Kitu kampu

 Kitos mintys

Susitikimai Vilniuje: paprastas darbštumas, sutveria paprastus darbus

Gediminas Griškevičius

Palanga

Po septynerių metų, traukiniui iš Klaipėdos lėtinant žingsnius, vis senoliškai atsidūsėjant per žibuoklėmis ir gegužinėmis baltažiedėmis spinduliuojančias Panerių kalvas, po to dvi dienas iki vėlumos šuoliuojant nuo Birutės gatvės Žvėryne, iki Seimo, kur anksčiau buvo stadionas, čiuožykla, iš naujo pasikartojant 1965-1966 metų Universiteto kiemelių ir koridorių abėcėlę, per Nerį peršokus, atradus net Žygio gatvę, tarsi savaime gimė šios eilutės:

                        Nesudylančios Vilniaus durys,

                        Kalvoti keliai,

                        Niekada čia visi - ne vėlai

                        Ir visi su džiaugsmu sužinom,

                        Kaip jaunatvina mus

                        Senas vynas.

Vilnius ir Palanga visais laikais, taip pat, žinoma, ir Kaunas! - yra savaime „susisiekantys indai". Palangos viduržiemio vėjų pajūryje „įkalinti" laikas nuo laiko prisimename vos ne „subtropinį" gyvenimą didmiesčiuose, o tenai, anapus Kryžkalnio peržiem dauguma „kliedi" apie atostogas Palangoje, niūniuojamos dainulės apie jūrą ir vasaros aistras, apie malonumus be nemalonumų, kalbama, kad butų kainos labai lygios, brangios ir Vilniuje, ir Palangoje. Šitaip ir gyvename viltingu laukimu, kuris tęsiasi... visą gyvenimą. Viskam - savas metas.

Ten gerai, kur mūsų nėra. Tiek čia tos Lietuvos: 4-5 valandos neskubiu keliu tarp Palangos - Vilniaus. Kur gyvenu - ten namai, o kur pramogauji, tai ir yra ku - ror - tas, ir nėr čia ko! Bet mes mažumėlę pasišnekėkim su Vilniaus gyventojais.

Taigi - pirmoji 2016 metų gegužės savaitė. Žurnalistine prasme - ypatingai įspūdinga! Turtinga pažintimis. Kaip pasakytų išmintinga aukštaitė, „kū ty kalbat, neraik ait ir un spėjėjų". Unikaliame Santariškių sveikatos miestelyje, dabar tuo labai didžiuosiuosi, - praturtinau savo egzotišką pažinčių kolekciją. Taip ir pasakiau gegužės 2-osios rytą, dar prieš aštuonias labai atviro žvilgsnio vyrui baltu chalatu ir sąžine, pasaulinio garso lietuviui - Rokiškio rajono Garbės piliečiui (1999), profesoriui, akademikui Vytautui Jonui Sirvydžiui: „Garbė - paspausti Jūsų ranką. Juk ir Jūsų dėka mes turime didžiulį nacionalinį turtą - medikų išglobotojo Stanislovo Kuzmos talento pagimdytas unikaliai prasmingas ir vertingas skulptūras. Ačiū jums daktare, kaip ir daugeliui kitų, taip pat buvusiam Juknaičių vadovui, humanistiškam knygų gerbėjui, meno globėjui mūsų palangiškiui Zigmantui Dokšui. Pasiaukojantys darbai ilgam „gaivina žmonių gyvenimus"...

„Juknaičiai - pamario kraštas, bet vietinių šišioniškių gyveno nedaug. Kiti žmonės dar palyginti jauni suvažiavo iš visos Lietuvos, daugiausia iš Žemaitijos. Ieškojau temos skulptūrai ir vėl pagrindu man tapo studijų darbas „Žilvino metamorfozė į žmogų". Tai ilga, ištįsusi figūra, besistiebianti išilgintame soste, iš paskos apie Eglę žalčių karalienę. Norėjosi plėtoti tą temą - gimtinės ilgesio, neišvengiamos išdavystės, skausmingo susitaikymo, stebuklingo virsmo temą. Žalčio virsmas į žmogų - intriguojanti pradžia temos plėtrai. Dramos kulminacija - virsmo pusiausvyra. Kuo labiau Žilvinas tampa žmogum, tuo labiau Eglė virsta medžiu. Priartėjimas ir atitolimas tuo pačiu metu, klastos ir išdavysčių grandinės nutraukimas, dramatiškas persikėlimas į kitą būtį. Atmetu prakeikimo faktą. Eglė kaip žiniuonė užburia save ir vaikus kitokiam gyvenimui, silpniausia grandis, dukra Drebulė vis dar išlaiko žmogaus pavidalą. Taip žvelgiau į pasakos siužetą tada, giliu sovietmečiu. Gyvenvietės pakraštyje atsistojo trys skulptūros, remiančios žemą pamario dangų"... /.../

Direktoriui kilo mintis pastatyti paminklą arkliui, pasak jo arklys labai nusipelnęs žmogui. Idėja man patiko, juo labiau, kad arklio tema domėjausi dar studijų metais. Vieną iš tais laikais padarytų skulptūrėlių - „Dainuojantis arklys" ir nutarėme pritaikyti Juknaičiuose. Montavau skulptūrą, vėliau pavadintą „Žirgu ir sakalu", kaip kokį reketį. Iš 130 cm storio ąžuolo dariau tarsi žaislą, supamąjį arkliuką, tiktai monumentalų. Arklį buvom pakėlę ant keturių ąžuolinio rėmo ir keturių stulpų po kanopomis. Taip sustiprėjo jo žaidybinis pobūdis, susibalansavo proporcijos. Žirgo ir sakalo virsmas į Pegasą - plastinė virsmo idėja buvo įvykdyta ir tiko Juknaičių dvasiai", - prisiminė legendinis skulptorius Stanislovas Kuzma knygoje apie jį, kurioje 2012-01-27 savo ranka užrašė: „Gerb. Zigmantui Dokšui ir Benai".

Įsimintinos ir šios valingojo „Kančios virtuozo" S. Kuzmos mintys:

„Žodis „kūryba" man perdaug skambi sąvoka, daug priimtinesnis „darbas". Vengiu formuluoti savo kredo. Baiminuosi griežto apsisprendimo, nenoriu užsidėti apynasrio. Iš kitos pusės - esu anarchistas. Tačiau prie skulptūros ėjau intelektualiuoju, ne prigimtiniu keliu. Dirbdamas galvojau, lyginau, stebėjau kitus menus, daug skaičiau. Sąmonė brendo stebint save dirbantį ir žiūrint į kitų kūrinius, domintis, kas pasaulyje padaryta. Apsistojau prie tų meno kūrinių, kurie nesensta, kurie pranoksta atskiros asmenybės augimo ir brandos laiką. Jie byloja apie kūrybos prasmę. Galiu viską, ką matau ir jaučiu praeities mene, dėti į širdį ir galvą, bet reikia labai pagalvoti, ką dėsiu į savo darbą. Kartais net nežinai, kodėl kažką taip, o ne kitaip darai. Tik pabaigęs imi suprasti, gali apibūdinti. Kartais koks darbas atima labai daug laiko, sveikatos, įdedi daug, o rezultatas - vien prakaito smarvė. To mene neturi būti. Neturi matytis, kad tu sunkiai ir ilgai dirbai".

Klausimas, o kada gi Santariškių ligoninės - sveikatmiesčio kraštovaizdį papuoš laukiama, Lietuvos gydytojams skirta kukliojo ir tuo labai mielo Stanislovo Kuzmos ir jo visos šeimos pastangomis gimstanti viltingai magiškoji skulptūra „Lozoriau, kelkis", iškilusis širdžių chirurgas, akademikas Vytautas Jonas Sirvydis, pasakiškos, visagalės „Angelų šeimos narys", gerbiantis kiekvieną kūrybinę kibirkštį kiekviename žmoguje, nudžiugino: „Gal jau greit, jau sulauksime šitos šventės, gal jau ir birželyje. Šaunus ir talentingai darbštus Stanislovo Kuzmos sūnus Algirdas Kuzma, kantriai ir taip pat, kaip tėvas, kaip jiems ir menui atsidavusi mama - žmona, užsispyrėliškai dirba ir visi jau mintim judam į laukiamą gydytojams, Lietuvos medicinai skirtos skulptūros „Lozoriau, kelkis" viešą pristatymą. Įspūdinga talentų dovana. Smagu, žinoma, mums visiems, jeigu apie skulptūrą šnekama, ja domimasi net ir Palangoje", - gegužės 2-osios rytmetį Santariškėse gerų aukštaitiškų jausmų neslėpė profesorius Vytautas Sirvydis. Šia žinia sykiu giminiškai džiaugėsi ir Vilniaus chirurgijai daug metų valingai pašventusi, veržli, graži senjora Onutė Kubiliūtė (beje, irgi Rokiškio „kraujo grupės").

Vilniuje ir po daugelio metų radau labai daug vertingo ir prasmingai smagaus: „Kiek daug čia jų - ir visi gyvi". Nėra žodžio „mirė". Gyvos žmonių širdys ir sielos ir Anapusybėje, jeigu jie kūrė visuomeniškai reikalingus ilgalaikius tvarinius. Kūrė, statė namus ilgai „Kartų estafetei", kuri yra patvari, kaip šaipokiškai žvilgantys senojo Vilniaus grindinio akmenys. Reikia kurti. Tik apie tai šventų Jonų bažnyčioje ir Universiteto priekiemiuose Lietuvos inteligentijai 1993 metų rugsėjo penktąją kalbėjo čia buvęs Amžiaus šviesavedys, Pasaulio katalikų popiežius Jonas Paulius II:

„Kultūros ir mokslo žmonės labiau nei kiti atsakingi, kad Protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs Paslapties link".

Kūrėjo misija - įminti egzistencines paslaptis, pakylėjant Būtį virš rutininės pilkos buities.

Kūrėjo misiją savo knygoje „Dienų veidai" net vienu posmeliu širdimi išsakė ir mano 1965-1970 metų lituanistinių studijų Vilniaus universitete kurso draugė, ir Klaipėdoje besimokiusi, ryžtinga lietuvių ir armėnų kultūrų vienytoja, žinoma publicistė, poetė Marytė Kontrimaitė. Ją jutau kiekviename Universiteto kiemelyje. Prie K. Donelaičio skulptūros. Šventų Jonų bažnyčioje. Pasimeldžiau už Marytę Kontrimaitę. Kas sakė, kad ji... mirė? Ji tebesimeldžia už visus mus:

                        Eilėrašti, ateik! Nematoma šviesa

                        Apgaubk - parodyk tikrą jausmo vertę.

Kasdien kasdien kažkas nutrūksta mumyse -

Padėk tą nerimą ištverti.