2017 m. lapkricio 21 d., Antradienis

Radijas

*print*

Archyvas :: Antanas Šimkūnas: santuoka su radijumi per prievartą

2017-09-09
 
Antanas Šimkūnas

Antanas Šimkūnas

 

Antanas Šimkūnas

 

  Dabar dažnai pagalvoju: kaip čia atsitiko, kad Lietuvos radijuje išdirbau beveik 40 metų. Juk 1964 metais ateidamas čia sau sakiau: padirbėsiu truputį, kol išsisklaidys virš mano galvos susikaupę debesys, ir susirasiu ramų darbą kokiame nors žurnale. Darbas radijuje ir televizijoje neviliojo, nes viskas „ išlekia į orą". Tai buvo santuoka per prievartą.

  Reikėjo bėgti iš Panevėžio, kur dirbau „Panevėžio tiesos" redakcijos kultūros skyriaus vedėju. Dirbdamas čia neakivaizdiniu būdu baigiau žurnalistiką Vilniaus universitete. Kai 1962 metais su diplomu grįžau į redakciją, užgriuvo nelauktos bėdos. Staiga mirė motina, laidojom su religinėm apeigom, ėjome į bažnyčią. Kažkas parašė skundą partijos komitetui: kaip gali toks žmogus dirbti redakcijoje? Kaip tik buvo paskelbtas ateizmo mėnuo. Buvo sudaryta komisija padėčiai ištirti. Į mano gimtinę Pasvalio rajone nuvažiavo redaktoriaus pavaduotojas Fainbliumas ir Panevėžio partijos komiteto sekretorius Belovas. Ir ten sužinojo baisius faktus. Mano tėvai buvo išbuožinti, pašalinti iš kolūkio ir dar turėjo jaują. „Čto takoje jauja?"- klausė Belovas vieno buvusio stribo. Šis atsakė, jog tai toks fabrikėlis linams apdirbti. „O, tai jo tėvai dargi buvo fabrikantai", - džiaugėsi lyg geležėlę radęs Belovas. Ir surašė baisią pažymą. Po to redakcijoje surengė dar baisesnį svarstymą ir pasmerkimą...

  Atvažiavęs į Vilnių savo bėdas papasakojau Radijo laidų užsieniui vyriausiajam redaktoriui Stasiui Vilkui, buvusiam „Panevėžio tiesos" redaktoriui. Pataikiau kaip tik tuo metu, kai 1964 metais Lietuvos radijuje ir televizijoje buvo kuriama tarptautininkų komentatorių grupė. Išklausęs mane Stasys Vilkas sako: „Einame pas Januitį". Na, galvojau, dabar teks  aiškintis, kodėl aš bėgu iš Panevėžio ir visos mano bėdos išaiškės. Mano nuostabai RTV komiteto pirmininkas nieko daug neklausinėjo, matyt, pasitikėjo Stasiu Vilku, liepė rašyti pareiškimą ir forminti dokumentus.

  Netrukus buvo suformuota tarptautininkų grupė ir mes - Bronius Petravičius, Vladas Burbulis, Česlovas Juršėnas ir aš - ėmėme rengti tarptautinių įvykių apžvalgas per radiją ir televiziją. Nebuvo prie širdies man tas darbas. Tuo pat metu dairiausi darbo kitur. Nuėjau pas savo kurso draugą Joną Lapašinską, „Jaunimo gretų" redaktorių. Šis sako - mielai priimsiu, bet reikėtų nueiti ir suderinti su  komjaunimo CK sekretoriumi A. Česnavičiumi. Na, maniau, tas tai jau mane priims ir bus palankus, nes pokario metais kartu mokėmės Pasvalio gimnazijoje ir dar bažnyčioje lankydavomės. Deja, nebepažino ir nepriėmė.

  Taip ir likau radijuje, kur beveik 40 metų rengiau laidą „Tarptautinių įvykių arenoje", vėliau „Pasaulis ir Lietuva".

  Likau dar ir todėl, kad čia suradau daug nuoširdžių, gerų bičiulių, kurie žinojo mano bėdas ir  patarė laikytis. Nesinorėjo su jais skirtis.

  Aš stebėjausi, kodėl RTV vadovybė man nepriminė „nešvarios" praeities. Gal nežinojo? Ne, žinojo. Atgimimo metais išsiaiškinau, kad Panevėžio partinės davatkos vis rašydavo RTV komitetui, kodėl pas jus dirba ideologiškai nepatikimas buožės sūnus, pabėgęs iš Panevėžio.

  RTV komiteto pirmininko pavaduotojas Jonas Mitalas, partinės organizacijos sekretorius Romualdas Mockus tuos skundus paskaitydavo ir kišdavo į seifą,  niekam apie tai nepasakodami.

  Mane net paaukštino, tapau visuomeninių laidų vyriausiuoju redaktoriumi, išmokau visokiausiems revizoriams geras ataskaitas rašyti. Kai Maskva pradėjo kontora - propagandos stiprinimo vajų, Jonas Januitis man pavedė rašyti ataskaitas. Atvažiuos, būdavo, iš Maskvos grupė revizorių tikrinti, kaip mes „kontrpropagandą vystome", sėdi kelias dienas pirmininko kabinete, geria konjaką, o aš geras pažymas rašau. Perskaito, pagiria ir išvažiuoja  patenkinti, į tikrąją padėtį net neįsigilinę. Jonas Mitalas sakydavo, nesvarbu, kokias laidas rengiame, svarbu geras „spravkes" parašyti.

 

                 Ne viskas „išlėkė į orą"

 

    Neturėtume pamiršti, kad tais griežčiausios  cenzūros metais, atiduodami duoklę Maskvai, oficialiai ideologijai Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistai parengė daug profesionalių, populiarių laidų. Ne viskas „išlėkė į orą". Liko pėdsakai, liko archyvai, kuriuos dabar teprisimena rašantys kursinius ar diplominius darbus.

  Daug populiarių laidų rengdavo visuomeninių (vėliau propagandos, ideologijos) redakcija, kuriai man teko vadovauti. Net šiandien populiariausios Lietuvos radijo laidos neturi tiek klausytojų, kiek jų tuomet turėjo, pavyzdžiui,  sveikatai, kultūrai, šeimai skirtos laidos. Jų klausydavosi net 42 procentai gyventojų. Jas rengdavo gabios žurnalistės Laima Matviekienė, Laima Jonušienė, Dalia Sasnauskienė (žinomo kunigo Juliaus Sasnausko motina). 27 procentus klausytojų turėjo laida „Tarptautinių įvykių arenoje", vėliau „Pasaulis ir Lietuva". 25 procentai Lietuvos gyventojų klausydavosi laidų kaimui, kurias nuo 1964 metų pradėdavo giedantis gaidys. Šias laidas rengdavo po visą Lietuvą keliaujantys žurnalistai Jonas Ragaišis, Adolfas Drungilas, Elena Šimukėnienė, Vilius Švanas, Algirdas Steponavičius, Salomėja Pranaitienė. 11 procentų klausytojų turėjo laidos pramonės darbuotojams, kurias ilgai rengė Juozas Jurevičius, Aloyzas Urbonas, Juozas Vėlyvis, Stepas Jauga, Janina Mecelicaitė - Mateikienė (dabar rengia laidas iš Seimo ).

  Šios laidos gaudavo gausybę laiškų. Dabar laiškus keičia elektroniniai ryšiai. Tuomet RTV komitete buvo Laiškų redakcija, kiekvieną mėnesį rengdama ataskaitas, kiek kokia redakcija gaudavo laiškų, kaip juos panaudoja. Redakcijos buvo suinteresuotos gauti kuo daugiau laiškų, nes tai buvo vienas jų darbo vertinimo kriterijų. Laiškų skaičius pastoviai augo. Antai 1967 metais Lietuvos radijas gavo 71000 laiškų, o 1977 metais -  jau 89000.   Apie 30 procentų jų buvo panaudojama laidose.

  Daug įdomių laiškų iš užsienio gaudavo Laidų užsieniui  redakcija, kuriai teko vadovauti 1988 - 1990 metais. Redakcijoje dirbo patriotiški, Lietuvai atsidavę žurnalistai Rima Jakutytė, Ilona Rūkienė, Audrius Matonis, Audrius Braukyla, Pranas Karlonas, Goda Litvaitienė, kurie stengdavosi pateikti užsienio klausytojams kuo daugiau objektyvios informacijos apie Lietuvą. Prasidėjus Atgimimui būtent šios redakcijos darbuotojai aktyviausiai prisidėjo prie permainų radijuje. Daugelis jų ir šiandien tebedirba smarkiai pasikeitusiame radijuje.

  Džiaugiuos, kad sulaukiau tų laikų, kai laidas galėjome rengti be jokių „glavlitų", skleisti laisvą žodį.

  Radijuje išdirbau iki 2001 metų rudens, rengdamas operatyvius komentarus apie vidaus ir tarptautinius įvykius, taip pat laidą „Pasaulis ir Lietuva". Teko surengti įdomių pokalbių su žinomais mūsų diplomatijos patriarchais Stasiu Bačkiu, Stasiu ir Kaziu Lozoraičiais, istoriku Vincu Trumpa, su dauguma mūsų ambasadorių, dirbančių užsienyje. Smagu buvo susilaukti gerų klausytojų atsiliepimų apie šiuos pokalbius, o vėliau sužinoti, kad šiais pokalbiais  rėmėsi mūsų istorikai bei diplomatai rašydami disertacijas bei knygas.

  Pirmaisiais nepriklausomybės metais teko vadovauti Radijo monitoringui. Užrašinėjome svarbiausius užsienio radijo stočių  pranešimus bei komentarus, leidome „Radijo biuletenį", kurį kasdien gaudavo Lietuvos Aukščiausiosios  Tarybos informacijos tarnyba. Tais dramatiškais laikais, ypač 1991 metų sausio įvykių metu krašto vadovams, svarbiausioms institucijoms tokia operatyvi informacija buvo labai reikalinga.

  Vyriausybės paskatinti 1992 metais pradėjome leisti savaitraštį „RTV bangos", kuriame spausdinome įdomiausius užsienio radijo stočių pranešimus ir komentarus apie Lietuvą. Kai okupantai užgrobė  Lietuvos radiją ir televiziją, šiame savaitraštyje paskelbėme nemažai demaskuojančios medžiagos apie kasperviziją. Neatsitiktinai KGB pulkininkas E. Kasperavčius įrašė mane į juodąjį sąrašą žmonių, kuriems tenka „atsakomybė už kraujo praliejimą bei mirties potencialo neišvengiamą padidėjimą..."

  Gaila, kad augančios konkurencijos sąlygomis teko nutraukti „RTV bangų" leidimą. Taip atsitiko ir su savaitraščiu „Kalba Vilnius", kuris paliko gražius pėdsakus Lietuvos radijo ir televizijos istorijoje. Jeigu  būtų pavykę šiuos abu leidinius sujungti, suburti pajėgesnę redakciją, galbūt Lietuvos radiją ir televizija  šiandien turėtų save išlaikantį, ne blogesnį  programų savaitraštį, kokius dabar turi  stambiausi dienraščiai.

  Per 80 dešimtmečius Lietuvos radijas sukaupė turtingą įrašų fondą. Tai didžiulis turtas. Net sovietmečiu čia  veikę meniniai kolektyvai - valstybinis choras, vyrų, moterų oktetai, kvartetai  paliko vertingų įrašų. Šio gražaus dainavimo dabar per radiją nebegirdime arba girdime labai retai, jį užgožė primityvūs „ spjaudymai ir gaudymai", vulgarios dainuškos apie meilę ir pan. Nebegirdime ir daugelio buvusių populiarių dainininkų.

  Belieka tik pasidžiaugti, kad Radijo ir televizijos vadovybė vėl prisiminė tuos, kurie didžiąją savo darbingo gyvenimo dalį atidavė radijui ir televizijai ir kurie buvo nepelnytai užmiršti.

 

Rubrika Radijas yra Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-28 11:42
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Ap.

2017-09-21 17:11

Buvo labai miela, įdomu ir naudinga paskaityti gerb. Antano prisiminimus - juk tai istorinės reikšmės faktai, kurie kaskart vis labiau nutolsta ir dyla iš atminties. Žurnalistai veteranai galėtų pasekti šiuo gražiu pavyzdžiu, prisiminti įvykius, faktus, buvusius kolegas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media