2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Dr. Algirdas Matulevičius: vydūniečiai apie genialųjį Vydūną. 2 dalis

2022-01-17
 
Vydūnas

Vydūnas

Tęsinys. Pradžia 2022 01 12

 

Dr. Algirdas Matulevičius

 

Vydūno laimė, kad 1891 m. susituokė su pedagogo, istoriko, kraštotyrininko Alberto Fiulhazės (Fülhaase) artima giminaite (galbūt dukra) Klara. Kaip įžvalgiai rašo V. Bagdonavičius, dėka jos didžiulio pasiaukojimo (vyras nuo gimimo stipriai sirgo džiova, tapo vegetaru, užsiėmė jogos pratimais) „tebuvo įmanoma atsirasti pačiam Vydūno fenomenui. Negalima nesutikti su mąstytojo biografu Saliu Šemeriu, teigusiu, kad ji buvo jo likimas, dar daugiau ji buvo jo gyvenimo skatintoja. Geroji Klara visiškai prisitaikė prie jo gyvenimo būdo, prie jo psichiškų ir fiziškų veikimo sąlygų. Graudžiu ir pasiaukojamu būdu ji rūpinosi jo gerove - viskas jam, sau nieko!. (...), kad be šios moteriškės tiesiog nebūtų galėję viso to būti, ką jis iš savo dvasios turtų padovanojo pasauliui". Ir šių laikų dauguma vyrų tokios žmonos baltai pavydėtų. Prisimintina, kad Vydūno sielos draugė, kultūrinio veikimo bendražygė. jo rankraščių bei kūrybos tvarkytoja Tilžėje buvo Marta Raišukytė. Filosofas V. Bagdonavičius apibendrina: „Įveikdamas sunkią ligą, o ne jai pasiduodamas, jaunas Tilžės mokytojas tapo sveikos ir harmoningos gyvensenos apaštalu, optimistinę pasaulėjautą ugdančiu mąstytoju ir kūrėju, pateikusiu tautai įtaigią sveikatos filosofiją, tapusią viena iš reikšmingiausių jo kūrybinio palikimo dalių". Sekdamas žymiais vokiečių teosofais, Vydūnas Tilžėje įsteigė teosofų draugijos skyrių ir jam 1902-1935 m. vadovavo. Norėdamas pasitarnauti „gilesniam gyvasties pažinimui", t.y. savo kraštiečių dvasinės kultūros kėlimui, religingumo stiprinimui, daugelyje Mažosios Lietuvos vietovių lietuvių ir vokiečių kalbomis skaito paskaitas, rašo į laikraščius.
Pirmojo pasaulinio karo metais rašyti apie lietuvių tautos politinę ateitį Vydūnas vengė, tą jis pats prisipažino, tačiau stengėsi „kelti mūsų tautos esimą tautų sąmonę. Tautos būtis galiausiai priklauso ne nuo vienokių ar kitokių norų, o nuo pačios tautos gyvybinių galių , nuo jos vidinio vertingumo". Savo leidinyje „Naujovė" 1915 m. Vydūnas pabrėžė, kad karas - žmoniją apėmusios dvasinės krizės padarinys. Laimėti jį gali toji kariaujanti pusė, kurioje daugiau dvasingumo, kultūros - to, kas geriau pasitarnaus žmonijos pažangai, evoliucijai. Tai Vokietija. „<...> vokiečiai turi savo pusėj daugiau žmoniškumo vertybių nei rusai<...>, kad vokiečiai, Lietuvą paėmę, jai daugiau teisių duotų nei rusai, negalima abejoti", - rašė Vydūnas savo leisto „Jaunimo" 1914 m. spalio numeryje. „Vokietija ne pavergsianti, o paremsianti Lietuvą [Didžiąją - A. M.], nes turėsianti daugiau politinės naudos iš josios valstybingumo" („Jaunimas", 1914 m. lapkričio nr.). Po karo Vydūno vertinimai Vokietijos valstybės atžvilgiu labai pasikeitė (tai išdėstyta 1921-1925 m. jo leistame žurnale „Darbymetis"). Tokiam Vydūno požiūrio į Vokietiją posūkiui įtaką padarė Vokietijos pralaimėjimas kare, taip pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. Dabar Vokietija jam atsiskleidė kaip agresyvi, materialinę būtį labiau už žmoniškumą vertinanti valstybė.
Po karo Vydūnas parašė tautos tobulinimo filosofines studijas „Tautos gyvata" (1920) ir „Sveikata, jaunumas, grožė" (1928). Lietuvos valstybės miestuose ir miesteliuose jis skaitė daugybę paskaitų. Apie jo kūrybą V. Mykolaitis-Putinas, S. Šemerys, Vaižgantas parašė studijas. 1927 m. Pasaulinė rašytojų sąjunga (PEN klubas) Londone išrinko Vydūną garbės nariu, 1928 m. Kauno universitetas jam suteikė filosofijos daktaro garbės vardą, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugija išrinko savo garbės nariu. Buvo sumanyta pristatyti kandidatu Nobelio premijai.
Tarpukaryje Vokietijos Rytų Prūsijos provincijoje įsigalėjo revanšizmas, ypač kai po 1923 . sausio laimėto sukilimo Klaipėdos krašte - lietuvių etninėse žemėse - jis 1924 m. pagal tarptautinius teisės aktus atiteko Lietuvos valstybei. Pradėjo siautėti nacionalsocialistai-hitlerininkai. 1933 m. Hitleriui tapus Vokietijos vadovu, Mažosios Lietuvos lietuvininkai neteko visų teisių. 1935 m. pradžioje buvo uždraustos visos lietuviškos kultūros draugijos, lietuviška spauda; tik „Naujasis Tilžės keleivis" ėjo iki 1940 m. imtinai. Tautiečiams Vydūnas siūlė, pasak V. Bagdonavičiaus , vienintelį kelią: neprarasti vidinio tvirtumo, būti kantriems, nepasiduoti klastingoms nacių revanšistų provokacijoms (varomai aršiai propagandai dėl Klaipėdos krašto). To meto Vydūno publicistikoje pabrėžiamas gandiškasis pasyvaus pasipriešinimo tautinei, socialinei, ekonominei priespaudai modelis; būtina kantrybė, moralinė ištvermė, dvasios tvirtumas, kultūrinė raiška - efektyviausi priespaudos įveikimo būdai. Publicistiniais kūriniais ir straipsniais Vydūnas visiškai sukritikuoja militaristinę revanšistinę propagandą.. Revanšistinio įniršio apimti vokiečiai „kenkią ne tik lietuvininkams, bet dar labiau savo tautai, nes diskredituoja ne tik aukštą kultūrą turinčios vokiečių tautos prestižą, bet ir menkina jos dvasines kūrybines galias". Mąstytojas susirūpinęs, kad itin civilizuotos tautos pasaulinio lygio kultūra nacionalsocialistų (plg. agresyvųjį bolševizmą Rusijoje) taip žeminama.
Vydūnas parašė fundamentalų istorijos ir istoriosofijos veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" ( vokiečių kalba 1932 m. Tilžėje, išspausdinta E. Jagomasto spaustuvėje Lituania; 1982 m. Čikagoje Mažosios Lietuvos tyrėjo Vinco Žemaičio iniciatyva, lietuvių kalba 2001 m. Vilniuje; 2017 m. Vokietijoje pakartotas (!) 1932 m. leidimas). Šiame straipsnyje-recenzijoje aptariamojoje monografijoje „Vydūnas". o ir kai kuriuose kituose leidiniuose šis kapitalinis veikalas apibūdinamas tik kaip istoriosofinis traktatas Tai - labiau istorijos veikalas (žr. A. Matulevičiaus straipsnį „Vydūnas - Mažosios Lietuvos istorikas" in: „Voruta", 1993, Nr 16). Filosofams atrodo kitaip. Dėl patriotinės lietuviškos pasaulėžiūros ir ypač kūrybos bei visuomeninės veiklos Vydūnui buvo uždrausta lankytis Tilžės bibliotekose, o rašant tokį didžiulį veikalą reikėjo kronikų, istorinės literatūros ir kitko. Laimei, jam uoliai talkino Tilžės gimnazijos mokytojo Pauliaus Falkenhano (Falkenhahn) sūnus Viktoras, Vydūno mokinys, jo idėjų propaguotojas, būsimasis procesorius baltistas ir slavistas, daug nusipelnęs lietuvybei. Tai jis iš bibliotekų parnešdavo Vydūnui reikalingų knygų (užsisakydavo savo vardu), darydavo išrašus iš kronikų, kitų istorijos šaltinių; dokumentų išsinešti, supantama, neleisdavo. Taigi, V. Falkenhaną galima laikyti šio veikalo bendraautoriumi.
Knygoje faktais įrodyta, kaip Vokiečių ordinas, kryžiuočiai riteriai diegė ne svetimą prūsams ir kitiems baltams iškreiptą religiją (neva krikščionybę), o užkariavo jų žemes (kraštą pavadino Prūsija - Preussen), laisvus gyventojus pavertė baudžiauninkais; objektyvūs vokiečių istorikai baudžiavą prilygindavo vergijai.. Senovės pagonių/ gamtameldžių religija buvusi aukšto lygio , dvasinga, taiki,. Riteriai sugriovė senąsias šventyklas Romoves (Romuvas), išžudė krivius ir žynius, prievarta bruko naująjį tikėjimą. Per Ordino ištisinius karus, prūsų sukilimus prieš pavergėjus daugybė prūsų žuvo, dalis suvokietėjo. Likusieji sulietuvėjo. Vydūnas vienas pirmųjų lietuvių istoriografijoje paneigė tarpukaryje Vokietijoje stiprėjant revanšizmo nuotaikoms, vokiečių istorikų (pirmiausia sutuoktinių Mortensenų) nacių politiniu užsakymu sukurtą koncepciją, pagal kurią Prūsų (Mažosios Lietuvos) lietuviai nesą autochtonai, o XV-XVI a. masiškai iš Didžiosios Lietuvos apsigyvenę kolonistai. Šią koncepciją savo veikaluose sukritikavo ir didlietuviai Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis. Vydūnas tvirtino, kad Prūsos ir Mažosios Lietuvos senieji gyventojai - autochtonai - nėra vokiečiai, o yra baltai: prūsai, vakariniai lietuviai (skalviai ir nadruviai), sūduviai, kuršiai. Iki XVI a. pradžios susiformavo etnoteritorinė, etnokultūrinė vakarinių baltų bendruomenė - lietuvininkai, jų kraštas ir vokiečių kronikose vadinamas Mažąja, arba Prūsų Lietuva (Klein Litauen, Preussisch- Litauen). Šį procesą išsamiai išnagrinėjo Algirdas Matulevičius. Vokietijos imperijos, vėliau nacionalsocialistų (vokiškųjų bolševikų) valdžios vykdomą prievartinę tautinių mažumų asimiliacinę politiką Vydūnas laikė žalinga ir vokiečių tautai - juk jos kultūrą ypač vertino - tai objektyvaus tyrėjo pavyzdys. Vydūnas skelbė tautų sambūvio idėją, parodė lietuvių kultūros įnašą į Europos civilizaciją, į demokratinių vertybių aruodą. Lietuvių kova už gimtąją, vertingą mokslui, artimą sanskritui archajišką kalbą, kultūros teises, už tautos gyvastį esanti teisėta ir morali. Prievartinė asimiliacija, nacionalsocialistų šėtoniški darbai esąs nusikaltimas ne tik lietuvių tautai, bet ir visai žmonijai, netgi kosmoso dėsniams, kurie atsisuks prieš pačius jų pažeidėjus. „Jei sąmoninga veikla pažeidžiama kosminė lemtis, tuomet ji patį pažeidėją veda į pražūtį". Vokiečių ordinas, vėliau Vokietijos imperija , nacizmas žlugo, nes įkūnijo blogio (šėtono) jėgas (prisiminkime blogio imperijos SSRS žlugimą 1991 m.). Į šį mąstytojo kvietimą, šaukimą, deja, nebuvo įsiklausyta, nes taurios taikios mintys nacionalsocializmo ideologams atrodė kenkiančios Reicho vykdomo pasaulio užkariavimo planams.. Baltų didvyriškumo, pasiaukojamos kovos prieš užkariautojus bei pavergėjus ištakų Vydūnas ieško aukštoje mūsų protėvių moralėje, ypatingo dorovingumo šeimose. Užkariautojų tik technika buvusi tobulesnė, bet baltai stipresni dvasia. Vydūnas skiria Prūsijos valstybės ir visos Vokietijos imperijos valdžios vykdomą agresyvią militaristinę politiką nuo vokiečių demokratinės šviesuomenės: Gėtės, Hamano, Hėgelio, Herderio, Kanto, Lesingo, tėvo ir sūnaus Ostermejerių, Šilerio, Zudermano, Vycherto ir kitų skelbiamų tautų lygybės, kultūrų vertybės ir jų išsaugojimo, taikos idėjų. Tik jomis remiantis galima išgelbėti žmoniją nuo naujo pasaulio gaisro.
Labai svarbi Mažosios Lietuvos patriarcho išvada, kad iš maždaug 600 000 krašto gyventojų apie3/4 esą lietuviai arba lietuvių kilmės: „šiandieną jau daugelio vokiečių kraujas yra lietuviškas <...>.Tvirtinimas, kad lietuviai patys linko į vokiškumą yra neteisingas <...>.Ir mažas palyginti vokiečių skaičius nebūtų daręs didesnės įtakos, jeigu nebūtų pavartota prievarta <...>Svarbiausioji gyvenimo jėga visados yra dvasia<...>". Dėl to baltai pranašesni už užkariautojus rytinius slavus ir germanus, daugiausia išlaikė indoeuropietiškos senosios kultūros gyvensenos. Vydūnas pagrįstai teigė, kad dėl užkariautojų Ordino riterių, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos vykdomos prievartinės germanizacijos, nacizmo laikotarpiu - iš vis lietuvybės naikinimo, - vokiečių ir lietuvių santykiai per 700 metų klostėsi kaip didelė drama. Pranašiškas įspėjimas: „O jūs dar kaupiate sau naują kaltę! Per šimtmečius nuo kryžeivių laikų jūsų tauta žengė prieš mus! Likimas pats pateiks jums sąskaitą". Svarbi išvada: kai baltų žemės nuo Maskvos krašto iki Vyslos bei Oderio ir iki finougrų arealo buvo užkariautos rutenų ir germanų, pastarosios tautos bei gentys susidūrė tiesiogiai - prasidėjo nuožmios jų kovos, pasibaigusios dviem pasauliniais karais. Vydūno perspėjimai ir ši išvada tebėra aktualūs ir šiandien, tik virš mūsų pakibusi grėsmė kyla jau nebe iš Vakarų, o iš Rytų. Mąstytojas mus moko dvasinės stiprybės, įspėja, kad nepražūtume dėl materialinių dalykų, dėl susipriešinimo, savęs nuvertinimo, pesimizmo ar tuščios arogancijos. Kūrėjas kartu iškėlė ir taikių, kūrybingų vokiečių ir lietuvių santykių svarbą, pagarbiai atsiliepė apie tikrosios vokiečių kultūros atstovus, žavėjosi vokiečių tautos įnašu į Europos tautų kultūros raidą bei tikėjo kad tas įnašas didės ir toliau.. Vydūno bendramintis prof. V. Falkenhanas savo atsiminimuose 1982 m. rašė: „Daugelis lietuvių pamatytų, jog šitas veikalas [Septyni šimtmečiai... - A. M.] yra ne tik brangiausias jų pačių kultūros turtas, o kad jis priklauso ir prie vertingiausių pasaulinės kultūros lobių, taigi prie gražiausių visos žmonijos kultūros žiedų". Tasai veikalas - tai lietuvininkų balsas, jų testamentinis priesakas rūpintis tėvyne Mažąja Lietuva. Vydūno knyga užbaigiama viltimi, kad lietuvių ir vokiečių santykiai gerės. Dabar taip ir yra.
1970-1972 metais rašydamas disertaciją apie Mažąją Lietuvą, lietuvių tautinę padėtį ir jų santykius su vokiečiais, naudojausi minėtu Vydūno istoriko veikalu (taip pat Tilžėje 1916 m. išleista knyga „Litauen in Vergangenheit und Gegenwart"). O tada toks grėsmingas buvo neostalinizmo laikotarpis! Pirmasis tyrinėju pavojingą, nepageidaujamą temą. Kaip apsidžiaugiau, kad mano mintys, idėjos, išvados netgi rašymo būdas panašūs į Vydūno. Tai suteikė kūrybinės energijos, įkvėpimo, drąsos nieko nebijoti, nes tai, ką darau pasitarnaus taikai, tautai, žmonių gerovei.
Bolševizmas ir nacizmas - broliai dvyniai. Dėl savo pasaulėžiūros, germanizuojamų lietuvių prigimtinių teisių gynimo, Vokietijos Reicho didvalstybinės nacionalistinės ir šovinistinės politikos kritikos Vydūnas buvo hitlerinio jaunimo bei fanatikų visaip pjudomas, keikiamas, apšauktas tėvynės išdaviku, ne kartą sumuštas. Šviesuolį nuo smurto nuolat saugojo policininkas. Rudmarškiniai 1933 m. ėmėsi represijų ir prieš jo įkurtą bei vadovaujamą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tokiomis sąlygomis, kaip pažymi V. Bagdonavičius, su Vydūnu vengė sveikintis, bendrauti buvę sielos, moralės, taurumo bičiuliai, netgi giminaičiai. Jis visur sekamas, tikrinama jo korespondencija. Skaudūs smūgiai jam teko , kai 1933 m. liepos 14 d. mirė jo artimiausia bendražygė Marta Raišukytė, 1937 m. lapkričio 14 d. - mylimiausias brolis Klaipėdos Luizės gimnazijos mokytojas Jurgis Storostas, tų pat metų lapkričio 29 d. - rūpestingoji žmona Klara. Dar vienas smūgis - jo kūriniams. Knyga „Septyni šimtmečiai..". nacių institucijos susidomėjo tik 1934 m. pradžioje. Pretekstas - vokiečių istoriko Kurto Forstroiterio (Forstreuter), tyrinėjusio Mažosio Lietuvos praeitį, griežta, pseudo argumentais grįsta knygos recenzija (Šio istoriko veikaluose dėstomas nacių režimui palankias antilietuviškas koncepcijas kritikavau savo disertacijoje ir kituose darbuose). 1934 m. kovo 16 d. Vokietijos policija veikalą uždraudė, o spaustuvėje likusi tiražo dalis (apie 1200 egz.) kovo 22 d. (per autoriaus gimtadienį) konfiskuota. Laimė, nemaža tiražo dalis jau buvo išplatinta. Dar vienas smūgis: finansinė policija iškėlė, t. y. sufabrikavo, bylą dėl tariamo finansinio sabotažo Ja remiantis ,1938 m. kovo 11 d. mąstytojas buvo suimtas ir du mėnesius kalėjo Tilžės teismo rūmuose buvusiame kalėjime. Dėka pasaulio kultūros veikėjų, spaudos, įvairių organizacijų protestų, memorandumų buvo paleistas.
1918 m. atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, Vydūnas rašo laiškus jos valdžiai, straipsnius į spaudą. 1918 m balandžio 10 d. laiške iš Tilžės Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai tarp palinkėjimų ir patarimų dėl ateities jis pranašauja: „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui" („Lietuvos aidas", 1918 m. balandžio 19 d.).
Išėjęs iš kalėjimo, Mąstytojas 1940 m. baigė rašyti autobiografinį pasakojimą apie patirtus išgyvenimus - knygą „Kalėjimas - laisvėjimas" (išspausdinta 1947 m. Detmolde , Vokietijoje). Apie pasaulio didžiąsias religijas, jų šventraščiuose išsakytas tiesas parašė veikalą „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose". 1941 m. pavasarį knyga išspausdinta prestižinėje O. von Mauderodės spaustuvėje, tačiau lieka sandėlyje - dėl autoriaus politinio nepatikimumo uždrausta platinti. Nepaisydamas pavojų, spaustuvės savininkas paslapčia teikė autoriui 14 egzempliorių. V. Bagdonavičius nustatė, kad tai buvo paskutinė Tilžėje išleista ir „Rūtos" bendrovės ženklu pažymėta knyga. Itin talentingas mokslininkas ir rašytojas, išmokęs keletą užsienio kalbų, Vydūnas iš sanskrito į lietuvių kalbą išvertė senovės indų filosofinę poemą (atitinkančią jo teosofiją) „Bhagavadgytą" (išleista 1947 m. Detmolde).
Karo metais (1939--1945), kaip įžvelgia V.Bagdonavičius, darbingumą ir kūno žvalumą išlaikyti Vydūnui padėjo daugelį metų praktikuojamas sveikas jogos principais grįstas gyvenimo būdas, vegetariška mityba, dvasinis susitelkimas, meditacijos.
 
Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-17 12:27
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media