2018 m. birželio 19 d., Antradienis

Radijas

*print*

Antanas Šimkūnas: radijas mano gyvenime

2018-06-05
 
Antanas Šimkūnas

Antanas Šimkūnas

Birželio 12 - oji - Lietuvos radijo gimimo diena

Antanas Šimkūnas

 

 

Nuo pat vaikystės tebeskamba ausyse nežinia kur girdėti posmai - 
Dėdė Julijonas ir teta Leokadija
Po ilgų derybų nusipirko radiją...
Įsirėžė jie į atmintį ne todėl, jog tai būtų koks nors svarbus eilėraštis, o todėl, kad dainingai pasakoja apie kažkokį stebuklingą dalyką... Juk buvo negirdėta ir neregėta, kad „dėdė Julijonas ir kojas nusiauna beklausydamas žinių iš Kauno". Ir tarytum džiaugeisi drauge su juo: „Oi, radijo dijo, kaip greit jis pas mus prigijo".
Dar gyvo to radijo nebuvau matęs, o garsas apie jį sklido plačiai. 1940 metų birželio 15 dieną sužinojau, kad ir mūsų kaimynystėje pas dėdę Pilypą yra tas stebuklingas radijas.
Su broliais lauke ganėme karves. Per lauką atskubėjo mūsų kaimynas Adolfas Jurkšaitis, matėsi, kad kažko susirūpinęs, pūsdamas pypkės dūmą mūsų tėvukui pranešė:
- Nebėra mūsų Antanėlio, pabėgo...
- Iš kur sužinojai?..
- Pilypo radijas pranešė...
O vėliau tą radiją pamačiau dėdės Pilypo seklytėlėje. Stovi po šventais paveikslais šnypščianti dėžutė, o ką ji pranešdavo, visa apylinkė sužinodavo. O pravažiuojantys keliuku pro šiaudinę dėdės Pilypo trobą, su pavydu žiūrėdavo į aukštai virš liepų iškeltą anteną, tokius stebuklus darančią, padangių garsus gaudančią, ir visiems atrodė, kad po ta šiaudine pastoge apsigyveno kažkas naujo, sugriovęs seną ramybę, atnešęs įvairiausių paslapčių ir įdomybių.
Dabar viršum sodybų aukštų antenų nebekeliame. Užtenka mažyčio kišeninio radijo aparatėlio arba mobilaus telefono, kad turėtum nuolatinį ryšį su pasauliu.
Kai dėdė Julijonas dainavo, kad greit radijas prigijo, jis omeny turėjo savo trobą, o ne kraštą, kur radijas, 1926 metų birželio 12 dieną prabilęs iš Kauno, plito žymiai lėčiau negu kaimyninėse valstybėse. Tais metais Lietuvoje buvo užregistruoti 323 abonementai, 1933 metais - 17 350, 1940 metais - 96 000. Be abejo, nemažai radijo aparatų buvo neužregistruota. Tuo tarpu kaimyninės valstybės turėjo žymiai daugiau radijo aparatų ir galingesnes radijo stotis. 
Nuo 1919 metų reguliarias radijo laidas jau transliavo Olandija, Prancūzija, nuo 1923 metų - Vokietija, Šveicarija, nuo 1924 metų - Sovietų Sąjunga, Ispanija, Italija, Vengrija. Taigi, kai Lietuva išgirdo : „Alio, kalba Kaunas", Europai radijas jau nebebuvo naujiena.
Ir vis dėlto, kai prabilo Kaunas, juo susidomėjo ne tik dėdės julijonai ar pilypai bei jų kaimynai, bet ir užsieniečiai. Kauno radijas greit susilaukė klausytojų užsienyje. Juo susidomėjo Europos radiofonijos organizacijos. Sulaukta palankių atsiliepimų apie radijo laidas, ypač transliacijas iš Londono, Strasbūro, iš Lisabonos operos teatro. Daugelis Europos radijo stočių, laikraščių redakcijų prašė siuntinėti Kauno radijo programas, kurias norėjo skelbti. Laiškai iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, JAV rašyti įvairiausiomis kalbomis.Nemažai autorių rašė esperantiškai, nes Kaunas transliavo laidas ir esperantų kalba.
Radijo dėka pasaulis išgirdo Lietuvą, susidomėjo ja. Antra vertus, radijas pasaulį atvėrė Lietuvai. Užsimezgė bendradarbiavimas su užsienio radijo stotimis, keičiamasi ne tik programų tvarkaraščiais, bet ir programomis, dainininkais, muzikantais. 
1935 metais Lietuva tampa Tarptautinės radijo sąjungos nare. Per šią sąjungą Kaunas priima koncertus iš Anglijos, Argentinos, JAV, Belgijos, Egipto ir kitų kraštų.
Kaip gražiai būtų plėtęsis ir bujojęs šis bendradarbiavimas su pasauliu, jeigu ne karas, ne okupacija, kurios metu radijas turėjo tarnauti tik okupantams. Sovietų valdžia uždraudė klausytis užsienio radijo stočių, baudė už tai ir visokiais būdais trukdė, kad „priešiški balsai" nepasiektų Lietuvos žmonių iš anapus geležinės uždangos.
Ir vis dėlto pasiekdavo...
Mokydamasis Pasvalio gimnazijoje 1950 metų liepos 3 dieną už dešimt červoncų nusipirkau mažyti detektorinį radijo imtuvą su ausinėmis. Parsivežiau jį į gimtąjį Petraičių kaimą. Su broliais iškėlėme tarp liepų aukštą anteną, kad iš toli girdėtume, įkasėme įžeminimą, pastatėme tą plastmasinę dėžutę su bjauriu pavadinimu „Komsomolec" seklyčioje po šventais paveikslais, užsidėjome ausines, pasukiojome rankenėlę ir net pašokome iš nustebimo - į mus įvairiausiomis kalbomis prabilo pasaulis, trumposiomis bangomis pasiekęs mus iš Londono, Vatikano, Vašingtono...
Tada kiekvieną vakarą gaudydavau „Amerikos balsą", kitas radijo stotis. Gyvenimas tarytum pašviesėjo, atsirado viltis. Pasaulis, pasirodo, žino apie mūsų bėdas, praneša apie jas, kalba apie pavergtųjų tautų išsivadavimą. Korėjoje prasidėjo karas. Sovietų Sąjunga vis pikčiau puola Ameriką, o ši atsikerta. Visi laukia permainų. Kur buvę, kur nebuvę kaimo vyrai užbėga ir klausia:
- Antanuk, kas girdėt, ką sako radijas, kada ateis Amerika, ar bus karas?..
- Bus, - sakau, - Korėjoje jau duoda komunistams į kailį...
Vyrai linksmesni čiumpa dalgius ir eina į pievas.
Vėliau atsitiko taip, kad tie vyrai išgirdo mane kalbantį per Lietuvos radiją, kur nuo 1964 iki 2001 metų vedžiau laidą „Pasaulis ir Lietuva".
O karas buvo. 1991 metų sausio 13 - ąją. Ačiū Dievui, kad jį laimėjome. Mūsų radijo laisvas žodis buvo apgintas.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-05 09:21
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media