Kitu kampu

Aida Vėželienė

Šiemet žiema alsuoja archajiška estetika: balta, šalta, stingdančiai skaidri ir saulėta. Žvelgiu į apsnigtą ramybę, kurią tik retkarčiais perskrodžia kiemo vaikų šurmulys. Jų pirmapradis džiaugsmas leidžiantis nuo kalnelio rogutėmis atliepia mano pačios vaikystę. Tuomet strimgalviais skriejome nuo Barbakano kalno žemyn į tuščią plynaukštę.

- Patinka? - paklausiau vaikų, eidama pro šalį. - Labai! - nuvilnijo choras.

Atmintyje atgyja ir mamos pasakojimai apie kaimo žiemas, kai tekdavo ne vieną kilometrą grumtis su pūgomis kelyje į mokyklą. Kartą, įkritusi į pusnyną, ji vos išsikapstė. Grįžo namo kiaurai permirkusi.

Šių metų vasario 2-osios naktis buvo ypatingai šalta - stulpelis krito žemiau 20 laipsnių. Tačiau diena pasitiko nuostabiai giedra. Taip pasitinkame Perkūno dieną - ryškią pavasario pranašę.

Mano akiratyje netikėtai išnyra šimtametė relikvija - 1926-aisiais dr. Jono Basanavičiaus išleista knyga „Iš senovės lietuvių mytologijos" (išlaikytas originalus pavadinimas). Joje iškilus tautos patriarchas skyrių apie galingiausią mūsų dievaitį pradeda esmine paralele:

„Kas pas graikus Ζεύς (Dzevs), pas rymėnus - Jupiter tonans, pas indus - Parjanyas, tas senovės lietuvių tikyboje buvo Perkūnas, Perūnas, kurį lietuvių pasakos - nuo dundu-ti - Dunduliu vadina; skirtumas tarp anų ir šito tik tame, kuomet graikų ir rymėnų mytologijoj jų dievai buvo kaipo vyriausi ant kitų dievų, pas lietuvius Perkūnas buvo laikomas dievo sūnumi, dievaičiu ir nuo aukščiausio dievo Aukštiejo visagystės, kurį kiti rašytojai Praamžinu, Okopirmu, Prokorimu vadina, prigulėjo" (Basanavičius, 1926, p. 8).

 

Tame pačiame veikale randame ir istorinį dievybės pėdsaką:

„Seniausias Perkūno garbinimo minėjimas Prūsuose priguli 1255 metams ir paduotas kryžiuočių metraštininko Dusburgo, kada jisai, aprašydamas Prūsų tikėjimą į Saulę, Mėnulį ir žvaigždes, sako, kad jie garbinę „tonitrua", tai esti griausmą - Perkūną, kurio vardas, regis, buvo jam nežinomas. Pas latvius „Statuta Provincialia Concilii Rigensis a. MCCCCXXVIII congregati" paduoda seniausią žinią¹⁾, kad jie griausmą savo dievu vadinę (tonitruo quod deum suum appellunt)" (Basanavičius, 1926, p. 8).

 

Dr. Jono Basanavičiaus 1926 m. leidinys yra vienas paskutiniųjų autoriaus darbų, išleistų jam dar esant gyvam (mirė 1927 m.). Tai nėra tik mitų rinkinys - rašytojas lietuvių kultūros archajiškumą pagrindė lygindamas ją su didžiosiomis pasaulio civilizacijomis. Simboliška, kad ši knyga apie pagonišką praeitį lietuvių kalba pasirodė tuometiniame Lenkijos administruojamame Vilniuje. Ją spausdino Lenkijos geležinkelio knygynų asociacijos „RUCH" spaustuvė. Ši bendrovė, įkurta 1918 m. Varšuvoje, tapo didžiausiu regiono spaudos platinimo tinklu, palikusiu pėdsaką ir mūsų knygos istorijoje.

Žvelgiu pro langą. Vilniuje šiandien saulė - tarsi Praamžino prižadintos žemės pranašė. Belieka laukti pirmojo griausmo.

Šaltiniai:

• Basanavičius, Jonas. Iš senovės lietuvių mytologijos. Vilnius: „Ruch" spaustuvė, 1926.
• Lietuvos skaitmeninio kultūros paveldo portalas (epaveldas.lt). Dr. Jono Basanavičiaus bibliofilinis palikimas ir suskaitmeninti rankraščiai.
• Ruch S.A. istorija. Lenkijos spaudos platinimo ir leidybos bendrovės „Ruch" (įkurtos 1918 m. Varšuvoje) archyvinė medžiaga.