2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Ruslanas Iržikevičius: „Reikalingas požiūrio į žiniasklaidą keitimas. Ir tas keitimas labai sunkus“

2020-01-31
 
Ruslanas Iržikevičius

Ruslanas Iržikevičius

Dainius Radzevičius kartu su kolega Vytautu Žeimantu pradeda kurti pokalbių apie žurnalistiką ciklą. Tai bus pokalbiai su redaktoriais, žurnalistais, kultūros žmonėmis ir meno kūrėjais apie esminius šių dienų, praeities ir ateities žurnalistikos keliamus iššūkius bei klausimus. Aiškinsimės, kuo gali džiaugtis ir didžiuotis šių dienų žurnalistai. Kalbėsime ir apie žurnalistų santykius su politikais, verslo ar kitų sričių atstovais. Apie konfliktus ir sėkmingus projektus, apie tragedijas ir kūrybinius pasiekimus. Bus juoko ir ašarų. Tai bus nufilmuoti ir užrašyti pokalbiai.
Todėl lauksime atgalinio ryšio. Norisi ir diskusijų, ir komentarų, ir pasiūlymų bei idėjų. Tikimės, kad tai bus mūsų visų pokalbiai apie mano mylimiausią profesiją - žurnalistiką.
Iki susitikimų www.dainius.org ir www.lzs.lt

Pirmasis pokalbis su 15min EN vyr. redaktoriumi Ruslanu Iržikevičiumi

 

Dainius Radzevičius: Šiandien Žurnalistų namuose šnekuosi su Ruslanu Iržikevičumi, kuris 2009 metais Lietuvoje įkūrė, sakyčiau, unikalų projektą - portalą anglų kalba. Ruslanas yra ne tik šio portalo įkūrėjas, bet ir redaktorius. Pokalbį su kolega apie žurnalistiką norėčiau pradėti nuo klausimo, ar Lietuvai reikia žiniasklaidos anglų kalba? Ir kodėl tu, prieš dešimtį metų, per pačią pasaulinę ekonominę krizę sugalvojai, kad tokios žurnalistikos reikia?
Ruslanas Iržikevičius: Sveiki, pradėdamas pokalbį, norėčiau pasakyti, kad man malonu būti čia, Vilniaus žurnalistų namuose. Prieš tai aš aštuonis metus gyvenau Didžiojoje Britanijoje, 2002 metais grįžau į Lietuvą. Taip jau atsitiko, kad įsidarbinau į Didžiosios Britanijos ambasadą Lietuvoje ir ten beveik keturis metus dirbau su spauda. Ką ten dirbdamas pastebėjau? Pamačiau, kad nors internetinė žiniasklaida suteikė labai daug galimybių skelbti savo idėjas, tuomet buvo prasidėję ir blogai, iš Lietuvos anglų kalba nebuvo jokių žinių. Todėl nutariau parodyti iniciatyvą įkurti blogą, su mintimi, kad prie manęs prisidės ir kiti suinteresuoti žmonės. 2007 metais aš įkūriau blogą anglų kalba. 2009 metais, jau dirbdamas Švedijos ambasadoje, įkūriau naujienų portalą To Lituanian news day. Tuomet Lietuvoje tai buvo vienintelis portalas anglų kalba, Kai tuo metu Moldova, mano paskaičiavimais, turėjo net keturiolika portalų, kurie skelbė apie Moldovą anglų kalba. Vienas portalas anglų kalba buvo skirtas tik moldavų poezijai.
D.R. O kodėl lygini su Moldova? Paprastai mes, kaip Europos Sąjungos šalis, jau tuo metų lyginome save su Estija, Latviją, kartais Lenkija. Suprantu, kad Moldova iš buvusių sovietinių respublikų pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau, vargu ar galima teigti, kad Moldovos žurnalistika adekvati. O gal čia yra kokia nors paslėpta mintis?
R.I. Paslėpta mintis - tai noras pasakyti kokia tada buvo situacija Lietuvoje. Net palyginus su Moldova.
D.R. Ar turi kokį paaiškinimą kodėl Moldovai, net truputį mažesnei valstybei už Lietuvą, reikėjo tiek daug šaltinių anglų kalba, o Lietuvoje nebuvo nei ambicijos, nei poreikio skleisti žiną apie save anglų kalba?
R.I. Aš manau, kad čia labai svarbu, koks mūsų požiūris į save pasaulyje. Tuomet mūsų požiūris buvo žymiai siauresnis. Ir mes galvojome, kad mums nereikia apie save skelbti naujienas, skelbti žinias apie savo gyvenimą, skelbti savo idėjas. Nes mes galvojome, jei kas norės sužinoti apie Lietuvą, jie apie mus galės sužinoti kitais kanalais.
Yra ir kita priežastis tokio neveiklumo. Profesionaliai pardavinėti užsieniui žinias apie save yra labai sunku. Nelengva platinti ir Lietuvos idėją. O mes juk turime ką pasakyti. Mes bandome galvoti, bandome pozicionuoti save kaip tam tikrų sričių ekspertai ir labai gerai verdame savo sultyse. Turiu omeny žurnalistiką lietuvių kalba. O turint omeny, kad lietuvių kalba pasaulyje yra nelabai žinoma, todėl informacijos sklaida yra nedidelė. Todėl ir nutariau, kad tas geras idėjas, kurios sklinda Lietuvoje, būtų kiek įmanoma paskelbtos ir plačiame pasaulyje. 
Ir dar kita mintis buvo ta, kad pasaulyje dabar gyvena apie vieną milijoną žmonių, kurie save laiko lietuviais, ar turi kažkokį ryšį su Lietuva. Mes norėjome atkreipti dėmesį ir į tuos lietuvius, kurie jau nekalba lietuviškai, bet vis tiek norėtų palaikyti ryšį su Lietuva, arba naujai užmegzti šį ryšį. Šie žmonės buvo kita mūsų veiklos sritis.
D.R. Manau, kad tai yra rimta ambicija valstybinės žiniasklaidos srityje. Be jeigu grįžtume prie pačios žiniasklaidos, prie žurnalistų, tai aš pabandysiu truputį paprovokuoti ir paklausti, ar iš tikrųjų niekam Lietuvoje nebuvo kilę minčių lietuviškas žiniasklaidos priemones paversti ne tik mūsų šalies žiniasklaida, bet turėti ambiciją daryti tarptautine žiniasklaidos priemone. Viena išimtis, turbūt, Delfi portalas, kuris dabar jau yra užsienio kapitalo įmonė, priklausanti estams, tapęs didelę žiniasklaidos įmone. Iki šiol dažniausiai užsienio kapitalas steigdavo stambią žiniasklaidą, pirkdamas televizijas, kartais spaudą, tačiau užsieniečiams priklausanti žiniasklaida, panašu, kad nerodė didelio noro skleisti informaciją apie Lietuvą užsienyje. Ar nori įgyvendinti šią ambiciją? Kad įmanoma ją realizuoti, kai per tiek metų niekas neturėjo tokios ambicijos? Kaip tą ambiciją planavai realizuoti. Juk čia ir prekės ženklo klausimas, ir savęs rodymas pasaulyje, ypač anglų kalba. Tai yra nelengvas uždavinys, jei iki iol niekas to nepadarė.
R.I. Tuo metu, kai aš kūriau portalą, kažkurioje erdvėje buvo spausdintinas vienas žurnalas anglų kalba. Tai buvo žinių kanalas, bet tik spausdintu žodžiu, ne internetu. Kaip minėjau, aš norėjau padaryti tokią erdvę, kurioje visi Lietuvos gyventojai ir iš Lietuvos išvykę žmonės galėtų skelbti savo mintis anglų kalba. Kodėl anksčiau mes nenorėjome, ar nesugebėjome tai padaryti? Manau, kad didžiausia priežastis yra tai, kad mes nesupratome, kad reikia apie save skelbti pasaulyje, kad pasaulis apie tave žinotų. Juokaudamas sakau, kad patys geriausi, patys aktyviausi mano skaitytojai ar tie, kurie į mane kreipiasi, kad paskleisčiau žinią apie jų darbus, tai yra žydų tautybės žmonės, kurie supranta, kad jeigu tu apie savo darbus nepaskleisi informacijos didesnėje aplinkoje, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, tavo darbas automatiškai sumenkėja, tiksliau sakant, yra daug geriau, jei apie tavo nuveiktus darbus žino kuo daugiau žmonių.
Deja, mes to dar nesuprantame. Lietuvoje yra dar daug padrąsinimų, paskatinimų žodžiais, bet kai prieiname prie darbų, tai sakoma, o kam man to reikia? Kokia man iš to nauda?
D.R. Žiūrėk, sporte visi puikiai žino ne tik krepšinį, kuris jau tapo Lietuvos prekinis ženklas, bet šių metų aktualija - lietuvių pasirodymas Dakaro ralyje. Kai po daugelio metų pajuntamas išsipildžiusios ambicijos rezultatas, kurių anksčiau niekas negalėjo net svajoti. Kultūros srityje tokių pasiekimu turėjome ir seniau. Ne tik Oskaro Koršunovo, Raimondo Nekrošiaus, ar kitų teatralų, muzikos pasaulio žmonių turėjusiu tokią pačią ambiciją. Ar mes galime sakyti, kad žiniasklaidos, ypač žurnalistikos srityje, tokios ambicijos negali užgimti savaime, jeigu tai nėra konkrečių žmonių, žodis brendas ar prekės ženklas čia netinka, bet konkrečių, gerą vardą turinčių žurnalistų, redaktorių ambicija. Turbūt parduoti užsienyje pramogą Lietuvoje yra sudėtingiau, nes konkuruoti su Holivudu, europine produkcija tikrai yra sudėtinga. Bet naujienų, žurnalistikos srityje galimybės, palyginus su JAV ar Didžiąja Britanija, yra tikrai panašios. O kai kurias atvejais lietuviai žurnalistai turi ir kai kurių privalumų.
R.I Pažiūrėkime kokie buvo didžiuliai Lietuvos laimėjimai 2019 metais. Kultūros srityje tai be abejo Venecijos bienalė, Asmit Grigorian, laimėjusi vieną didžiausių prizų. Šių žinių paskleidimas buvo viena labiausiai lankomų mūsų naujienų. Kas turėtų skleisti šias žinias? Manau to neturėtų daryti žmonės, kurie galvoja vien tik apie pinigus, kurie planuoja daryti tik biznį. Turiu omeny naujienas anglų kalba.
D. R. Turi omeny greitą biznį?
R.I. Taip greitą biznį. To neįmanoma pasiekti. Ir tas greitas biznis baigiasi labai greitai, kaip tik baigiasi pinigai. Tada vėl reikia ieškoti būdų kaip išgyventi. Ir tai būna labai sunku. Taigi, jei tai tik verslas, kuris galvos tik apie pelną, tai jis tą gerą idėją greitai paliks. Todėl reikia ieškoti žmonių, kuriems tai labai labai svarbu, kurie tai daro ne vien dėl pinigų, bet ir iš pašaukimo. 
D.R. Ar galima sakyti, kad tai iš esmės yra socialinis verslas?
R.I Taip, Tai daugiau ar mažiau yra socialinis verslas. Aš matau tai, vaizdžiai sakant, kaip paslaugą Lietuvos žinomumui pasaulyje. Tai bandymas iš privačios iniciatyvos per anglų kalbą padidinti Lietuvos žinomumą. Todėl to vien tik verlu negalima padaryti.
D.R. Ar galėtum atskleisti dar vieną specifiką iš tos srities. Gal man susidarė toks įspūdis, kad į Lietuvos žurnalistiką, žiniasklaidą kitomis kalbomis, daugelį metų net tos žiniasklaidos priemonės, kurios turėjo priedus kitomis kalbomis, į tai žiūrėjo kaip į vertinį arba tiesiog vertimą. Versdavome tekstus, programas, subtitruojame televizijos laidas ir jas palesdami laukdavome rezultatų, kada kas užkibs. Ir nėra tikros investicijos, tikro supratimo, kad žurnalistika anglų, rusų, lenkų ar kitomis kalbomis apie Lietuvą yra kitokia, nei lietuviams lietuviškai apie Lietuvą. Ir čia yra dar vienas klausimas: ar yra toks požiūris, o jei yra, tai kodėl?
R.I. Yra keli dalykai. Yra tai ką tu nori daryti, ir tai ką tu gali daryti. Ambicijų yra daug, bet viskas atsiremia į tai, kiek tų ambicijų gali išpildyti.
Ką mes dabar darome? Mes bandome išsamiau supažindinti su Lietuvą. Darome slow news, jas lietuviškai galima būtų pavadinti lėto skaitymo naujienomis. Jose ne vien tik naujienos, bet ir įvykio analizė. Me dirbame su ta publika, kuriai yra svarbu ne tik tai, kas vyksta dabar, bet ir kodėl tai vyksta, kodėl tai vyko, ko galima tikėtis ateityje. Labai svarbu paaiškinti ir įvykio priešistorę, nes yra daug žmonių, kurie nežino tos istorijos. Pavyzdžiui, istorija apie iš Čikagos sugrįžusią ponią Venckienę. Todėl teko rašyti ne tik apie jos sugrąžinimą, bet ir apie tai, kodėl visa tai įvyko. 
D.R. "Lėto skaitymo" produkcijos analizė rodo, kad tai yra investicija į ateitį, tai ne vienadieniai produktai. Šiandien, kai išgyventi rinkoje nelengva, kai pagrindinis finansavimas yra už vartojimą čia, tai yra vadinamieji "klikai", ar paspaudimai internete, kaip įsivaizduoji, ar tokiam Facebook, Goolge ir kitų greitų pinigų atėjimui į žiniasklaidą tinka rimtai žurnalistikai? Ar mes čia kalbame apie visai kito tipo žiniasklaidą? Ar iš tokių greitų pinigų neįmanoma išlaikyti žurnalistiką?
R.I. Labai geras pasakymas - neįmanoma išlaikyti žurnalistikos. Tai tikrai ne man. Dabar ir pasaulyje judama ta kryptimi, kad rimtesni leidiniai, publikuojantys rimtas publikacijas yra remiami mecenatų. Tai yra žmonių, kurie supranta, kad kokybiška žiniasklaida yra labai svarbu. Jie supranta, kad iš to rimtai žiniasklaidai pragyventi yra neįmanoma, kad kokybiška žiniasklaida yra vienas iš demokratijos ramsčių. Tokie mecenatai aukoja į įvairius fondus, pačiai žiniasklaidai, nors ir supranta, kad jie iš to materialios naudos neturės, o tik padės stiprinti spaudos laisvę, nuomonių pliuralizmą, visa tai, kas stiprina demokratiją. O vien iš Facebook, Goole žinių, kurios dabar dominuoja, mes šios demokratijos neišlaikysime. Ir tai yra labai svarbu. Kad netgi privatūs žmonės (su valstybinių įtaigų pažadais jau esu ne kartą nudegęs ir dabar stengiuosi į tą pusę nežiūrėti) supranta, kad ta misija, kurią mes darome yra labai svarbi.
D.R. Atkartoji, tai kas prieš šimtmetį vyko Vakarų pasaulyje, kai nacionalinis transliuotojas buvo dar retesnis reiškinys, nei šiandien. Kokybiška žurnalistika dažniausiai atsirasdavo privačioje sferoje. Ir greičiausiai iniciatyva tų žmonių, kurie žiūrėjo į tai, kaip į ilgalaikį, tvarų verslą. Turbūt sutikime, kad tiriamoji žurnalistika, kuri padeda atskleisti valdžios korupcinius ryšius, jų korumpuotus planus duoda grąžą verslui, na, tik ne šiandien ar rytoj, bet ateityje. Jei politikai ateina keturiems metams, kaip Lietuvos Seime, tai ištyrus jų korupcinius, kažkokius negražius ryšius, rinkėjams pasakius, kaip viskas yra iš tikrųjų, rezultatai gali pasimatyti gal tik po kitų rinkimų ar dar vėliau. Žmonės, kurie remia tiriamąją žurnalistiką, masto į priekį, su ilgalaikę perspektyva. Bet ar tai reiškia, kad šitokio supratimo atėjimas yra pirmos kregždės Lietuvoje? Antai LRT pradėjo rimtai rūpintis tiriamąją žurnalistika, žurnalistai diskutuoja ne tik apie tai, kas vyksta, bet ir ieško rimtų analizių apie galimus problemų sprendimus. Sakiai, kad jus iš karto startavote su noru analizuoti: kas, kur, kodėl? Iš kur tai atėjo ir kur tai veda? Kas tai yra: Žurnalistikos atgimimas, pirmos kregždės Lietuvoje kokybiškos žurnalistikos srityje?
R.I. Minėjai, kas apie šimtą metų prieš atsirado pirmosios žiniasklaidos priemonės, kurios skelbdamos naujienas, jas analizuodamos, galėjo iš to išgyventi. Tuo metu nebuvo interneto. Dabar, kai reikia konkuruoti su Google, ir panašiai, vienam išgyventi neįmanoma. Bet supratimas, kad kokybiška žurnalistika yra labai svarbu Lietuvoje stiprėja, nors tai, deja, gana lėtas procesas. Man baisu, kad kai žmonių suprantančių, kad naujienas galima gauti nebūtinai už dyką, skaičius pasiek kritinę masę, jau bus per vėlu. Tuomet jau mes galime neturėti rimtos žiniasklaidos, neturėti žurnalistų, sugebančių kurti rimtas naujienas.
Taip, tiriamąją žurnalistika dabar aktyviai užsiima LRT, bet ji gauna valstybinį finansavimą. Tačiau mes nežinome, kas įvyks po eilinių rinkimų, ar nauja valdžia norės tam skirti pinigų. Todėl koncentruoti visą tiriamąją žurnalistiką į vieną organizaciją yra pavojinga. Mes turime turėti ir privačią žiniasklaidą, kuria valdantys neturėtų galvoti: o kas man iš to?. Būtina išsaugoti alternatyvią žinią, alternatyvius šaltinius, kad mūsų Lietuva toliau išlaikytų savo demokratines laisves. 
D.R. Minėjai, kad dabar be gerų žurnalistų neįmanoma kokybiška žiniasklaida. Gal galėtum pasakyti, ko dabar reikėtų žurnalistams, kas padėtų kokybiškai žurnalistikai?
R.I. Čia nėra sidabrinės kulkos išeities. Manau, visų pirma, reikia turėti pasišventusių žmonių būrį, kurie nežiūrint į nieką bandys nešti tą sunkią naštą. Šiuo metu, deja, matau, kad tokiems žmonėms yra sunku išgyventi. Ir ateina toks laikas, kai tau reikia susimokėti skolas, kitaip tave išmes iš buto...
D.R. Panašiai jau įvyko kai kurioms kultūros ir meno institucijos, įstaigoms...
R.I. Taip. Reikalingas požiūrio keitimas. O tai labai sunkus procesas. Tikiuosi, kad ta verslininkų karta, kuri dabar ateina į Lietuvos realybę, kurie keičia sovietmetyje užaugusius savo tėvus, jau elgsis kitaip. Kad jiem reikės kokybiškos žiniasklaidos.
D.R. Ačiū už pokalbį.
Rubrika Dialogai aie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir tlelevizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-04-05 12:44
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media