Rašytoja A. Ruseckaitè, garsių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Mačernį autorė, šiame romane atskleidžia prieštaringo likimo S. Nėries gyvenimo paslaptis. Ji tarsi preperuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos.

Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Išteisinti S. Nėrį ar nuteisti - šį klausimą autorė, gausiai pateikdama archyvinės medžiagos, spręsti palieka patiems skaitytojams.

Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas. Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale: būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, parašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos.

.Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje , ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas. Grįźusią į Lietuvą ją apninka dvejonės ir baimė, kodėl tiek daug pažįstamų išvežta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus, o realių okupacinio režimo veiksmų poetė vis dar negali iki galo suvokti.

Rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė "Lietuvos žinių" laikraščio žurnalistei Jūratei Mičiulienei sakė, "kad norėjusi į tragišką poetės gyvenimo laikotarpį nuo 1940 -ųjų pažvelgti ir kaltintojų, ir jos gynėjų akimis".

"Išgyti galime tik išsiplovę žaizdas, suvokę sąlygas ir aplinkybes, o ne vien kategoriškai visu svoriu kaltindami,"- sakė knygos autorė. A. Ruseckaitė primena, kad aistros dėl S. Nėries kunkuliuoja seniai. Renginiuose pasitaikė atvejų, kai durimis trenkdavo vienas kitas kitas klausytojas, pasipiktinęs, jog kalbėtojai nepasmerkia išdavikės, parašiusios "Poemą apie Staliną" ir 1940 metų rugpjūčio 3 dieną jos paskaityti nuvykusios į Maskvą su delegacija, vežančia Stalinui deklaraciją apie Lietuvos norą įstoti į Sovietų Sąjungą. Apmaudžiausia, pasak pašnekovės, kad smerkiantieji nesigilina į jokias aplinkybes.

Poetė iš savo talento aukštybių taip ir nenusileido į realų gyvenimą, net ir prieš mirtį ne viską spėjo suvokti, atsitokėti.

Nenusakomu skausmu skamba poetės žodžiai: "Aš kalta? Išdavikė? Nusidėjėlė? Gal esu tokia, bet pasiaiškinti privalau tik savo Motinai ir Lietuvai. Jums nepasakysiu nė žodžio - pulkite mane lyg šakalai! Taip, aš turiu daug vardų: Seliomija, Selemutė, Salomė, Salomėja, Salė, Sulamita, Serafima, Sima... Kiekvienas mano vardas turi ir atskirą veidą - taigi ir daug veidų.

Gavau ligoninėje šlepetes, įkišau koją ir iš karto dūrė širdin - padai pilni vinių. Mama, mano motinėle, jie tyčia man davė tokias šlepetes, tyčia - prašysiu Bernardo, gal atneš kokius padus įsidėti, niekas manęs nenori gelbėti... Ar aš išdavikė, klausiate.. .Atsakyčiau, bet mirštu. Kai mirusi apsiprasiu, atsakysiu į visus klausimus, tik jūs manęs nesuprasite, nes net nesigilinsite. Man tai kas - gyva nepaisiau nuomonių, o mirusi... Atimkite iš manęs vardą, pavardę, sukraukite kalną mano nuodėmių, užmeskite mane ant lauźo - kūryba vis tiek liks, švies amžinąja ugnimi.

Tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poezija, nes nėra lig šiol pasauly tokios kokybės rašalo, kuris pavaduotų kraują...

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-01-24 16:12

Atgal