Naujos knygos, leidiniai

- Jausmas labai geras. Kiekvienam rašytojui malonu, kai jo knyga randa kelią pas skaitytojus - juk tam ir rašome.

- Toks pripažinimas ir padeda - įkvepia naujiems romanams, nes žmonės jų laukia, ir įpareigoja kita knyga nenuvilti skaitytojų.

- Pradėjau rašyti artėdama prie trisdešimtmečio, o vaikystėje nieko nerašiau, tik galvoje nuolat knibždėjo įvairūs siužetai apie mano bendraamžius. Galbūt kūrybiškumas reikšdavosi tik žaidimuose, kuriuose mes su drauge susigalvodavome visokių siužetų ir tarsi kurdavome begalinius serialus, tęsdavome tų pačių veikėjų gyvenimus, kalbėdavome už kelis personažus. Bet dauguma tos kartos, kai nebuvo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, vaikų žaidimai būdavo vaidybiniai, kūrybiški.

- Visiškai to neplanavau. Kartą su giminaičiais aptarinėdama vieno lietuvių autoriaus romaną pasakiau, kad ir aš sugebėčiau šitaip parašyti. Kai jie pasijuokė, nusprendžiau įrodyti. Taip į storą sąsiuvinį susidėliojo vienas siužetas. Kai ginčo dalyviai nustebo ir pripažino, kad buvau teisi, parašiau dar kelis. Tuos sąsiuvinius siūlydavau tik draugams ir artimiausiems giminaičiams, kurie savo ruožtu duodavo skaityti savo draugams, kaimynams, o tie - dar toliau, ir taip įsisukdavo ratas... Kartais sąsiuviniai „pareidavo" namo labai negreit. Bet aš nė negalvojau siūlyti leidykloms, nes nemaniau, kad išleis - nors žmonėms patiko mano romanai, tada Lietuvoje tokio žanro knygų nebuvo.

- Rašymas man tikrai ne darbas, o hobis ir malonumas. Rašydama įsijaučiu į savo herojų būsenas, išgyvenu ir džiaugiuosi kartu su jais, galiu gyventi ne tik savo, bet ir kitus, įdomesnius ar dramatiškesnius gyvenimus. Tai labai paįvairina mano pačios kasdienybę.

- Manau, kad moterys atranda save, savo mintis, kasdienybę, bėdas, lūkesčius, džiaugsmus... Mano romanų pabaigos optimistinės, nes noriu, kad užvertusios paskutinį knygos puslapį, grįždama į savo kasdienybę, skaitytoja šypsotųsi ir tikėtų, kad už debesų slepiasi saulė. Beje, mano skaitytojos ne tik moterys... Turiu nemažai nuoširdžių gerbėjų vyrų ir tai ypač malonu. Mano nustebino keli vyrai, prisipažinę, kad romanuose radę ir savęs, ir savo gyvenimo nuotrupų.

- Kol dar rašiau ranka, duodavau, o dabar kompiuteryje niekas nenori skaityti. Beje, aš ir pati nelabai noriu, kad vertintų dar neužbaigtą darbą. O patarimų klausiu tik jų profesiniais klausimais: pavyzdžiui, teisės, įvaikinimo, medicinos, statybų ir kt.

- Man ir pačiai įdomu, kaip kartais romanas gimsta iš visiškai nereikšmingo epizodo, kuris vėliau apauga visiškai kitokiu siužetu. „Rožių dvaro" idėja - scena, romane atsidūrusi beveik pabaigoje: kai su kolege, autobusu vykdamos į oro uostą po Tarptautinės savaitės renginių, nenoromis stebėjome (ir girdėjome) priekinėje sėdynėje gimstančią meilės istoriją - nuo paprasto pokalbio apie nieką iki bučinių... Tada kolegei pasakiau, kad ji atsiras mano romane, o vėliau sumaniau, kad tai bus tik viena iš kelių kaimynų istorijų... Rašant vieni epizodai dingsta, atsiranda kiti, tarsi veikėjai patys nuspręstų, kaip pasielgs ir kokias paslaptis jie norėtų nuslėpti.

Nuo idėjos iki pasirodymo - apie dvejus metus, bet „grynas" rašymas truko apie keturis mėnesius.

- Priklauso su kuo lyginsime. Jei su produktyviausiomis užsienio rašytojomis, kurios per tokį pat laiką, dvidešimt penkerius kūrybinius metus, jau išleido po šimtą ar dar daugiau romanų, tada atrodys mažai. Jei su žmogumi, kuris per gyvenimą parašė tik vieną ar dvi knygas, bus daug. Man tai daug, nes į kiekvieną knygą sudedu dalį savęs.

- Jis kitoks, nes jame daug veikėjų, daug meilės ir neapykantos istorijų, dramų, paslapčių. Tuos tokius skirtingus, atsitiktinai pakliuvusius į vieną vietą herojus, sieja turtingo verslininko dvaras, padalintas į atskirus butus. Tapę kaimynais tie žmonės noromis nenoromis priversti bendrauti, o rašytojai labai įdomu stebėti jų gyvenimo vingius.

- Kiekvienos knygos labai laukiu, jaudinuosi. Gavusi pirmą egzempliorių visada iš karto pradedu skaityti ir jaučiuosi tarsi ne aš pati būčiau parašiusi, net nusistebiu, kad vienas ar kitas epizodas „visai neblogai sukaltas".

- Ir didžiulis džiaugsmas, kad tavo „kūdikis" išvydo pasaulį, ir liūdesys, tarsi kažkas iš manęs atimta. Jausmas panašus kaip išleidžiant vaiką iš namų studijuoti: jis jau nebe tavo, o visų, ir nuolat galvoji: kad tik tam vaikui sektųsi, kad žmonės jį priimtų...

- Minčių turiu, bet dar nieko konkretaus.

- Niekada neapleisti knygos. Rasti savo autorius ir skaityti, skaityti, skaityti.

- Aš pati labai daug skaitau - per savaitę po 2-3 knygas. Yra labai daug gerų knygų. Jojo Moyes, Diane Chamberlain, Catherine Alliot - vienos mėgstamiausių mano užsienio autorių, o Jolita Herlyn, Gina Viliūnė ir Birutė Jonuškaitė - lietuvių. Išrinkti tris knygas labai sunku. Pastaruoju metu man didelį įspūdį padarė Karen White „Stiklo skambesys" ir Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorija", be to norėčiau rekomenduoti savo verstą Greer Hendricks, Sarah Pekkanen „Kita moteris", nors kai ką joje būčiau rašiusi kitaip...

Kalbino Laima Ramanauskaitė-Merkienė.

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.