Dinamo", Leningrado ,,Spartaku" ir kitais.

„Tų laikų komandos draugus prisimenu su didžiausia pagarba. Juk su legendiniu Modestu Paulausku, Henriku Giedraičiu, Vytautu Sarpaliumi, Romualdu Venzbergu ir kitais buvome tarsi viena šeima. Iki šiol su daugeliu bendraujame. Anksčiau gyvai, dabar telefonu. Kalbėdami vis prisimename kovas su Maskvos ir kitomis Rusijos komandomis, pergales, kurios mums tada atrodydavo tarsi laimėjimas ne tik aikštėje, bet ir už Lietuvos laisvę", - pasakojo G. Budnikas.

Metams bėgant didžiausia jo gyvenimo aistra vis tiek išliko krepšinis. Nuo 1995 iki 2012 metų G. Budnikas gynė Lietuvos garbę pasaulio senjorų krepšinio čempionatuose, o vėliau dar ėjo ir šalies senjorų rinktinės trenerio pareigas.

Taip, galima drąsiai teikti, kad Lietuvos krepšinio veteranų dalyvavimas FIMBA rengiamuose pasaulio ir Europos čempionatuose buvo nepamirštas, garbingas. Lietuvos senjorai tapo keturis kartus pasaulio ir tris kartus Europos čempionais. Knygoje aprašytos šios įtemptos rungtynės, įdomios kelionės. Rungtyniauta Kosta Rikoje, Suomijoje, Urugvajuje, JAV, Australijoje, Brazilijoje, Slovėnijoje, Naujoje Zalandijoje ir kitose valstybėse. Aprašomi ir jautrūs, įdomūs susitikimai su lietuviais išeiviais. 

G. Budniko sportiniai pasiekimai yra įvertinti KKSD Sporto garbės komandoro ženklu ir LTOK Olimpine žvaigžde. 2004 metais jam buvo įteiktas ordino "Už nuopelnus Lietuvai Ryterio kryžius".  

„Knyga turėtų patraukti akį ne tik sunkiais gyvenimo epizodais, bet ir dramatiškomis kovomis krepšinio aikštelėje, nuotaikingais nutikimais, humoru ir pamfletais", - sako knygos redaktorius Vladas Vaitkevičius.

G. Budnikas su šia knyga atsiskleidė ne tik kaip krepšininkas, politikas, bet ir kaip geras publicistas.

 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.