Naujos knygos, leidiniai

Juozas Stepšys

Tiesos  sakymo  našta

Apie Povilo Masilionio satyras ir jį patį

Kritikui, į knygų rinką palydinčiam šią naują (berods, šeštą) Povilo Masilionio kūrybos knygą (kaip ir būsimam skaitytojui), dera turėti galvoje satyros žanro paskirtį. Kitaip - kils daug klausimų. Tarp jų ir klausimas: „Kodėl taip piktai?"

Iš karto pabandysiu atsakyti į pastarąjį: knygoje pateikiami tekstai išties pikti, nes tai - satyros. O satyra - blogio pavidalų, ydų aštrus, piktas pajuokimas, jų beprasmiškumo pabrėžimas. Satyros, skirtingai nuo humoro, sukeliamas juokas yra  negailestingas, geliantis. Tokios buvo, pavyzdžiui, Vinco Kudirkos satyros, Teofilio Tilvyčio epigramų poema „Artojėliai" ar jo tarybinių metų antiklerikalinė poema „Šikšnosparniai".

Negailestinga, gelianti yra ir P. Masilionio satyra, kuri dar yra ir politinė satyra (ir „nepatriotinė",  tad laisvos Lietuvos superpatriotams jos nerekomenduoju).

Beje, ši knyga dar tik buvo sumanyta, buvo parašytas tik pirmas satyrų ciklas, o autorius už jį jau spėjo gauti pylos (tiesa, anoniminės). Mat, 2013 metų rugsėjį satyras „Naujoviškas dekalogas" autorius paskelbė Žurnalistų sąjungos tinklalapyje. Pirmieji komentarai, tiesa, buvo teigiami: „Puiku, Povilai. Tavo drąsai galima pavydėti"; „Dar tokio Dekalogo neteko skaityti. Smagu", ir pan. Tačiau gerokai vėliau, bene, po metų, „atsibudo" ir superpatriotai. „Nei talento, nei jumoro jausmo. Viskas perpildyta rusiška propaganda ir paslepta nostalgija - „prie ruso buvo geriau" <...>"; „Tiesiai Stalinui į ausį. Šaunus darbas, ponas"; „Ar tai Dekalogas? Kam šaipytis iš švento rašto?".

Taigi politinė satyra - pavojingas žanras. Jis buvo pavojingas mūsų pragyventoje ir išgyventoje totalitarinėje santvarkoje. Deja, jis ne mažiau pavojingas ir šiuolaikinėje Lietuvoje, kurios piliečiai, paties prezidento V. Adamkaus pripažinimu, kažkodėl BIJO. Kvėpuoja demokratijos ir laisvės  oru, žino, kad jų teises saugo visokios europinės ir pasaulinės konvencijos - ir vis dėlto  jaučia, kad, anot Justino Marcinkevičiaus, „virš tavęs pakabinta taburetė". Kas, pavyzdžiui, galėtų paneigti, kad mūsų (jau nekalbant apie tokius kaip P. Masilionis) pokalbių klausomasi, jei kai kas  slapta klausėsi  net konservatorės Seimo pirmininkės pokalbių?

Dabar, kai pasaulį sukrėtė prancūzų satyrikų pralietas kraujas, diskutuojama ne tik apie šios kūrybinės veiklos riziką, atsakomybę, bet ir jos juridinį, kultūrinį įteisinimą bei reikalingumą. Pripažįstama ir tai, jog šiandienėje Lietuvoje politinė satyra - deficitinis žanras. „Politinė satyra, - rašo Alfa apžvalgininkas Rimantas Varnauskas, - yra labai dėkingas žanras tiek dailininkui, tiek apžvalgininkui, tiek anoniminių komentarų puoselėtojams, nes politikai, kurioje šalyje jie bebūtų, yra neišsemiamas aruodas pašaipai. <...> Tačiau klausimas kitas. Ar Lietuvos politikai (religinių fundamentalistų ar politinių radikalų veik neturime, tad ir šaipytis nėra iš ko) pajėgūs be skausmo ir vidurių sukimo suvirškinti pašaipą ar net pagrįstą patyčią, jei šalies aštrialiežuviai, vienydamiesi su terorą patyrusiais prancūzais, pradės plėsti tradiciškai mūsuose pakankamai santūrias (paryškinta mano - J.S.) žodžio ar išraiškos laisvės ribas?"

Drįstu teigti, kad naująja knyga P. Masilionis ne tik praturtina skurdų šiuolaikinės politinės satyros aruodą, bet ir plečia tas „žodžio laisvės ribas", tiksliau - laužia ją kaustančias matomos ir paslėptos šiuolaikinės cenzūros užtvaras. Viename iš, mano nuomone, geriausių eilėraščių „Netark Dievo vardo be reikalo" ( „Naujoviškas dekalogas. Dešimt Dievo įsakymų „išsovietintoje" Lietuvoje") P. Masilionis šitaip negražiai piktžodžiauja:

Paragavę pykčio spermos,

Griovėm fabrikus ir fermas.

Mums padėjo darbuose

Konstitucijos dvasia.

Už Europos piniginę

Tyliai pardavėm Tėvynę.

Mus palaimino tasia

Konstitucijos dvasia.

Taigi autorius kėsinasi į mūsų santvarkos teisinio pagrindo gynėjus - Konstitucinį Teismą, pačią Konstituciją ir teigia, neva pastarosios dvasios „palaiminti" „pardavėm Tėvynę"(!!!). Eretišką šio opuso sumanymą P. Masilionis ten pat paaiškina savo paties (cenzorius pasakys: įžūliu) komentaru: „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, svarstydamas Prezidento Rolando Pakso apkaltos bylą, išrado naują Dievo pakaitalą - Konstitucijos dvasią"...

Ši knyga,  - dar vienas natūralus ir  logiškas visos P. Masilionio kūrybinės ir leidybinės veiklos, visos jo biografijos  produktas. Prieš imantis vertinti ar kritikuoti (o pakritikuoti - ir meninio išbaigtumo ar estetinio skonio požiūriu - šias satyras, ko gero, taip pat būtų galima), vis dėlto būtina turėti galvoje  autoriaus, kaip  žodžio ir spaudos laisvės „vartotojo", patirtį vadovaujant alternatyviai  „Gairių" leidyklai (išleista jau, berods, arti 200 knygų), jo  toli gražu nesklandžią  tarybinio valdžios aparato funkcionieriaus ir redaktoriaus karjerą. Būdamas „Jonavos balso" rajoninio laikraščio redaktoriumi, švelniai kalbant, nebuvo klusnus partijos rajoninio komiteto linijos vykdytojas, per dažnai „suremdavo ragus" su pačiais „pirmaisiais", tad panašu todėl pirma proga buvo ištremtas eiliniu konsultantu į Vilniaus politinio švietimo namus (buvo tokia kadrų „paaukštinimo" sistema, kuri, beje, taikoma ir dabar). Panašių Povilo tarybinės biografijos epizodų galima būtų pateikti dar ne vieną.

Satyrų autorius visada buvo „nesušukuotas", anot rašytojo Alfonso Bieliausko, „nepastumdomas". Toks jau Povilo charakteris ir toks jo pasaulėžiūrinis nuoseklumas. Kas  perskaitys bent jau jo autobiografinį pasakojimą „Apie laiką, poeziją ir save"^[3], pasakys tą patį, ką ir šių eilučių autorius, jį perskaitęs, parašė į savo dienoraštį: „Povilo biografija visais jos etapais -  rupi realybė, sunkus darbas, veržimasis į tiesą ir nuolatinis priešinimasis. Priešinimasis melui ir socialinei neteisybei, - nesvarbu, kokia vėliava - raudonąja komunistine ar trispalve buržuazine patriotine - tai buvo dangstoma ir dangstoma dabar."

Satyrų kontekstui suprasti ypač rekomenduotina  perversti pernai išėjusią P. Masilionio knygą „Gyvenimo gabalai. Nešukuota publicistika", kurią autorius pristato ne tik  kaip „dešiniųjų ir net kitokio elito keikiamo autoriaus knygą", bet ir kaip „savotišką mūsų visų išgyvenamo sudėtingo - griovimo ir kūrimo - laikotarpio, ėjimo iš vienos socialinės būsenos į kitą dienoraštį". Daugumą tekstų čia sudaro dvidešimt metų leisto ir dešimt metų P. Masilionio redaguoto „Gairių" žurnalo vedamieji. Ši knyga dabar skaitoma  kaip naujosios mūsų šalies istorijos „trumpasis kursas", parašytas oficialių ditirambų „nepriklausomybės žingsniams" (tarkime, V. Landsbergio pagyrūniškų knygų) paraštėse. Tai unikali ir itin vertinga knyga - ne tik dėl gausios istorija tampančios faktologijos. Šioje knygoje atsiskleidžia neeilinis publicistinis P. Masilionio talentas, kurio esminis privalumas - satyrinis  įvykių ir faktų komentaras, taikli ironija.

O satyrinės humoristinės poezijos bare P. Masilionis taip pat reiškiasi ne nuo vakar. Humoristines eiles viešinti jis pradėjo dar apie 1962 metus, kai dėl motinos ankstyvos mirties, jau baigęs tris Vilniaus universiteto lituanistikos studijų kursus, turėjo pereiti į neakivaizdinį skyrių ir grįžti į gimtąjį Anykščių rajono Nakonių kaimą. Įsidarbinęs kaimyniniame „Gegužės 1-osios" kolūkyje, jo agitbrigadai rašė aštrias, net kolūkio pirmininką užkabinančias „dažnutes".

1967 metais „Vagos" leidyklai P. Masilionis įteikė solidų  satyrinės poemos „Meilė iš butelio" rankraštį, kurį leidykla tada atmetė kaip dar „meniškai nebrandų". Tačiau profesionalus ir subtilus „Vagos" redaktorius Jonas Pilypaitis leidyklinėje recenzijoje jau pastebėjo nemaža žadančius  būsimojo satyriko duomenis, talento apraiškas. O kai 1977 metais „Vaga" išleido trylikos autorių humoro ir satyros rinkinį „Velnio tuzinas", į jį pateko jau apie trisdešimt Povilo Masilionio kūrinių -  parodijų ciklas „Juokų darbas". Užtat 1983 metais išėjusioje kritikos klasiko  Vytauto Kubiliaus  (dabar jau mirusio garsaus kritiko) sudarytoje  antologijoje „Lietuvių epigrama ir parodija" tarp visų laikų lietuvių satyrikų ir Povilui Masilioniui teko, anot jo paties, „kukli vieta".

Priminsiu, kad P. Masilionis yra sukūręs bei paskelbęs ir pluoštą lyrinių eilėraščių. Jam netrūko poetinio talento (trūko tik laiko, sąlygų ir, žinoma, nuoseklesnio kūrybinio darbo), kad į 6-ojo - 7-ojo dešimtmečio poeziją  įsiterptų ir kaip „įsiteisinęs" rašytojas.  Toks „įteisinimas" anais laikais buvo tapimas Rašytojų sąjungos nariu. To meto vertinimų požiūriu P. Masilionis - poetas savo idėjinėmis bei estetinėmis nuostatomis artimas tos pačios kartos poetui Vladui Šimkui - realistinės tarybinei tikrovei, jos buičiai ir idealams artimos poezijos atstovui, beje, kaip žinoma, - ir vienam ryškiausių lietuvių satyrikų.

Didžiausia meistriškumo mokykla P. Masilioniui, ko gero, buvo  kūrybinė veikla parodijos žanre.  Sukurta ir savo laiku publikuota arti šimto įvairių braižų ir kartų poetų eilėraščių,  pradedant Eduardo Mieželaičio, baigiant Jono Žemkalnio  (1991 metais tautai dar ir poetu apsireiškusio Vytauto Landsbergio) kūrinių. Meistriškai imituodamas to ar kito poeto stilių, ko ir reikalauja parodijos žanras,  P. Masilionis dažnai sukuria  tokį „kongenialų" eilėraštį, kurį  iš tiesų galėtum palaikyti autentišku parodijuojamo autoriaus kūriniu.

Turint tai omenyje, skaitytoją iš pradžių galbūt nustebins  ar nuvils dabar parašytų satyrų „meninis lygis". Piktasis dešiniųjų pažiūrų skaitytojas - kaip jau matėme -  greičiausiai pasiges net... talento. Tačiau autoriui  nerūpi (kaip ir niekada nerūpėjo) įtikti politiniam ar literatūros „elitui", - jis reiškia paprastų liaudies žmonių (elito pravardžiuojamų „runkeliais") požiūrį ir jiems  rašo. Todėl ir griežia  ne kameriniais poezijos instrumentais (kuriuos, kaip jau minėjau, esant reikalui gerai valdo), o naudoja „runkelių" leksiką bei liaudišką poetiką (kartais  net „blevyzgojimą") ar pilietinei-publicistinei poezijai būdingą atvirą, tiesmuką žodį.

Dažniausiai čia grįžtama į autoriaus jaunystėje išbandytą „dažnučių" („dzinguliukų") stilistiką, kuriai, be kita ko, paprastai būdingas prasmę akcentuojantis refrenas (priedainis). Dauguma satyrų  tiesiog prašosi „agitbrigadų"  ar užstalės aštrialiežuvių dainininkų balsų:

Žurnaliste, kaip gražu, kaip gražu, kaip gražu, -

Vakarėjam pamažu -

Gyvulėjam pamažu.

Mūsų rašymų gama -

Antro galo problema.

Šoku aš ir šoki tu,

Šok su runkeliais kartu.

Žurnaliste, kaip gražu, kaip gražu, kaip gražu

Tarp sensacijų mažų,

Kriminalo padažų.

Šito runkeliams gana,

Nes vis viena jiems chana.

Šoku aš ir šoki tu,

Šok su runkeliais kartu.

       („Žurnalistinis klumpakojis")

Patirtis, įgyta parodijos kūrimo baruose, šioje knygoje taip pat neužmiršta.  „Dekalogo" sumanymu ar aliuzija į sekso evangeliją „Kamasutrą" autorius pašiepia „europėjančioje" (anot jo, „vakarėjančioje") Lietuvoje visuomenei brukamas „Vakarų vertybes" - veidmainingą religingumą,  sekso kultą. „Kamasutros" įvaizdis (gal kiek dirbtinai pritemptas) pasitarnauja išryškinti „nepriklausomiems" šalies teismams būdingą manipuliavimą „Konstitucijos dvasia", pozicijų („pozų")  keitimą pagal konjunktūrą.

Kitose satyrose ataidi  asociacijos su Tautiška giesme („... nei šviesos, nei tiesos,\bet kišenėje pūpsos..."), su populiariais poezijos posmais. Tarp kitų taiklių satyrinių kirčių  iš „Naujoviško dialogo" įsimena sarkastiškas aforistinis priedainis: „Mes esam pirmutinė šiukšlianešių karta" ir „Mes - dar ne paskutinė šiukšlianešių karta". O jam papildomo sarkastiško skambėjimo suteikia asociacija su  klasika tapusiu Algimanto Baltakio  eilėraščiu „Pirmoji karta nuo žagrės". Jei  anais laikais tarybinį poetą įkvėpė pokario kaimo vaikų masiškas ėjimas į mokslą, tai šiandien, „atgavus laisvę",  ne vienas jų palikuonis gali mėgautis „bomžo" laisve". Taigi ...

...Mes esam signatarai

Šiukšlianešių kartos. -

Tik sąvartynų stalas

Mums puotą pakartos.

Naujosios knygos geluonis „pataiko" ir į šviežiausią  aktualiją -  euro įvedimą, - autorius liudija, kad „bekelniai" naująjį pinigą sutiko skeptiškai, nepaisant „elito" eskaluojamos euforijos („Eurui pasaką sukūrėm./Eurui - viešpaties kepurę! <...> „Euras iš valdžios Olimpo/ Mums prie užpakalių limpa"). Ištisą ciklą autorius paskyrė  „didžiajai žiniasklaidai" - „savajam" žurnalistų cechui, kuriame  dominuoja „seniausios profesijos" tradicinis elgesys - „šokis" su galingaisiais. Galbūt turėdamas galvoje kairiosios žiniasklaidos žlugdymą („Tiesa"-„Diena", „Opozicija", „Gairės"), kuriam „netrukdė" patys kairieji politikai, poetas porina:

Žurnaliste, nežiopsok, nežiopsok, nežiopsok, -

Su valdžia į taktą šok,

Nuolankiai į taktą šok.

Jei darysi atbulai,

Bankrutuosi, po galais.

2014 m. birželį, artėjant savo 75-mečio jubiliejui, komentuodamas prieš dešimtmetį įvykusį priverstinį  atsistatydinimą iš „Gairių" žurnalo redaktoriaus pareigų,  P. Masilionis rašė: „Visą savo gyvenimą tiesos paieškoms paskyrusiam žurnalistui (pridėsiu: bei rašytojui - J.S.) ir be to žurnalo („Gairių" - J.S.) yra kur pasireikšti. Grumkis už tiesą iki užkimimo, kelk aktualiausias problemas! Tačiau ta tiesos sakymo demokratija šiandien yra vienpusė, negyva. <...> Šios dienos apsišaukėliui elitui visiškai nusispjauti į laisvai besiliejančią kritiką. Jis žino, kad elito varnas elito varnui akies nekirs, o iš Briuselio niekada neatvažiuos komisija „runkelių" skundų tirti..." Vis dėlto, tęsia kairysis žurnalistas, „kol šių eilučių autoriaus nesunaikino ar nesupančiojo tas apsišaukėlis elitas <...>, verta dar pakovoti net neturint norinčiųjų išlikti savimi kritinės masės. Kaip mėgdavo sakyti mano Motina, lašas po lašo - ir akmenį pratašo."

Taip, Povilai, verta dar pakovoti!

Tikime (ir linkime!), kad  P. Masilionio kūrybiniai ieškojimai  šiuolaikinės satyros žanre šia knyga nesibaigs.