2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Rimantas Greičius: „Sulaukiau daug skaitytojų atsiliepimų, visi jie dėkojo už drąsiai išsakytą tiesą“

2021-05-17
 
Rimantas Greičius. Vilijos Butkuvienės nuotrauka

Rimantas Greičius. Vilijos Butkuvienės nuotrauka

Rimantas Greičius

 

IŠBANDYMAI FORMAVO CHARAKTERĮ
Prieš 72 metus mūsų šeima (tėvelis tuomet dirbo Pagėgių Donelaičio gimnazijos direktoriumi) buvo atitremta į Irkutsko sritį prie iš Sajanų kalnų ištekančios Ūdos upės. Žuvinga buvo ta upė, ir aš, paauglys, užsiėmiau žvejyba - pagauta žuvelė gelbėjo nuo alkio. Svajojau turėti valtį. Ir štai speiguotą žiemos dieną lietuviai Kaminskas ir Bitė aptiko viduryje Ūdos vėlyvą rudenį iš kažkur atplukdytą ir įšalusią valtelę. Kirviais iškapoję aplink ją ledus, kolūkio arkliuku atvilko ją į kaimą. Pasakė man: „Pasiimk. Žuvelėmis atsilyginsi."
Sraunioje Ūdoje tūnojo galybė akmenuotų slenksčių, juose grėsmingai kriokė visada ledinis vanduo, ne vieną bandžiusį juos valtimi įveikti drąsuolį upė mirties bausme nubaudė. Ir štai, nieko nepasakęs tėvams, aš, keturiolikmetis geltonsnapis, nutariau pabandyti vieną iš jų įveikti. Ne per daug grėsmingą. Įveikiau. Iki dabar nesuprantu, kaip sugebėjau išlikti gyvas. Manau, toks ir panašūs išbandymai formavo mano pašiauštą charakterį.
UŽ DRĄSŲ ŽODĮ - PAGARBA
Neseniai dienos šviesą išvydo mano septintoji knyga, romanas, kurį pavadinau „Pašiaušti slenksčiai". Rašiau, tarsi matydamas aną, manęs pasigailėjusį, Ūdos slenkstį, tačiau piešiau visai kitokius, gyvenimiškus slenksčius. Apie juos taikliai pasakė prie Ūdos slenksčio atostogų metu pabuvojusi šios knygos personažė lituanistė Gabrielė: „Slenkstis nežino poilsio, jis visada pašiauštas. Putojanti ir kriokianti vandens galybė piktai atsitrenkia į išsikišusias iš jo akmenų nugaras ir skrieja, norėdama netrukus bent trumpam nusiraminti, pailsėti. Ir pagalvojau: ar ne panašus į tokius pašiauštus slenksčius už teisybę kovoti išdrįsusio žmogaus gyvenimas?"
Galiu pasidžiaugti: sulaukiau daug skaitytojų atsiliepimų, visi jie dėkojo už drąsiai išsakytą tiesą. Padėkojo ir keli Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, žinomi rašytojai. Pasidžiaugiau ir susimąsčiau: jeigu man dėkojama už drąsą sakant tiesą, tai kokioje valstybėje mes gyvename? Ar tikrai laisvoje ir demokratinėje?
Romanas apima nemažą laikotarpį. Jame paliestos bene skaudžiausios mūsų kraštui, ypač kaimams, temos: tremtis, kolektyvizacija, brolžudiškas pokaris. Kiek­vienai temai reikalinga kruopšti politikams netarnaujančių istorikų analizė, aš gi į jas pažvelgiau per konkrečių žmonių likimus. Ypač tų, kurių širdyse iki šiol kraujuoja prisiminimai apie pokarį.
Knygos anotacijoje pasakyta: „Autorius daug važinėjo po įvairius šalies regionus, užrašinėjo žmonių, pamenančių pokario žudynes, prisiminimus... Ir todėl, nors knyga - kūrinys grožinis, joje gausu neišgalvotų, dokumentais pagrįstų faktų ir pavardžių". Ir dar: „Jam talkino neabejingi šiai temai šakiečiai, jurbarkiečiai, alytiškiai, ukmergiškiai ir kitų regionų atstovai, kurių pavardžių jų saugumo sumetimais jis nelinkęs vardinti". Ties šiuo sakiniu verta stabtelti.
Žmonės prašo neviešinti jų pavardžių, nes šeimose iki šiol tvyro baimė. Atleiskit, ko bijoma dabar? Juk mes ne okupuotoje šalyje gyvename. Aną baimę, kad naktį iš miško ateis ginkluoti vyrai ir nežinia kuo tas jų vizitas užsibaigs, ir aš prisimenu. Ta baimė mūsų šeimai baigėsi tremtimi. Apie šių dienų baimę man aiškiai pasakė moteris, kurios tėvai buvo nužudyti, kai ji po stalu lakstė: „Nieko aš jums nepasakosiu, jūs parašysit, ir mano vaikai liks be darbo. O jie valdžios kabinetuose sėdi." Panašių žodžių prisiklausiau sočiai.
JĖGŲ PAKANKA NE KIEKVIENAM
Kur tie pašiaušti slenksčiai? O jie aplink mus. Kiekvienas su jais susiduria savo gyvenimo kelyje. Tačiau ne kiekvienam pakanka jėgų juos įveikti.
Dauguma knygos personažų - žmonės stiprūs, nepalūžę sudėtingo gyvenimo kelyje. Nepalūžo jaunystėje nukankinto Zenono našlė Domicelė, visas negandas ištvėrė Sibire brendęs pagrindinis knygos herojus pedagogas Antanas (klysta tie skaitytojai, kurie mano, kad šio žmogaus charakterį piešiau žvelgdamas į savo praeitį), nesvyruojančiu ąžuolu užaugo vaikystėje be tėvų likęs Aleksandras. Sudėtingu ir pavojingu tiesos paieškų keliu ryžtasi eiti istorikas Algis ir vienintelė su namais sudegintos šeimos atžala gydytojas Donatas. Su pasigėrėjimu piešiau drąsiai į ateitį žvelgiančių jaunosios kartos atstovų Jonelio ir Ugnės, tragiško likimo senelių anūko Felikso portretus.
Tai vis tie personažai (knygoje jų yra daugiau), kurie sugeba įveikti pašiauštus slenksčius. O greta jų savaip savo gyvenimo takus skinasi prie kiekvieno vėjelio dvelksmo stengiantys prisitaikyti tie, kurie, susidūrę su pašiauštu slenksčiu, suklumpa. Ryškiausias pavyzdys - Antano vyresnėlis Viktoras, dar vaikystėje paklusęs jį šunkeliais vedusiam vagišiui ir neklaužadai Vaigauskiukui, o paskui pasukęs nusikaltimų keliu. Susiklosčius tam tikroms prašviesėjusioms aplinkybėms, jis dar bando atsitiesti, bet pašiauštas slenkstis ne pagal jo jėgas. Palūžęs, jis neriasi kilpą ant kaklo.
SKAITYTOJAI BARA, PRAŠO, KLAUSIA
Vienas iš man brangiausių knygos personažų - bibliotekininkė Milda. Gal todėl, kad autoriaus plunksnos pagalba ji paveldėjo nemažai mano velionės žmonos bruožų. Tragiškas šios jaunos moters likimas - ji miršta pirmojo gimdymo metu. Ir štai skambučiai iš Mažeikių ir Kudirkos Naumiesčio. Skambina visiškai vienas kito nepažįstantys vyrai ir vienodai bara, kad aš išdrįsau nužudyti nuostabią mergaitę, į kurią jie įsimylėję. Dar toliau eina skaitytojas iš Kauno - jis bara, o paskui prašo, jei knyga bus leidžiama pakartotinai, išsaugoti jai gyvybę.
Džiugina mane tokie skambučiai - vadinasi, knyga palietė jautrias skaitytojų sielų stygas. Nors teko šiems vyrams aiškinti (visi jie su aukštaisiais išsilavinimais), kad rimtas kūrėjas, sėsdamas rašyti grožinę knygą, iš anksto neplanuoja kiekvieno personažo likimą. Ne jis, o personažas veda jį savo gyvenimo keliu. Taip susiklostė aplinkybės, kad Milda mirė ir paliko iki gyvenimo pabaigos praradimo skausmą kentėti Feliksą, o Viktoras neišvengiamai turėjo pasitraukti iš gyvenimo.
Nustebino lietuvių kalbos mokytojo skambutis iš Lazdijų. Žmogus klausė, kur yra knygoje aprašytas Vėželių kaimas, nes jie su žmona labai nori jame pabuvoti. Teko priminti jam, kad knyga grožinė, kad joje yra nemažai išgalvotų dalykų. Vėželiai... Gal ir yra kur nors Lietuvoje tokiu pavadinimu kaimas, bet šis, kažkur už Pagėgių prigludęs prie Nemuno vingio ir Vėželės upelio, egzistuoja tik mano vaizduotėje. Nors panašių į jį mirštančių kaimų rastume ne vieną...
KLAIPĖDOS RAJONAS - ARTIMAS
Šį straipsnį Klaipėdos rajono laikraščiui „Banga" parašiau todėl, kad šiame rajone teko gyventi ir dirbti: beveik prieš pusšimtį metų abu su žmona mokėme vaikus Priekulės vidurinėje mokykloje. Kokie šaunūs paaugliai ten mokėsi! Norisi tikėti, kad dauguma jų, jau žilagalvių, tebegyvena šiame rajone ir perskaitys publikaciją. Gal straipsnį, o paskui ir knygą perskaitys ir tos mergaičiukės, kurios, rašiusios neblogus eilėraščius, lankė mano suburtą jaunųjų literatų būrelį, o jų kūrybą spausdino tuomet a. a. Antano Platužo redaguojama „Banga". Aš gi, po Priekulės atsisveikinęs su pedagogika ir žurnalistikos keliu daug metų ėjęs ne tik Klaipėdoje, bet ir Dzūkijoje bei Vilniuje, pasitikti gyvenimo saulėlydžio sugrįžau į man brangų Klaipėdos kraštą. Ir tą likusį „Pašiauštų slenksčių" tiražą, kuris nepateko į bibliotekas ir neiškeliavo pagal ištikimų skaitytojų užsakymus, perdaviau Gargždų knygynui. Jame knygą ir ras ja susidomėję būsimieji skaitytojai.
O dar privalau pasakyti, kad šis romanas turi pirmą, 2017 metais išleistą dalį „Slenksčiai", kurią galima rasti tik bibliotekose (Klaipėdos I. Simonaitytės, Gargždų, Šilutės, Kretingos ir t. t.). Ją rekomenduoju perskaityti tiems mano būsimiesiems skaitytojams, kurie neliks abejingi „Pašiauštų slenksčių" personažų likimams. Beje, „Slenksčiuose" jie aptiks ir kelis skaudžius epizodus, liečiančius Klaipėdos rajoną.
 
Iš "Bangos" ( Klaipėdos rajonas) 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-05-17 17:10
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Apolinaras

2021-06-15 11:03

Sveikinu, geras pažįstamas ir mielas bičiuli Rimantai. Turiu abi Jūsų knygas, seniai perskaičiau, o jas skaitydamas ir štai dabar linkiu Tamstai geros sveikatos, įprasto ryžtingumo ir daug šviesių ateities dienų be... SLENKSČIŲ !

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media