2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Gediminas Griškevičius: „Svarbu – ne viršūnės, bet noras ir pastangos jas pasiekti“

2017-07-05
 
Gediminas Griškevičius prie "Širvio berželių". Romo Petro Šaulio nuotrauka

Gediminas Griškevičius prie "Širvio berželių". Romo Petro Šaulio nuotrauka

 

Gediminas Griškevičius

 

 

 

 

Birželio 8-22 dienų žygius pajūriu paskyriau šviesiam šviesių pasaulio smalsautojų ir pažinėjų keliautojų - literačių Lidijos Umbrasienės, Irenos Beržienės Palangoje ir Reginos Biržinytės Kelmėje atminimui.

 

 

 


           

           

           

 

            Anksti sutemti birželyje neleidžia ne tik kvarcinių Palangos paplūdimių smėlynų švytėjimas, bet ir gaiviai degančios baltųjų lubinų žvakės, baltųjų erškėtrožių, bijūnų, jazminų žiedai - šiuo laiku siautėja žavinga vasarinė Gyvybės šventė, tarsi visų mylinčių žemės širdžių vestuvės, kai miegoti - nerekomenduojama, tik stebėti ir gėrėtis, tarp žiedų išgyvenant sielos palaimą, kai Poezija - ne sapnuojama, o persmelkia žmogų jaučiama džiaugsminga energija. Palangoje ir visame pajūryje „Birželio rojus" stebimas tarsi rentgene. Dabar ir sielvartas,  liūdesys, mirtis, juoda spalva yra Nesatis. Dabar prisimename vertingąsias, tik Gyvenimui keliančias mus jau palikusiųjų kūrybos bendrakeleivių mintis, kurios, tarsi žali pumpurai ilgainiui pavirsta nesenstančiais Atminimo žiedais.

            Dabar ne tik dangus, bet ir Žemė atveria, parodo gyvenimo geismą stiprinančias Vaivorykštės spalvas ir ragina EITI, EITI, EITI... Kol einasi, kol sugebi išjausti savo kelią ir mažiausius takučius, nes būtent juose - Išminties ir brandos pradžia. „Vaikštybėse" birželyje jautiesi, kaip ir aukštybėse. „Svarbu - ne viršūnės, svarbiausia yra noras jas pasiekti ir įveikti" - prisiminiau savaip žydinčiose paronžio pievose už „Alvetos" žinomos, gerbiamos, ypač vakarų Lietuvos poetės, publicistės, bibliotekininkės, mokytojos, Kelmės krašto keliautojos iki tolimiausių baikalų, Reginos Biržinytės (1949-1996) mintį - Kelrodę. Tai jai skirta ir apybraiža „Mažo miestelio žydinti siela 2000 metais" „Naujojo Amžiaus" išleistoje knygoje „Žymiosios XX amžiaus moterys". Jos garbei kalvis iš Klaipėdos rajono kietmetalio nukalė miniatiūrinį bokštą poetei Reginai Biržinytei.

            Pritariu. Šią Asmenybę - kūrybos sesę mažne du dešimtmečius pažinęs, didžiuojuosi Reginos Biržinytės premija už dvasinę - disidentinę veiklą kultūros baruose sukomunistėjusioje Kelmėje (ir Šiauliuose) 1975 - 1985 metais, kai baugu buvo nukakti pasimelsti į Šiluvą ar net nueiti prie Vlado Putvio Putvinskio kapo Kelmėje.

            Kaimynė Vėtraitienė savo mažutėlę mergytę krikštyti vežė, tiesiai į mašinėlę gatvėje iškėlusi pro rūsio langelį, nes paradinėse duryse buvo pilna ideologinių seklių „stukačių". Juk tada, satyriškai šnekant, net musių subinėlėse buvo įmontuoti siųstuvai - persiųstuvai. O ir dievo, savų nuomonių nepaviešinsi, gink Dieve!..

            Regina Biržinytė nieko nebijojo, tai įrodė sava gamtiškai laisvadūše kūryba - poezija ir publicistikos tekstais. Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijoje, o greit - visoje Lietuvoje. Štai todėl neabejoju, kad tarp bangų - karalienių Baltijoje yra ir Poetės „Reginos banga". Todėl daug kas stipriau lituanistikos baruose jaučiamės sykiu su ypač pagirtinai, išradingai, nuoširdžiai nūdienos darbus rikiuojančios Kelmės rajono žemaitės savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės visų Knygos žmonių vienytojos Ritos Grišienės vadovaujamu darbščiu „meniškų skruzdėliukų" kolektyvu, su poeto Viktoro Gulbino vasariškai energingai kuriančiais visais Kelmės ir gretutinių rajonų literatais. „Skruzdėliuk, galiūne mažas!.." Ten, dūnininkų erdvėse niekam nekilo mintis nusigręžti nuo viltingų viršūnių. Tad - keliai į savuosius „Laimės žiburius" tęsiasi, nes tarsi patrauklus, laisvas Horizontas viršum jūros ir su ja yra nenusakomais magnetais viliojantis Lietuviškosios abėcėlės žaismynas. Ieškodamas ieškai ir norisi ieškoti. Paslaptis ir yra Kūrybos žmogaus pagunda, pasaulio mįslių atradimo ir įminimo, pažinimo siekiamybė ir viso idealistinio gyvenimo prasmė: „Pats sau, paukšti, visiems". Sunku galvoti, o negalvoti - negali. O kaipgi... be dvasinės gyvybės? Bekraujė tauta. Reikia turėti valios išlaikyti lygsvarą ant liepto, savastį ir savitumus,  nes ir vienos Asmenybės šviesa tampa žiburiu iš tamsos kitai ieškančiai sielai. Kaip iškiliu bokštu, nuo Baltijos, Vilniaus, Šiaulių pastebimu poetiniu simboliu Kelmėje yra Regina Biržinytė. Tad mylėkim ir gerbkim visa, kas mums padeda gyventi. Gal skaudesnę minutę kai kur, kai kam rūpėtų net įspirti, ar bent pakolioti, špygą parodyti priešininkui, tačiau, žaibiškai suvaldęs savo emocijas, ataušęs, tarstelėk: „Bet vis tiek tave myliu". Čia man pritartų iškilus Šiaulių poetas Juozas Sabaliauskas. Šito dabartiniams, drįstu sakyt, „persisotinusiems" lietuviams „Pirmoje, zookapitalizmo laiptinėje", labiausiai ir trūksta - elementaraus mandagumo, švelnumo, pagarbos, bent noro susikalbėti ne tik turguje ar prekybos centre. Beje, apie turgų. Visų Lietuvos miestelių pilietinės bendruomenės pirmiausiai susiformavo turguose ir smuklėse.

            Birželio paskutinį sekmadienį naujausiame senienų ir aprėdų „paplūdimyje" vadinamajame BAME‘e pamačiau unikalią draugiškiausio pasaulyje lietuvių poeto, kareivio - jūreivio Pauliaus Širvio knygą - 1984 m. Vilniuje „Vagos" išleistą eilėraščių rinktinę ‚Ir nusinešė saulę miškai".  „Du eurai", - tarstelėjo nešpėtna kretingiškė. Nesiginčijęs pirkau. Privalėjau nepalikt turguje jaunų dienų draugo, dėkingai parsinešti neužmirštančią sielą knygoje į namus Saulėtekio take, kur dar bendrą gėlyną ir 17-us metus puoselėjam su Pauliaus Širvio „zemlioke" Pandėlyje, Rokiškyje ladzyta - žmona Vlada Marija. Tą santuoką savaip „laimino" ir Paulius, Kelmę vadavęs kareivėlis, kuris, po daugelio metų atsisakė iš literatūrinio vakaro 1977 metais Kelmės pirmoj vidurinėj mokykloj užeiti padiskutuoti mūsų namuose, arbitru pasitelkiant... vyną. „Ne-ne-ne-ne, Gediminai, neerzinkim tavo daktarkos gaspadinės, nenoriu: juk per tą vyną ir aš vienišai - nevieningai gyvenu. Tu laiku palikai Vilnių ir mano namus. Su rimta moterim nereikia bohemos. Mažiau baliaunų draugų - tada jokių pykčio bangų, juk tiesa One?" - atsisuko į mano kursiokę, poetę O.Baliukonytę. Paulius visiems, net „stalovierams" su vynu jo namuose linkėjo gero.

            Išpirkęs Pauliaus Širvio knygą 2017 metų paskutinį birželio sekmadienį Palangos turguje, nejučiomis užfiksavau poetinės publicistikos miniatiūrą...

                        Širvys - vėl ir vėl,

                        Širvys laukia vėl,

                        Neklauskim - „Kodėl

                        Širvys iki jūros atėjo?"

                        Per Kuršą ir Kelmę,

                        Per Sielvarto gelmę,

                        Per Laiko žaibus,

                        Jūros vėjus pareina svarbus

                        Ir vėl mūs - dainų „širviašelmis"...

                        Jis meilę, be grimo,

                        Širdim pažiūrėjęs,

                        Ir Palangoj sėja...

                        P.S. Vijos žodžiai išeinant

                        Iš turgaus

                        Lyg kirviai:

                        „Gaila, šiandien

                        Nupirko tik Širvį".

            Už ežį dyglesnis šis gan amoralus sotėjančių naujalietuviukų laikmetis. Dauguma jau serga „Ponlige". „Gliutvaimatų" prisotintas piktumas veržiasi lyg aukštaičių alus - retą statinę užkimši.

            Bet... jūra banguoja ir tiek. Kas dūšioj rauda, kam skauda, o kas euriukus iš vasarotojų gaudo - pilna „Sauso smėlio patriotų" ir „tiek žinių", kiekvienam egoistui užtenka individualus egzistencinio „vienos akimirkos kaifo", gal neapsisunkinkim savo gyvenimu... galvojimus. Ale, kad reikia! Reikia taškas be kablelio. Žodį „reikia" kai kas pamiršta. O privalu pagarbiai prisiminti kiekvieną, kas pažadino, uždegė smalsiam nevienadieniam dvasinio turtėjimo, Pasaulio pažinimo skrydžiui.

            2002 metais, taigi, smėlynais išplasnojus jau ir penkioliktajam, gėlių suknias dukart savaitėje keičiančiam Birželiui, į Palangos gelbėtojų posto Vanagupėje „pasienyje" tarp Moterų - Vyrų pliažų į duris pasibeldė vyriškai žvali palangiškė, motina su dviem inteligentiškais sūnumis. Tai buvo enciklopediškai, pedantiškai Palangos apylinkių, pajūrio, visos Vakarų Lietuvos ir pagaliau, VISO Pasaulio gamtą išstudijavusi ir kasdien studijuojanti biologė, ekskursijų ir kelionių gidė, literatė, fotomenininkė, gamtai neabejingų leidinių publicistinių tekstų kūrėja Lidija Umbrasienė. Tiesmuka, bet tikrumu patikima moteris, kuriai valios galėtų ir šiandien pavydėti net ir štormų nebijantis Palangos žvejys. Kur tik ji nebuvo, ko tik nežinojo! O tada, 2002-ųjų vasarą, Vanagupės gelbėtojų poste, Lidija mandagiai paprašė gelbėtojų leisti jos šeimai pasiirstyti tuo metu smėliuose įklimpusią, „bedykaujančią" mėlyną, jūros spalvos valtimi. Ogi ar gaila - „mielai prašom". Kitąkart vėl į postą užėjusi, atvėrė ir savo kūrybinę kraitelę, paskaitinėjo kelis „lengvaraščius", papasakojo apie žygius su  ekskursijomis iki Nidos ir pėsčiomis iš Klaipėdos - Girulių iki Palangos, ir tai mane, žinoma, labai sudomino, ir aš Lidijai mandagiai pasisiūliau į „Lemties bendražygius", juk smalsumas yra Pirmo pasaulio metro (iki Begalybės!) pradžia, o tada - ir pažinimo aistros turtingas, maksimalistiškai „narkotikas", nuolat traukiantis ir sveikatinantis tęsinys. Literatui, žurnalistui tai - lobis.

            Lidija Umbrasienė psichologiškai suprato mano užmačias ir tuoj pat, menu, paklausė: „Kada gelbėtojų poste - laisva diena? Rytoj? Rytoj rytą, rugpjūčio 21-ąją būk su kuprine Palangos autobusų stotyje. Mes su Doviliuke Kisieliene lauksim". Laukė. Ėjom. Parėjom. Velniškai įdomus ir smagus „užkratas". Lidija Umbrasienė buvo žygeivė, smalsaujanti ir atviraujanti klajūnė, sielos ramybės ir sveikatos, įkvėpimo literatūrinei kūrybai besisemianti iš mažiausių „džiunglių", pelkynėlių šaltinių, kurie, virtę upeliais, didupėmis atranda ir jūrą, - tuo ji labai panaši į talentingąją Kelmės, Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos poetę Reginą Biržinytę ar į Bernardą Aleknavičiūtę Klaipėdoje. Lidija Umbrasienė negalėjo „betkaip". Ji buvo kruopštukė, pedantė, stengėsi sužinoti, išsiaiškinti ir kitiems išaiškinti esmes, prasmes, gelmes. Tai paliudytų ir jos ištikimoji, seseriška bičiulė, patikima daktarė Jovita M., ir poetiškoji palangiškė, buvusi miesto tarybos narė Irena Beržienė, klasės draugė K.Donelaičio mokykloje Irena Linkauskienė, visos ir visi, kas pateko į Jos širdies ir dėmesio vertą teritoriją, nes bet ko ši tvirtavalė žemaitė neprisileido, ne bet ką vaišindavo unikalia „Gromuline koše". Tokia moterim mūšyje būtų pasitikėjęs ir pats Paulius Širvys. Čia cituotinas Klaipėdos viešosios įstaigos „Trečiasis amžius" sukūrėjos ir jai ilgus metus išmintingai vadovavusios humanistės Irenos Linkauskienės eilėraštis „Zylė", skirtas Lidijai Umbrasienei:

                        Mažas paukštelis,

                        Kūdikis zylės,

                        Valgyti prašo

                        Savo mamytės.

                        Jisai nežino,

                        Kad jos nėra.

                        Čia ne jo lizdas,

                        Ne jo mama.

                        Lidijos rankose

                        Saulę išvydo,

                        Tik jai prižiūrint

                        Plunksnos išdygo.

                        Džiugina žmones

                        Gražia dainele -

                        Kokia didžiulė

                        Meilės jėga!

            Praėjus 15-ai metų, šiemet, birželio 8-22 dienomis aš vėl pėsčiomis klajojau po Karklės ir Girulių žalmares, nuglosčiau pušis ant Olandų kepurės, kur pusryčiaujant baletą lyg Aliodija Ruzgaitė, ištikimoji Palangos ir palangiškių draugė nuo 1932 metų, šoko kosminės energijos ir šiandien pilna Dovilė K. iš „Pasakos" vaikų darželio.

            Aš jau gal 20 ir daugiau sykių pražygiavau šia „Vydūniškąja trasa", ir vis prisimenu tą 2002-ųjų gelbėtojų vasarą", kai padedant ūkiškam šio krašto „vaikiui", Palangos gelbėjimo stoties viršininkui Jonui Vigeliui ir Lidijai Umbrasienei, aš atradau tikrąją savo Lemties valtį, sužinojau „Irklų kodus", kad būtų drąsu ir Baltijoje ir žmonių jūrose. 2004 metų Šv. Kalėdų proga, nuoširdžiai padedant kitam išmintingam Palangos vyrui, 1990-1995 m. buvusiam miesto tarybos nariui, išradingam verslininkui Kęstučiui Švėgždai, VšĮ senjorams „Trečiajame amžiuje" padovanojome pirmą kūrybos parinktinę „Laikykis, mažoji širdie".

            2017-ųjų birželyje pridėčiau, papildyčiau poetės Reginos Biržinytės sentenciją: „Laikykis, širdie, ir eik, ir tebūnie kiekviena pasiekta viršūnė, taip pat dorai pažintas žmogus - atradimas". Šia proga - ištrauka iš palangiškės (amžinam!) Lidijos Umbrasienės pažintinio teksto „Nuo Tydekos iki Ašarėlės („Ažaralio"):

            „Gražus rugpjūčio 21-osios dienos rytas. Saulė apšviečia Girulių girios medžių viršūnes. Savo kiksėjimu šį saulėtą rytą pasveikina didysis genys. Pro parudavusius gubojų kupstus, žydinčius pelėžirnius, saule ir jūra kvepiančius kopų gluosnius išeiname prie Baltijos jūros. Ji šią dieną rami, rugiagėlių žiedų spalvos, tyvuliuoja lyg didžiulis ežeras. Horizonte savo trasa plaukia laivai. Vienas, antras, trečias...

            Paplūdimyje, vandens išplauti, spindi įvairiaspalviai bangų nugludinti akmenukai. Jūros pakrantėje kiekvienas riedulėlis yra su ilga žaliųjų dumblių barzdele. Vanduo skaidrus. Jūros dugnas banguotas tartum skalbimo lenta. Toliau nuo kranto baltuoja, supasi ant vandens kirai: paprastieji, rudagalviai, sidabriniai. Artėjant prie Karklės gyvenvietės, akmenukų matyti vis daugiau. Jūroje pūpso didžiuliai rieduliai, lyg senių plikės, su žalių plaukų - dumblių vainikėliais. Ant akmenų tupi kirai. Kiekvienas akmuo turi po baltą paukštį. Daug įvairiaspalvių akmenų yra pliaže. Čia jaučiasi specifinis rudadumblių kvapas.

            Kylame laiptais į Olandų kepurės kalną. Nuo šio 24 metrų aukščio skardžio, pro pušų kamienų užuolaidas atsiveria plati jūros panorama.

            Virš kalno susišaukdami skraido ir vartosi ore du skėtsakaliai. Sukranksi kranklys. Paraudusiuose šermukšniuose rėkauja kėkštai. Praskrenda kryžiasnapių būrelis.

            Papusryčiavę mes vėl einame pajūriu. Čia, vaikų ekologinėje stovykloje, randame kuklių jų skulptūrėlių iš gamtinės medžiagos. Virš jūros praskrenda plėšriųjų žuvėdrų šeimyna. Jaunikliai iš tėvų įkyriai reikalauja maisto. Aplankome arčiausiai prie jūros, kitoje kopų pusėje, esančias Karklės kapinaitės. Čia palaidotas Klaipėdos krašto poetas Salys Šemerys, parašęs apie 420 eilėraščių ir norėjęs „jausmais nusiaubti žemės rutulį". Taip pat parašė libretą operai „Gylanda", rinko Klaipėdos krašto žmonių padavimus ir t.t.

            Nustebino ant kapinaičių tvoros kabantys kapų priežiūros įrankiai - grėblys, kastuvas, laistytuvas bei kibirai. Kiekvienas čia gali jais naudotis ir vėl juos padėti į vietą. Kad taip būtų visose amžino poilsio vietose...

            Lentiniu takeliu pamažu vėl leidžiamės prie jūros. Pastebime išdžiūvusias Tydekos, Cipos, Rikinės mažyčių upelių vagas. Kadaise jų buvusių vagų krantuose dabar auga vešlios nendrės, aukštesnės už žmogų. Šalia nendrynų rausvus savo žiedus į saulę kelia stoklės. Ant žemo smėlio pylimo žaliuoja sultinga jūrasmiltė.

            Statūs ir molingi miško šlaitai daug kur išraižyti tekančių šaltinėlių virvutėmis. Virš šlapio aprasojusio skardžio lyg skraistė pakibusi velėnos atplaiša. Šalia žaliuoja vešlūs šalpusnių lapai. Čia pat į žemę įsikabinusi, bet palinkusi ir griūvanti styro papurgalvė pušis. Gal ji ir negrius, o nušliauš ir mojuos pliaže, lyg gėlė vazonėlyje?

            Baigiasi akmenynai. Tik jūroje pavieniai galiūnai. Savotiškai mieli, saulės spindulių sušildyti ir vandens purslų nuglostyti. Prie jūros, pliaže, šiuo metu daugėja žmonių, besimėgaujančių jūros alsavimu.

            Dar vienas, kitas kranto iškyšulys, ir tolumoje pamatome iš už kopų kyšantį pasieniečių sargybos bokštelį Nemirsetoje.

            Tarp akmenukų bėgioja jūrinis kirlikas. Toks pilkutis, linkčiojantis tilvikėlis, jei jis nejudėtų, tai jo neišskirtum iš aplinkos. Jis lizdelio nesuka. Tik menkoje duobutėje keturi margi kiaušinėliai, neišsiskiriantys nei dydžiu, nei spalva nuo šalia esančių akmenukų.

            Toliau bangų mūšos zonoje matyti, kaip ieško maisto judrus juodkrūčių bėgikų būrelis. Paukščiai greitai perskrenda virš vandens į kitą vietą ir, bėgiodami pakrante, ieško maisto nuolat kaišiodami ilgus snapelius į šlapią smėlį.

            Iš tolo baltuoja jūroje gulbės, lyg baltos burės virš vandens. Penki paukščiai stovi ant akmenų ties pasieniečių sargybos bokšteliu. Jų šešėliai atsispindi vandenyje.

            Tolumoje jau matyti balta juostelė jūros pakrantėje. Tai artėja senasis Palangos tiltas, tarsi mojuodamas kviečiasi jį aplankyti, trumpam prisėsti poilsio.

            Pavargę, bet prisikaupę malonių įspūdžių, sugrįžome į kurorto miestą, į poilsiautojų skruzdėlyną.

            Devynias valandas praleidome gamtoje trise: pedagogė, gamtininkė ir žurnalistas. Trumpam sustabdėme išeinančios, bet dar neužleidžiančios savo pozicijų rudeniui šios karštos vasaros akimirkas. 2002 metai."

            Ilgainiui šičia „samanodamas" supranti, suvoki, kad šis „Mažas žygis" plius „Dar keli tūkstančiai žingsnių" ir yra svarbusis, prasmių ir iškartojimų pilnas džiugaus, kuriančio, visaverčio Žmogaus gyvenimo paveikslas, vadintas „Poezija".

            Štai todėl į širdies atmintį sminga ir neprasmenga mačerniškas poetės Reginos Biržinytės VILTIES EILĖRAŠTIS.

                        Mano tėvas buvo romantikas

                        Su alkstančia gėrio siela.

                        Motina, slėpininga kaip girios ežeras,

                        Sugėrė į save lyg dangų jo šviesą vaiskią.

                        Dabar aš turiu kapus, kur ir per speigą

                        Dygsta dainuojančios viltį gėlės,

                        Ir tylų tikėjimą, jog su mirtim

                        Negali viskas baigtis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-07-05 16:39
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Valio

2017-07-15 14:55

Tegyvuoja palanga ir jos dainius Gediminas

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media