Nuomonių barometras

Antanas Stanevičius

Kai draugas nuo ankstyvos jaunystės ir sėkmingas mano piršlys Gediminas Pilaitis paprašė parašyti apie darbą "Tarybinės Klaipėdos", 1990 m. tapusios tiesiog "Klaipėda", laikraštyje atsisakyti negalėjau. Jo dėka nuo 1986 m. sausio iki 2002 kovo buvau tapęs šio laikraščio redaktoriumi. Partijos Klaipėdos miesto komitetas pasiūlė jam, dirbančiam Tiesos laikraščio korespondentu Klaipėdoje, jis atsisakė ir pasiūlė mano kandidatūrą. Kadangi buvau dirbęs Tiesos laikraščio korespondentu ir Literatūros ir meno savaitraščio atsakinguoju sekretoriumi, tikau palipti vienu karjeros laipteliu.

Apie tą metą būtų galima parašyti tūkstančio puslapių memuarus, tad apsiribosiu viena tema - apie spaudos laisvę, apie kurią šiandien tiek daug kalbame. Prieš paskiriant neužteko vien partijos Klaipėdos miesto komiteto sprendimo. Vilniuje pervedžiojo po daugelį CK kabinetų, įskaitant ir pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus, ir antrojo sekretoriaus N. Dybenkos. Ne kabinetuose, o kiek

vėliau, atvykę į Klaipėdą vienas po kito nemaži CK darbuotojai  J. V. Paleckis ir A. Mališauskas mane pamokė: Klausyk tik pirmojo sekretoriaus, nes kitaip išmes. Prieš jį nesiaikštyk! Visų kitų gali neklausyti, nes užjos tave negyvai!

Patekęs į redakciją ne vien nustebau, bet ir išsigandau, kad ji bemaž rusiška. Sako, iki manęs net pasitarimai vykdavo rusiškai, bet aš to nežinojau. Kebliausia buvo tai, kad abi laidos: ir lietuviška, ir rusiška turiniu privalėjo nesiskirti. Vertėjos viską vertė, gerai vertė...

Pačiame mieste nuo Uralo gaudė vėjai... Net du lietuviai, du didžiausių įmonių vadovai Alfonsas Ramanauskas ir Eugenijus Urbonavičius, ir tie tarpusavy kalbėjosi rusiškai...

Šiurpu buvo, kai redakcijos atsakingasis sekretorius Sergejus Šataila, visai surusėjęs ukrainietis, vieną savaitę į laikraštį įdėdavo puslapį apie karą Atmintis, o kią savaitę - Priesaika. Už tai gorkomas nepagirs, bet ir nepapeiks! - taip jis pateisindavo tą nykią iš tarybinės kariuomenės kalendorių surankiotą rašliavą.

Partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi dirbo Plungės vidurinę mokyklą puikiausiais pažymiais baigęs Česlovas Šlyžius, kuris net su savo vaikais kalbėjosi rusiškai. Galima įsivaizduoti kaip jis, turėdamas gerą galvą, būdamas iki kaulo smegenų partinis karjeristas, kiaurai matydavo viską, kas laikraštyje ne taip. O ne taip buvo bemaž viskas, net futbolo žinutės. Gal jo priekabumą skatino aukštas kraujospūdis, radikulitas. Pirmasis sekretorius komitete taip keldavo visuotinį aliarmą, kad Pramonės skyriaus vedėją Petrą Kravtą kartą net greitoji išvežė. Mane nuo pirmojo per savo gerą būdą saugojo buvęs jūrininkas, Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Danius Bružas. Bet kur tau išsaugos! Česlovas Jonovičius rėkdavo ir rėkdavo, nors Vilniuje CK sakydavo, kad su Stanevičiumi padarys gerą laikraštį. Č. Šlyžius mane išsiuntė į mėnesio tobulinimosi kursus Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje, taip pat protegavo į mėnesio kursus Maskvoje, Visuomeninių mokslų akademijoje prie TSKP CK, kur stažavosi tik respublikinių laikraščių redaktoriai. Tie kursai kvailesniu nepadarydavo, plėtė akiratį. Po paskaitų aplankiau daugybę muziejų, teatrų ir meno saugyklų, į kurias turistų neįleisdavo. Žodžiu, Č. Šlyžius man yra ir daug gera padaręs, nors žilų plaukų jo dėka per anksti įsitaisiau.

Partijos miesto komiteto aparatčikai, matyt, neturėjo ką veikti, nes visi skaitė "Tarybinės Klaipėdos" laikraštį nuo A iki Ž ir skambinėdavo man su pretenzijomis. Labai pravertė pamokymas klausyti tik pirmojo, visus kitus buvo galima mandagiai ignoruoti, o kai ką neapsikentus ir tolėliau rusiškai pasiųsti. Kartą paskambino ir trumpai pakalbėjo, žinoma, rusiškai, komjaunimo miesto komiteto pirmasis sekretorius Vasilijus Galibusas: "Na, žinai, tas tavo laikraštėlis... Ir išvis...". Ir padėjo ragelį. Pasiųsti taip ir nesuspėjau.

Partijos miesto komitetas tvirtindavo laikraščio rašinių mėnesinius planus. Juos, kaip ir viską, reikėdavo pateikti rusų kalba. Planai ėjo sau, laikraštis sau, bet pabandyk planų nepateikti!

Č. Šlyžių paaukštino į Vilnių - CK agitacijos ir propagandos skyriaus vedėju. Bemaž visi Klaipėdos įmonių direktoriai keturiais paras iš džiaugsmo gėrė, nors buvo visuotinės blaivybės metas. Teko ir man gurkštelti.

Naujasis sekretorius Viktoras Baublys iš pradžių buvo malonus, tačiau prasidėjo Sąjūdis, ir tam žmogui atsirado klaiki painiava: rusai rėkė, kad " TarybinėKlaipėda"  tapo Antitarybine, o lietuviai priekaištavo, kad per mažai lietuviška.

Viską vertėm į rusų, viską, kas imperialistams kėlė siaubą. Partijos, karo ir darbo veteranai prispyrė V. Baublį, kad tą Stanevičių išmestų iš redaktorių. Pirmasis sekretorius muistėsi, bet atėjo partinė konferencija, kurioje Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį ir mane ortodoksiniai komunistai buvo susimokę neišrinkti į partijos komitetą, o tai reiškė automatišką pareigų netekimą. Gavę bemaž vienodą rekordinį balsų skaičių prieš, į partijos komitetą buvome vos ne vos išrinkti dėka Palangos ir Neringos komunistų, kurie atskiesdavo Klaipėdos rusų persvarą. Kai aš pirmajam sekretoriui pasidžiaugiau šia pergale, jis pažiūrėjo baltom akim ir atkirto: "Tvarkykis! Per daug jau čia sau leidi!"

 Jam daug nervų kainavo imperialistų puolimai ir priekaištai, kad jis nacionalistus toleruojąs. To negana, "Tarybinės Klaipėdos" redakcijoje sporto korespondentas Gintaras Tomkus su draugais pradėjo leisti "Mažosios Lietuvos" savaitraštį. Tai Sąjūdžio leidinys, tad jiems komunistų partijos miesto komiteto reikalavimai buvo nė motais. Užtat mane gorkome be atvangos tarkuodavo: Kada tu išvaikysi tą sąjūdiečių lizdą? Kada tu juos išmesi iš darbo - jie gi nieko laikraščiui nedirba, o tu algas moki!

Dirba! Nušviečia sportą, maketuoja laikraštį! Pagal pareigas jie atlieka viską! - melavau net susiriesdamas.

Vieną dieną pamačiau, kad pamėlynavęs nuo nervų esu ne tik aš, bet ir "Mažąją

Lietuvą" leidęs G. Tomkus su K. Oginsku. Pasirodo, juos ėmė dulkinti Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos aktyvistai, vadovaujami Dionyzo Varkalio. Ne taip ir ne tą rašanti "Mažoji Lietuva"!

Vienu metu pajutau, kad jie daugiau velnių gauna nuo Sąjūdžio tarybos, negu aš nuo gorkomo! Laisvę ypač pajutome Valentinui Greičiūnui tapus LKP Klaipėdos miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi. Į šias pareigas jį įkalbėjo Algirdas Brazauskas. Valentinas Pavlovičius, kaip jį vadino imperialistai, buvo diplomatijos ir gumos tempimo genijus. Kai aktyvioji TSKP dalis vėl puldavo dėl Antitarybinės Klaipėdos

redaktoriaus, reikalaudama jį kuo greičiau išmėžti, V. Greičiūnas liepdavo sudaryti komisijas, kurios tol tyrė reikalą, kol LKP nepabėgo iš TSKP. Tai nebuvo lengva, tai buvo sunku. Pats mačiau, kaip V. Greičiūno kabinete už galvos susiėmęs rymojo Vladimiras Beriozovas, atsiųstas A. Brazausko, kad Klaipėdos kariškius ir imperialistus perkalbėtų, nuramintų. O jie parsidavėliu jį išvadino, grasino patys imti valdžią.

Savarankiška Lietuvos komunistų partija spaudą visiškai paleido nuo lenciūgo, rašėme, rėkėme kas ką norėjome, atlyginimus, kad ir nedidelius, gaudavome, popieriaus netrūko. "Tarybinės Klaipėdos" -"Klaipėdos" tiražas (kartu lietuviųir rusų laidos) siekė 70 tūkstančių egzempliorių. Išsilakstėme iš LKP, kad tik komunistais, okupantų tarnais kas nepavadintų. Nuomonių pliuralizmas laikraštyje pasiekė apogėjų. Tiesa, vietos laikraštyje neliko tiems rusakalbių atsiliepimams, kurie ragino iki paskutinio kraujo lašo ginti Tarybų Sąjungą ir kaip akies vyzdį saugoti TSRS tautų draugystę. Jie priekaištavo, kad mes, nors kalbame apie demokratiją, patys nesame demokratiški, tačiau mes apsimetėme, kad nesuprantame, ko jie nori.

Tokių laikų nebebuvo ir nebebus. Ir bijoti buvo įdomu, ir vis ką nors nauja, kas draudžiama, galėjai parašyti.

Po Lietuvos valstybės atkūrimo Klaipėdos laikraščio redakcija tapo valstybine ir iš ūkinio respublikinio "Periodikos" susivienijimo pateko į Klaipėdos miesto valdybos registratūrą. Klaipėdos miesto taryba tai suprato kaip laikraščio patekimą jų žinion ir kontrolėn. Kaip kontroliavo komunistų partija, taip dabar kontroliuosime mes! Baisiausia, kad tokios nuomonės laikėsi dauguma Tarybos narių, nors jie buvo išrinkti laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.

Miesto tarybos darbą nušviečiantis korespondentas Aldas Vabuolas buvo šimtaprocentinis Tarybos pirmininko Vytauto Čepo ruporas, jo pozicijų stenografuotojas. Pirmininkas buvusio futbolininko A. Vabuolo koja dažnai įspirdavo savo oponentams. Tie niršo.Prisidėjo ir kitų publikacijų, kurių neturėjo būti! Pagrindinis Tarybos darbas tapo Klaipėdos laikraščio turinio analizė. Net ir norėdamas nebūtum galėjęs Tarybai įtikti, nes deputatai tarpusavy riejosi dėl įvairiausių priežasčių ir motyvų.

Priekaištai, Tarybos frakcijų rezoliucijos dėl netinkamo laikraščio turinio baigėsi tuo, kad Taryba neleido įregistruoti UAB Klaipėdos laikraščio redakcija ir įpareigojo miesto Valdybą atleisti mane iš redaktoriaus pareigų. Spaudimas merui B. Petrauskui buvo toks didelis, kad jis, bijodamas pats likti be posto, ėmė mane ir atleido, nors taip pat neskubėdamas, taip pat tempdamas gumą. Įsteigtosios UAB Klaipėdos laikraščio redakcija vardu kreipėmės į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, kad įpareigotų Klaipėdos miesto valdybą įregistruoti bendrovę, įsteigtą pagal visus įstatymus. Teismas taip ir padarė. Klaipėdos miesto taryba, nesutikdama su teismo sprendimu, įgaliojo Valdybą apskųsti jį Lietuvos Aukščiausiajam teismui. Pastarasis taip pat nerado nieko, kas neatitiktų įstatymų ir paliko galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą. Bet ir tada atsirado Klaipėdos miesto tarybos deputatų, kurie ragino nevykdyti Lietuvos Aukščiausiojo teismo valios. Galų gale Klaipėdos miesto valdyba UAB Klaipėdos laikraščio redakcija įregistravo, aš grįžau į redaktoriaus pareigas. Miesto valdyba dar išmokėjo kompensaciją už priverstinę pravaikštą, tad vienu metu kišenėje buvo trumpam atsiradę nemažai litų.

Visas šis spaudos laisvės gniaužimo procesas pasiekė Vilnių, Oslą, Paryžių, Niujorką. Įvairiausios organizacijos, gindamos spaudos laisvę, gynė ir Stanevičių. Iš pilko miestelio, iš pilko laikraščio, iš pilko redaktorėlio tapau vos ne Čegevara iš pasaulio centro. Žinoma, tai nepelnyta, bet esu dėkingas.

Lietuvos aukščiausioji valdžia, matydama visą tą Klaipėdos valdžios sukeltą velniavą kovoje su laikraščio redakcija, beje, pasireiškusią ir kituose miestuose bei rajonuose, priėmė įstatymus bei nutarimus, kurie paleido laikraščių redakcijas nuo vietos tarybų priklausomybės. Regis, visų laikraščių leidėjais tapo uždarosios akcinės bendrovės, įsteigtos redakcijų darbuotojų. Redakcijai tapus uždarąja akcine bendrove, jos akcininkai - visi bendrovės steigimo metu dirbę darbuotojai. Iš pradžių ir bendrovė, ir laikraštis gyveno aukso amžių: pirmieji Lietuvoje įsigijome naują amerikietišką spalvotų laikraščių spausdinimo mašiną. Laikraščio apimtis siekdavo 48 puslapius. Leidėjas - kolektyvas, o kolektyvas iš individų.

Blogai darosi tada, kai akcininkų kolchozas pajunta pinigų skonį. Jis toks galingas, toks be ribų, neatsižvelgiant į jokias valstybės ar tarptautines krizes. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pagrindinės redaktoriaus problemos glūdi jame pačiame ir jo pavaduotojuose. Tiesa, nieko čia nauja nuo Cezario ar ankstesnių laikų. Taigi pavaduotojai mane išmetė iš darbo, ko nepadarė nei Jedinstva, nei miesto Tarybos švonderiai.

Daug norinčių būti redaktoriais ir leidėjais, skiriančiais redaktorių. Tačiau kokia spaudos laisvė gali būti tam redaktoriui, kai net trijų tūkstančių egzempliorių laikraščio tiražas neišperkamas, kai tiesiog nėra apčiuopiamas pajamas teikiančios reklamos? Kaip išlaikyti redakciją, sumokėti visus 72 procentus siekiančius mokesčius valstybei, kaip išlaikyti darbuotojus?

Naivu postringauti apie spaudos laisvę kasdien balansuojant prie bankroto ribos, dar labiau veidmainiška teigti apie principingumą ir bešališkumą visų potencialių reklamos klientų atžvilgiu.

Tik materialiai pasiturintis leidėjas gali užtikrinti didesnę ar mažesnę spaudos laisvę. Tačiau kai tas pasiturintis leidėjas turi V. Uspaskio, A. Pilvelio ar V. Romanovo pavardę, pasijuntame kaip švarko apykaklėje radę etiketę su užrašu: Madein Velikobritanya...

Žurnalistikos klasikas Albertas Laurinčiukas buvo parašęs tokią knygą: Laisvė- kaip dūmelis virš vigvamo. Spaudos laisvė Lietuvoje, šalyje, iš kurios pabėgo trečdalis gyventojų, o pabėgtų ir daugiau, jei tik pajėgtų pabėgti, labia efemeriškas dalykas.

Žodžiu, duokit man gerą rinką, tą spaudos laisvę pats susikursiu. O dabar, prisimenant kretingiškio redaktoriaus Felikso Rapalio žodžius, nedidelėje ganykloje nori išsiganyti labai daug karvių...

Kalbėdami apie spaudos laisvę, prisiminkime nesenus Rimvydo Valatkos, Valdo Vasiliausko karjeros pokyčius. Pamąstykime ir apie likimą buvusio CŽV agento Edwardo Snoudeno ir WikiLeaks įkūrėjo Julianą Assange, kurie suteikė galimybę spaudai ryškiai parodyti savo laisvę ir jėgą. Kas būtų atsitikę kolegai Julianui, jeigu jis būtų turėjęs pas notarą patvirtintą švedės sutikimą pasimylėti? Jam būtų nereikėję slapstytis Londone Ekvadoro ambasadoje, kuri, ko gera, jį saugo nuo kelionės pas Abraomą.