2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Nevaldoma „monstrų“ minia arba „Į kokį pasaulį paleidžiame vaikus?“

2014-09-15
 
Palangiškis žurnalistas Gediminas Griškevičius

Palangiškis žurnalistas Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

 

Prieš 60 metų (1954 m.) pradėjau lankyti Vilkijos rajono Čekiškės vidurinę mokyklą. Tik ketvirtis amžiaus Laiko delnuos, vaizdajuostė tarp 1989-2014 metų, o pokyčių tiek, kad ir šimtmečiui užtektų. Daug gražaus, prasmingo, vertingo, patriotiško, bet... Tas „bet" ir priminė man „Lietuvos žvejo" („Rybak Litvy") redakcijoje atsakingojo sekretoriaus kabinete tada kelis kartus pakartotą laikraščio fotokorespondento, jūreivystėje bene labiausiai populiaraus ir šiandien, prisimenamo sarkastiško poeto Vytauto Brenciaus klausimą: „O gal tu žinai, Gediminai, į KOKĮ PASAULĮ paleidžiam vaikus?"

 

Jūros, Pasaulio Vandenynas užterštas

Apsukęs ratuką, surūkęs balkonėlyje trejetą cigarečių, V. Brencius vėl: „Į KOKĮ PASAULĮ paleidžiam savo vaikus? Jūros, Pasaulio Vandenynas užterštas, Klaipėda dvokia nafta, jaunimas eina iš proto dėl ekstremalių potyrių kavinėse ir landynėse, dulkinasi kaip kralikai, nepaiso jokių mokytojų ir tėvų perspėjimų, jokių moralės dėsnių... Susinaikina jauni. O dar ateityje ateis narkotikų debesys, aš plaukioju po kapitalistų šalis, žinau. Poezijos ateity nematau. Klausyk, Gedi, o gal ir mes šiandien susinaikinam? Kuris iš mūsų jaunesnis - kas nueis parnešt vyno? Juokauju. Kai baigsi naujo laikraščio numerio maketavimą, nusileisk žemyn į mano fotolaboratoriją. Aš turiu du butelius vyno... „Iškastruosim" tą kapitalizmą, kuriuo iš „Baltijos kelio" taip žavisi Lietuva, simpatizuojate tu, Ada, Dalia, redaktorša, lyg dabar būtų labai blogai. Aš taip nemanau". Tu sąžiningas literatas, Griškevičiau. Nepataikauk ir toliau - ponams, jie dvasinis „stervelatas".

Jis ir mirė, būdamas lojalus, ištikimas „sovietukas", jis maištavo prieš valdininkų vietose neteisybes, bet ne prieš sistemą. Brencius - ne Visockis. Retokai blaivas matrosas - poetas V. B. buvo atvirai priešiškas visiems, kas kritikavo tarybinę santvarką. Jis vertė diskutuoti. Su vynu, be vyno, V. Brencius buvo ištikimas internacionalistas, galėjo nemąstydamas kalbėti tik rusiškai ir ypač mėgo rusaites. Žodžiai „tauta", „patriotas" jam - negirdėti „jūros gyvūnai". Panašus į kitą pasikėlusį persiškos išvaizdos jūreiviškos spaudos lyderį - „Aš - litovskij syn latyškogo naroda". Juk juos jau išaugino, kaip mūsų daugumą, savęs ieškojimas jau Tarybų Lietuvoje. Tarp Vilniaus -Maskvos ir rusakalbiame laivyne V. Brencius tuo tik didžiavosi. Būdamas Maskvoje, be vyno, valandų valandas leido V. Lenino bibliotekoje. Sykiu jis piktinosi jūros ir erdvių ekologijos žaizdomis, jos besielių žmonių amoralumu, tuo, kad lozungai skyrėsi nuo realybės, todėl raštu ir žodžiu, ir visų dažnai klausė: „Į kokį pasaulį paleidžiam vaikus? Bet... ar Aistrą gali suvaldyti? Niekada."

Pastebėjau vieną itin keistą V. Brenciaus savybę: kolega visada kolektyvo ginčuose „priekabiavo" prie lietuvių, savų literatūros giminaičių, net stengdavosi juos „sukirsti", pašiepti ir itin malonybiškai bendravo su rusakalbiais, kurių mažoje dvikalbio žvejų laikraščio redakcijoje dirbo bent šešetas, bet tai anuomet Klaipėdoje nekėlė jokios nuostabos. Juk visi, ne tik poetas V. Brencius klausėm: „Į kokį pasaulį paleidžiam vaikus?" Visi žaliavom raudonai, bet jei raudonas žaliavai ir tai užfiksavo „mikrofonas Musės subinėj"... rizikavai būti perspėtas dėl darbo arba mažiausiai „neišeiti" į jūrą...

 

Šalin politikavimus

Tačiau šalin politikavimus! Ir V. Brencius iki mirties, ir aš, dar bėgantis ŠIUO krantu, tikrai nesam abejingi vaikams. Vytas ir simpatišką knygelę vaikams 1994 m. išleido - „Banginiukas žemę suka". Tarybinei marinistikai ištikimas visa kuo - net ir iliustracijomis. O kokie 2014-ųjų vidurvasario lietuvių vaikų psichoemociniai horizontai?

„Smėlynų atkarpa tarp Gelbėjimo stoties ir Nemirsetos - lyg senoji Kauno sporto halė, gaudžianti šimtų vargonų, spygaujanti, stūgaujanti, verkšlenanti, isteriškai kikenanti, kaip tada, kai žaisdavo „Žalgiris" ir TSRS krepšinio rinktinės. Palangos paplūdimiuose prie jūros šiemet susirinkę vasarotojai ir jų vaikai ypatingai egoistiški ir nerimastingi. Jokios kultūros, drausmės. O pabuvotumėte Kroatijos Krka, Italijos Kaprio, Bulgarijos Neseboro ir kituose Europos kurortuose - ramu, kaip parkuose. Lietuviai ir jų vaikai ypač išsibalansavę, nervingi, nors gyvena tikrai pasiturinčiai", - pastebėjo medicinai visą gyvenimą atidavusi, žmonių moralinei sveikatai neabejinga gydytoja Liucija Kundelienė iš Vilniaus. Keisti atradimai ir pastebėjimai: kuo Europos visuomenė gyvena sočiau, turtingiau, tuo labiau ji nervingesnė, dirglesnė, agresyvesnė, išbalansuota, nelyg išderintas pianinas. Liūdniausia - vaikai, kurie sykiu su įvairiaspalviais tėvukais kuprinėse nardo - skraido per „eurouostus", lyg kengūriukai mamų kengūrų sterblėse. Lietuvių gausmas persiduoda ir pažeidžia CNS jau mažučius? O kodėl ne? Štai ką pastebėjau 2008 metų gegužę, viešint Anglijoje pas vaikus - Margaritą ir Mindaugą... Tai įspūdis iš Londono metro.

Jie neturi

Laiko.

Jie karštligiškai

Tikrina vagonuose(!)

Bankų sąskaitas,

Loterijų lenteles,

Sprendžia kryžiažodžius,

Ieško pigių valgyklų

Adresų...

XXI-ojo amžiaus

SVAIGOMANAI -

Jie neturi laiko

Pavasariui,

Vasarai,

Ramiam rudenio derliui,

Vaikų ligoms,

Motinos šventėms,

Net Mirčiai,

Jie veja SAVE iš SAVĘS.

Gyvenimas pliekia

Bankų botagais.

Mes vejamės, -

Kas gi čia bloga

Ir nenatūralaus?

Lovą,

Tualetą

Ir karstą.

„Ar čia palaidotas „Protas"? Mums visai nesvarbu pavardės, mums svarbu, kad už skylę danguje gerai sumoka", - sakė Palangos duobkasiai.

 

„Mūsų kartos vaikų ir tėvų santykiai"

Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė, pati rūpestinga mama Emilija Lapėnienė daug kartų yra užsiminusi apie kitokius dabar, negu „mūsų kartos laikais" vaikų ir tėvų santykius, nervingesnį dvasinį mikroklimatą ir palangiškių šeimose, nes daug kas ir dažnai veda... per prekybos centrus, daiktų gausą, užgožiančią švelnumą, atjautą, gailestį, sąžiningumą ir kitus jausmus. Keičiamės? Matyt. Vaikų nervai - lyg žuvytės akvariume, jautriai reaguoja į visus visuomenės agresyvesnius pokyčius. Antai maža mergytė parodė ant petuko mėlynę ir ryškias dantų žymes: „Mes dabar - MONSTRĖS. Čia man draugė įkando".

Čia dera priminti žinomos psichologės Ramunės Želiolienės pastebėjimus apie paslėptą emocinę hipnozę: „Paaugliai renkasi internetą, nes vaikų smegenys tik trumpą laiką tenkinasi tuo pačiu stimulu, joms reikia dinamiškos, nuolat besikeičiančios informacijos. Internetas vaikams žavus tuo, kad ten gali gauti ir legalių, ir nelegalių dalykų - tiek informacijos, kiek esi pajėgus išlaikyti dėmesį. Dabar yra atsiradę net naujų vaikų elgesio sutrikimų: hiperaktyvumas, nesugebėjimas neišlaikyti dėmesio".

Neseniai Lietuvoje buvojęs humanistinės pedagogikos tyrėjas, ugdytojas, skatintojas Šalva Amonišvilis atkreipė dėmesį į tai, kad vaikiškoje animacinėje vaizduotėje panaudoti paslėpti 16-os sekundžių emociniai intarpai, kurie yra nematomi filmuką stebint visą minutę. Tai filmukas apie fėjas, skirtas mergaitėms. Pagal šio filmuko personažus gaminamos lėlės. Lietuvoje jis nėra itin populiarus, tačiau kelia grėsmę jauniems žiūrovams: „Žiūrint visą 60 sekundžių srautą, neįmanoma pamatyti paslėptų kadrų, tačiau sustabdžius filmuką matyti emocinių kulminacijų kadrai: viename - lotoso poza sėdinti jauna mergina, kurios viena ranka nuleista, o kita glosto sau plaukus, bet pėdų ir rankos nematyti. Dar vienas kulminacinis kadras - moteris, kurios antakiai pilni pagiežos. Dabar net mokytoja atkreipia dėmesį, kad mergaitės pradėjo baisiau elgtis už berniukus. Moteriškumas verčiasi į kitą pusę. Mergaitės darosi ne moteriškos, švelnios, o įžūlios vadės. Tai žudo moters prigimtį". Psichologai rekomenduoja iki 3 metų vaikams nerodyti televizoriaus. Daugiau kaip 4 metų vaikučiams rekomenduojama televizorių žiūrėti 30 minučių per dieną, ir tik prižiūrimiems suaugusiųjų. Vaikai nuo 10 metų televizorių gali žiūrėti apie 90 minučių per dieną, o nuo 13 metų vaikas turi pats kontroliuoti televizoriaus žiūrėjimą. Suaugusieji privalo išmokyti vaikus atsirinkti, ką žiūrėti, o ko ne. Reikėtų priminti žodžio MONSTRAS reikšmę. Prancūzai „monstre" apibūdina: „Pabaisa, apsigimėlis".

 

„Panska publika" ar beždžionėjanti?

Nuo to ne geriau. Galima subeždžionėti. Iš tiesų, dabar „Panska publika" - karinga, tačiau ar kultūringa? Vertingoje, Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos 2011 metais išleistoje kun. doc. dr. Kęstučio Ralio mokslinėje monografijoje atradome ypač mūsų laikmečio dvasiai artimas, vertingas mintis, kurias ekumeninėje konferencijoje Kaune viešai išsakė Maskvos Patriarchato išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininkas Volokolamsko metropolitas Hilarionas: „... Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta dviejų Ericho Fromo paradigmų, kaip antai, „būti" ir „turėti" susidūrimas. Žvelgiant iš tradicinės krikščioniškos pasaulėžiūros taško, žmogus yra Dievo kviestas į savęs atidavimą ir savęs apribojimą. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, visas įstatymas telpa viename sakinyje: „Mylėk savo artimą, kaip save patį".

Taigi iš krikščioniško požiūrio taško „būti" reiškia atiduoti save, pasiaukoti. Priešingai, „turėti" suponuoja savęs atidavimo apribojimą, tikrosios būties, kuriai žmogus buvo sutvertas, atsisakymą. „Turėti" reiškia pasyvų kaupimą, vartojimą, naudojimąsi, egoistišką susitelkimą prie savo malonumų, pasigėrėjimo ir išgyvenimų - vienu žodžiu, tarnavimą savajam „ego". Taip žvelgiant į pasaulį artimieji gali pasirodyti kliūtimi, apmaudžiu trukdžiu kelyje į tai, ką žmogus laiko tikrąja būtimi, - juk jie atima iš jo brangų laiką, kurį jis galėtų skirti malonumams gauti, atima laisvę. Todėl suprantama, kad toks žmogaus nusiteikimas atima jo būtį, išstumia jį į išimtinai vidinių išgyvenimų sferą, ištraukia jį iš sociumo ir, platesne prasme, apskritai iš pasaulio. Ar tik ne tame ir išdygsta tas nesveikas individualizmas, kuris tapo išskirtiniu mūsų epochos bruožu?

Dilema „būti ar turėti" šiandien prieš žmoniją stovi labai aštriai. Nusistatymas turėti viską, nieko sau neatsakyti ir niekuo savęs neriboti pasirodo esąs savižudiškas ištisoms tautoms. Rinka niekada nebuvo ir negali būti varoma žmogiškojo vystymosi jėga. Dievo įsakymas „Būkite vaisingi ir dauginkitės" negali būti vykdomas, laikantis rinkos, išnaudojančios pačius žemiausius žmogiškus instinktus, taisyklių. Tautos dauginasi iki tol, kol jose išlieka tvirti doroviniai principai, kol išlieka tokios esminės institucijos, kaip santuoka, šeima, vaikų gimdymas ir ugdymas. Mūsų dienomis šias institucijas masiškai atakuoja pasaulietinė ideologija, pagrįsta rinkos principu: „Paimk iš gyvenimo viską". To rezultatas - beprecedentinis skyrybų, abortų, nepilnų šeimų, sužalotų žmogiškų likimų, pražudytų gyvybių skaičius.

Susiklosčiusioje situacijoje mes, krikščionys, susiduriam su tokiais iššūkiais, esame kviečiami į aktyvesnį bendradarbiavimą.

Ketvirtį amžiaus bandome konstruoti naują vertybių piramidę. Vėl ir vėl klausiame: „Į kokį pasaulį paleidžiam savo vaikus?" Sugrįžta ir sugrįžta jūreivis poetas V. Brencius. Baugu, nes dvasinis Sibiras, bejausmė „sintetika" baugina ne mažiau, negu anas, už snieguotų Uralo kalnynų. Galvokim - ką mes visi alei vieno, sukaupę Ramybės likučius, kuriuos mums sukuria Gamta, menas, etnokultūra galime padaryti, kad vaikai nepavirstų agresyviais monstrais.

Iš "Palangos tilto".

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-15 11:48
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media