Stonkus vairą gniaužia, o Jonkus su Timpa šiaip kėpso. Sergėdamas Stonkų, kad tas, dievegink, neužmigtų, Jonkus šneką užveda. Apie kurmių gaudymą. Stonkus pagyvėja, beužeinantį snūdą jam kaip vėjas nupučia. Domisi. Klausinėja. Patarimus, beriamus Jonkaus, galvon įsimušti stengiasi.

Po pusvalandžio ir Timpa mėgina šnekon įsiterpti. Tik vos prasižios, - Stonkus su Jonkumi jį nugožia.

Ištisas keturias valandas nuo Palangos lig Vilniaus Timpai taip ir nenusiseka kalbon apie kurmių gaudymą nei įsisprausti, nei įsirausti. Anei įsiknisti. Niekaip.

... Vėl važiuoja tuo pačiu automobiliu ir tuo pačiu maršrutu Stonkus su Jonkumi bei Timpa po dvejų metų. Čia irgi kalbą Jonkus užmaišo. Šįkart - apie kurklių gaudymą. Nuėdė, nužiaumojo mat ne tik braškių šaknis, - jokiai daržovei gyvasties nepalieka. O išnaikinti būti nesutinka, - urzgia Jonkus.

Apie nesustabdomą kurklių invaziją į savo sodadaržį ir pralaimėtus mūšius su ūsuotaisiais parazitais sukniaukčioja ir Stonkus. Girdi, visokios floros šaknis nugraužė, - ką žinai, gal nė obelys neatsilaikys?

Čia Timpa nusprendžia nelaukti, kol kuris iš kolegų akimirkai užslops. Išsyk abu permušdamas kad baubtelės:

-Taigi anąkart!!.

-Ką - anąkart? - suklūsta Stonkus.

-Ir ką - taigi? - pastato ausis Jonkus.

-Anąkart taigi norėjau pasakyti: kurmių aliai vieno dobti nereikia - jie kurklius galabija! - daužia vienu atsikvėpimu Timpa.

Ir atšlyja Timpa. Nugara sėdynės atlošą daubia: likusį kelią - geras tris valandas - galima pasnausti. Vis tiek kolegos žurnalistai, giliai nunėrę į kurklių ir kurmių santykių peripetijas, dialogo trilogu paversti Timpai neleis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-16 17:10

Atgal