Šis taiklia pašaipa pažymėtas ketureilis iš kolegos Jono Laurinavičiaus naujos knygos - epigramų rinkinio "Su minuso ženklu". Jo epigramas įsidėmėjau jau nuo seno, Jos prasmingos, su geru humoro ir satyros užtaisu, bet ne sunkiasvorės, lengvai skaitomos, įsiminamos. Jas negali ramiai skaityti. Prie vienų noris lengvai pakikenti, pakrizenti, ar prunkštelėti, prie kitų - visa atlapa krūtine nusikvatoti. Todėl, kai užknisdavo įvairūs darbai, dažnai į rankas paimdavau pirmąją kolegos Jono epigramų knygą "Ne akibrokštai", išleistą beveik prieš dešimt metų. Džiaugiuosi ir kai kolega Jonas atsiunčia naujų satyrinių bei humoristinių epigramų ir į mūsų LŽS internetinę svetainę.

"Epigramas rašiau nuo jaunystės. Kartkartėmis jos buvo spausdinamos respublikiniuose žurnaluose ir laikraščiuose: „Šluota", „Švyturys", „Nemunas", „Tiesa", „Valstiečių laikraštis", „Literatūra ir menas" ir kt. Viena kita epigrama buvo įdėta ir Toronto (Kanada) lietuvių kalendoriuose. Daugiausia jų buvo spausdinta rajoniniuose laikraščiuose: Kaišiadorių, Mažeikių, Jonavos, Utenos, Akmenės, Kelmės ir kt. Noriu išskirti Akmenės rajono laikraštį „Vienybė", kurio redaktoriai Adolfas Strakšys ir Leopoldas Rozga mano humoristikai buvo itin palankūs, - sako kolega Jonas. - Pasikeitus santvarkai, sugriuvo, išnyko nemaža dalis tarybinių laikų humoro objektų (prekių deficitas, įmonių ir ūkių produkcijos grobstymai ir t. t.). Pasišaipymai iš tų negerovių neteko prasmės. Jie nuėjo į užmarštį. O kurios epigramos neprarado aktualumo, buvo suprantamos ir naujaisiais laikais, tas atrinkau ir sudėjau į rinkinį „Ne akibrokštai". Knygelė buvo išleista 2006 metais. Maniau, kad prie epigramų niekada nebegrįšiu, viskas, gana."

Jonas Laurinavičius tikras lietuviško kaimo vaikas. Kilęs iš senoviško Pajautų kaimo, nuo kurio iki didesnės Onuškio gyvenvietės buvo net 8 kilometrai. Dabar šis kaimas praktiškai sunykęs, bet kolegos Jono dėka mes apie jį vis daugiau sužinome, nes jis grįžta ir vėl grįžta prie savo kaimo, prie savo šaknų. Ir mes jo prisiminimų, publicistikos knygose vėl ir vėl matome šį gražų lietuviškai archaišką kaimą, jo žmones, jų likimus. Šitose kolegos Jono knygose labai daug lyrizmo, švelnios nostalgijos ir gilios meilės savo gimtinei, jos žmonėms.

O štai čia, naujojoje knygoje, staiga toks minties ir nuotaikos šuolis: aitri ir aštri satyra, tarsi rykšte vanoja prisitaikėlius politikus, pseudopatriotus, kyšininkus, biurokratus ir kitokias mūsų visuomenės atkratas. Iš kur tai?

Gal dar iš tų laikų, kai jis Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą, atnešė savo pirmąsias epigramas į universiteto laikraštį? Gal kai dirbo radijo korespondentu ar Kaišiadorių ir Mažeikių rajoniniuose laikraščiuose? Kai nuo 1991 pradėjo vadovauti ,,Kaišiadorių aidų" redakcijai? Žurnalistikoje praleisti dešimtmečiai, aišku, negalėjo nepalikti pėdsakų. Juolab patyrusiam žurnalistui ir mąstančiam žmogui, o kolega Jonas toks tikrai yra, mūsų gyvenimo verpetai yra nesunkiai iššifruojami, išlukštenami iki nuogos tiesos. Bet vis tiek išlieka klausimas kodėl po keliolikos brandžių grožinės literatūros, lyrinių, prisiminimų ir kraštotyrinių knygų vėl buvo sugrįžta prie satyros. Štai kaip į šį klausimą atsako pats autorius.

"Po penkiasdešimties metų atgimė ryšiai su kurso draugais. Kasmet rudenį ėmėme susitikinėti prie Filologų berželio Universiteto M. K. Sarbievijaus kieme. Mano bendravimo keliai nusitiesė į Spaudos rūmus, į „Mūsų gairių" bendrovę, leidyklą, kuriai vadovauja mano kurso draugas Povilas Masilionis, į „Gairių" žurnalo redakciją. Kiekvieno žurnalo numerio paskutinis puslapis buvo skiriamas humorui ir satyrai. Neatsispyriau pagundai. Vėl ėmiau rašyti epigramas. Keliasdešimt jų išspausdino žurnalas, dar keliasdešimt liko mano aplankuose. Tad nieko kito nesugalvojau, kaip surinkti visas epigramas vienon vieton, paprašyti to paties žurnalo redaktoriaus Algio Kustos, kad suredaguotų jas ir parengtų knygą. Jis taip ir padarė".

Knyga padalyta į devynis skyrius. Jau pirmame skyriuje "Neįgalioji politika" randame įdomių eilių, pateisinančių skyriaus pavadinimą:

Politika -slidus dalykas.

Tai juk ne vienas patyrė!

Šiandien ant rankų nešioja,

Rytoj į uodegą spiria.

Arba štai kita epigrama:

Jau ne tarybiniai,

Jau kiti laikai.

Viena partija,

viena tiesa -

PINIGAI.

Daug įsidėmėtinų epigramų yra knygos skyriuose "Kreivi matymai", "Reali realybė", "Pusė lūpų", kituose. Nemažai epigramų skelbiamos pirmą kartą.