Vytautas Leščinskas

Seniai esam pripratę prie originalių minčių raiškos pavyzdžių. Originalias mintis kone kasdien laido gerai žinomi politikai, verslininkai, menininkai, žurnalistai. Pernelyg vaikydamiesi originalumo, neretai nusišneka. Tad smagu būna girdėti, kai tokias nei į tvorą, nei į mietą nepataikančias garsenybes kartais, kaip sakoma, pastato į vietą šiaip koks daugiau ar mažiau blaiviai mąstantis normalus raštingas žmogus, t.y. ne garsenybė. Tačiau, deja... ir tarp tokių negarsenybių viešojoje erdvėje kartais blyksteli tikrų nusišnekėjimo deimančiukų.

Visai neseniai toksai kaip tik itin ryškiai suspindo. Šis Mariumi V. pasirašęs asmuo (Delfi, 2017-11-25), manau, galėtų pretenduoti į specialų apdovanojimą. Ir nors neilgo straipsnio autoriaus kalba nepasižymi ypatingu taisyklingumu, užtat auksinių minčių dosniai pažeriama: „...aš drąsiai, iš visos širdies džiaugiuosi - pagaliau pasisekė Lietuvai, gavo būtent tokį ministrą, kokio labiausiai ir reikėjo... Nesu nei jo partijos fanų klubo narys, nei pačio ministro ar jo gyvenimo būdo gerbėjas, bet negaliu nepastebėti, kad gal ir negali ponas Veryga pasigirti patirtimi ar smegenų dydžiu, bet turi jis kažką stipraus, gal būt tarp kojų, kas ir leidžia jam daryti tai, kas jau seniai Lietuvoje turėjo būti padaryta."

Stipriai pasakyta. Nebanaliai. Ar ne?

Be to, teisybės, matyt, nemažai esama. Pavyzdžiui, pasamprotavimas, „kad gal ir negali ponas Veryga pasigirti patirtimi ar smegenų dydžiu", sprendžiant iš ministro veiklos, visai neatrodo neturintis nieko bendra su tikrove.

O vis dėlto, ar ir visa kita - vos ne šimtaprocentinė teisybė? Nagi pamėginkime išsiaiškinti analitiniu (nepainioti su analiniu) būdu.

Pirmiausia, „drąsiai, iš visos širdies" galima suabejoti finaline gana komplikuoto sakinio dalimi: „... turi jis kažką stipraus, gal būt tarp kojų, kas leidžia jam daryti tai, kas jau seniai Lietuvoje turėjo būti padaryta."

Mat tuo turtu, kuris yra tarp kojų, kur kas akivaizdžiau operuoja kita garsenybė - parlamentaras (atrodo, kol kas) Pūkas - štai jau dešimtą vaiką beturįs. Nežinia, su kelinta moterimi. Ir šiaip šioje sferoje (ar srityje) Pūkui lygių nelengva rasti.

Sakysite, galimai - Šustauskas, kuris, kaip pats yra pareiškęs, kelnėse taip pat kažką turi? Kažin, kažin... Mat šis garsenybė bent jau žinomų vaikų (turbūt ir žmonų) skaičiumi Pūko anaiptol nepranoksta. Kaip ir pats Karbauskis, deklaruojantis beatodairišką paramą Verygai.

Taigi iš tiesų Veryga yra išskirtinis. Daugiau, negu asmenybė. Tai - reiškinys, gal net stichija, kaip, sakysim, ugnis, vanduo, žemė, oras,  sausra, tvanas, nederliaus metai, skėrių antplūdis...

Šį reiškinį iš tiesų galima vadinti visuotine verygizacija, kurios padariniai dar tik pradeda ryškėti.

Pirmiausia, sumaištis, jei ne chaosas ir panika medikų bendruomenėje, vis didėjančios pacientų eilės poliklinikose. Vos ne muštynės vaistinėse,  klientams išgirdus, kad anksčiau be receptų pardavinėjami vaistai staiga griežtai „sureceptinti".

Ir teko principingajam Verygai leisti vaistinėms dar pusmetį pardavinėti vaistus senąja tvarka. O kas - po pusmečio? Vėl nauja netvarka (ar, nors ir prasčiokiškai, bet taikliai sakant, - bardakas)? 

Ar bent atėjo į galvą gerb. ministrui, kiek dėl patirto streso (jei ne šoko) širdies bei kraujagyslių ligomis sergančių žmonių, negalėdami laiku nusipirkti reikalingų vaistų, nukentėjo: dar labiau pablogėjo sveikata, o gal neretam ir aiškiai patrumpėjo gyvenimas? Kurio vidurkis, beje, ir šiaip trumpiausias (jei statistika nemeluoja) visoje Europos Sąjungoje?

Vien iš šio konfūzo ar negalima spręsti, kad panašu, jog darydamas  drastiškus sprendimus sveikatos apsaugos ministras (gal ne vien jis, o ir visa komanda?) mąsto greičiau ne tuo, kas yra galvoje, o tuo, kas motinėlės Gamtos patalpinta tarp kojų?

Kitaip, kaip gali atsirasti tokių sprendimų, kurie aiškiai kertasi su sveiku protu?

Beje, apskritai Sveikatos apsaugos ministerijos inicijuoti aktai, įstatymai, ką nors smarkiai branginantys, draudžiantys, mažinantys, ribojantys etc kaktomuša daužiasi su logika. Kodėl ministrui Verygai visai nesiseka ką nors racionaliai pakeisti, kodėl visa, prie ko jis tik prisiliečia, iš karto sugadinama, sujaukiama? Pirmiausia, kad pirmiau padaroma, o paskui... sakysite, pagalvojama? Nepanašu, kad apskritai pagalvojama, nes ta pati klaida daroma priimant ir įgyvendinat kitą sprendimą. Vaizdingai sakant, jei Verygai topteli keliauti geležinkeliu, tai jis ne sėdi vagone, o visa sparta (panašiai, kaip liūdnai pagarsėjusioje dvikovoje - bėgimo su grupės ŽAS muzikantu Linu Zarecku rungtyje, kai, beje, jis,- užkietėjęs blaivininkas,  - triuškinamai pralaimėjo nemenkai pagurkšnojančiam varžovui) risnoja priekyje lokomotyvo. Ir kiekvienąkart - tik šitaip.

Kas, pavyzdžiui, pagerėjo neapgalvotai padidinus akcizus alkoholiui, kai kokybiškiausias vynas bei alus pabrango daugiausiai, o „rašaliukas", kurį visų mieliausiai maukia alkoholikai ir kandidatai į juos, santykinai - visai nedaug? Ar tai nėra tiek pat naudos, kaip vežimą prikabinus priekyje arklio?

Tad mąstymo ne ta vieta, kuria reikėtų, t.y. galva, o gerokai žemiau esančia, rezultatai atrodo apgailėtini: alkoholinius gėrimus, kas tik gali, pigiau perka užsienyje, turtindami Lenkijos, Latvijos ar Rusijos bei Baltarusijos iždą, o ne Lietuvos valstybės biudžetą ir nereikėtų stebėtis, jei paaiškėtų, kad nuperka daugiau, negu anksčiau. Girtaujančiųjų taip pat  nemažėja (jei tik nedaugėja).

O įvairios sumanytos sveikatos apsaugos įstaigų „reformos"?.. Kas iš to išeis beatodairiškai skubant? Kiek dar visokių verygizacijos naujovių bus prigalvota?

Tai, matyt, težino atkaklusis ministras laimingo naujagimio veidu, jo artimiausi bendraminčiai ir pats Viešpats Dievas. 

Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.