2019 m. liepos 16 d., Antradienis

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Mažosios Lietuvos spaudos leidinių puslapiuose

2019-06-15
 
Senoji Tilžė

Senoji Tilžė

Šarūnas Šimkevičius

 

Esu jau rašęs apie Gintauto Trumpio leidinį „Asmeninė biblioteka. Katalogas. Knyga I. Knygos apie knygas". Džiaugiuosi, kad galiu parašytI ir apie antrąjį jo bibliotekos katalogą „Asmeninė biblioteka. Katalogas. Knyga II. Mažoji Lietuva". Nors autorius ir pripažįsta savo knygos įvade, kad šis katalogas skirtas siauram žmonių ratui, bet nesiskundžiu, kad tam ratui priklausau ir aš, nes neslepiu, kad man patinka ši knyga ir ją skaityt labai įdomu. Šios knygos išspausdinta tik 117 egzempliorių, iš kurių 17 - vardinių, 51 - numeruotas. Visi egzemplioriai pasirašyti autoriaus. Mano egzempliorius turi 30 numerį. Gintautas tik paklausė, ar esu skaičių magijos šalininkas. Sužinojęs, kad neteikiu tam ypatingo dėmesio, tik paklausė, kokį numerį turi ankstesnis jo dovanotas bibliotekos katalogas. Sužinojęs, kad 30, jis tik pasakė - bus ir šitas 30. Knygos priešlapyje Gintautas nepamiršo užrašyt ir dedikaciją, palinkėdamas malonaus ,,pasivaikščiojimo Mažosios Lietuvos spaudos leidinių puslapiais". Savo dedikaciją Gintautas užrašė pagal visas knygos saugojimo taisykles - pieštuku.
Čia turiu prisipažint, kad aš esu šalininkas įrašų, darytų rašalu ar tušinuku, dar geriau, jei tas rašalas, prieš išdžiūdamas, kažkiek patepliotų ir gretimą lapą. Jau skaitau pasibaisėjusių knygos mylėtojų nuomones - koks barbaras! Tačiau mano požiūris yra pagrįstas ilgamete patirtimi. Aktyviai renku ne tik spaudą, bet ir senuosius dokumentus ir rankraščius, taip pat senovines nuotraukas ir atvirukus. Todėl į įrašus pieštuku visada žiūriu labai įtariai. Prieš pradedant kalbėt apie Gintauto Trumpio knygą reikia pasakyt du dalykus. Pirma - tai, kad Mažosios Lietuvos spauda man pačiam yra tik kitų mano kolekcijų sudėtinė dalis. Žinoma - aš ir pats turiu nemažai tame krašte leistų senųjų periodinių leidinių, kuriuos labai branginu. Bet Mažosios Lietuvos temos specialiai nerenku. O dalis ir Gintauto kataloge esančių knygų į mano asmeninę biblioteką pateko kitais keliais, bet nebuvo kryptingai renkamos. Tačiau kartu reikia pasakyt ir antrą dalyką. Skaitydamas šią Gintauto knygą nejučiomis užduodu sau klausimą, kuris iš mūsų esame didesnis savo regiono gerbėjas. Aš negaliu duoti galutinio atsakymo, tik paliudyti, kad aš tikrai suprantu Gintauto kolekcijos prasmę ir svarbą. Nes aš pats aktyviai renku senojo Alytaus ir Dzūkijos regiono spaudą. Nors ji nėra gausi, bet tikrai buvo nelengva surinkt Alytaus leidinukus. Dalies nepavyko gaut, nes tai labai reti spaudiniai. Žinoma, ypatingą dėmesį skiriu tarpukario Alytaus periodinei spaudai, bet nemažą - ir smulkiajai spaudai, net ir rankraščiams. Beje, Dzūkijos regiono smulkioji spauda taip pat labai reta, skirtingai nuo kitų regionų, kur jos pavyzdžių išliko labai daug. Tačiau tenka pastebėt ir tokį faktą, kad nepaisant savo retumo, senoji Alytaus smulkioji spauda yra labai pigi. Tiesiog man tenka visiškai pusvelčiui ją supirkinėt ir jokios konkurencijos praktiškai nėra, išskyrus atsitiktinius atvejus. Reikia pastebėt ir tą faktą, kad kolekcininkai dažnai neapsiriboja knygų ar atvirukų apie savo miestą rinkimu.
Tikrai ne vienas renka ir kitokią atributiką, susijusią su savo miesto istorija. Tačiau ten jau būna ir daiktų, kurių dėl jų kainos tiesiog tenka atsisakyt. Prieš du metus man teko dalyvaut vieno tarpukarinio stiklinio butelio su Alytaus užrašais aukcione, tiksliau - pradiniam aukciono etape. Nes jo galutinė kaina buvo didžiulė, tokių pinigų išleist tikrai negalėjau. Tačiau kodėl neįsigyt kažko pigaus. Visai neseniai įsigijau tarpukarinį Alytaus šuns žetoną. Galėčiau jį pelningai parduot, bet jis man patinka. Taip pat renku senąsias Dzūkijos plombas. Neseniai įsigijau ir tarybinio laikotarpio Alytaus molio medalių. Juos kūrė alytiškis keramikas Vytautas Ledas, kuris buvo ir mano mokytoju. Net ir ženkliukų su Alytum esu įsigijęs. Todėl manau, kad ne tik aš, bet ir dalis kitų kolekcininkų tikrai supranta ir vertina Gintauto pasirinktą kolekcionavimo temą ir pastangas įprasminti savo veiklą, išleidžiant šį puikų katalogą, su spalvotomis iliustracijomis, aprašais ir įvairiomis rodyklėmis.
Gintautas Trumpis gimė Klaipėdoje 1951 metais, o jo vaikystė prabėgo Nidoje (1955 - 1964). Mokėsi Nidos aštuonmetėje mokykloje iki 1964 m. gruodžio vidurio. Sugrįžęs gyventi į Klaipėdą, baigė tuometinę 4-ąją vidurinę mokyklą. 1969 - 1974 metais mokėsi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete ir įsigijo inžinieriaus geologo ir hidrogeologo specialybę. Darbo reikalais daug važinėjo, o kadangi uoliai skaitė knygas ir mokykloje, ir universitete, iš komandiruočių ir kelionių parsiveždavo knygų. Jų vis gausėjo. Nepastebimai pradėjo kreipti dėmesį ne tik į knygų turinį, bet ir į jų išorę, knygų dailininkus. 1987 m. Lietuvoje prasidėję knygų aukcionai ir apskritai politiniai pokyčiai pakeitė Gintauto požiūrį į senas knygas. Buvo žengta link bibliofilijos. Po truputį ėmė ryškėti Gintautą dominusios temos: knygos apie knygas, miniatiūrinė knyga, Mažoji Lietuva (su ypatingu dėmesiu Kuršių nerijai, Donelaičiui, Vydūnui), knygos apie Vilnių (didesnis dėmesys leidiniams, pasirodžiusiems iki 1944 m.), tremties archyvas, Biržiškos ir kt. 2001 m. Gintautas susipažino su Rygos, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliofilais. Pažintis su kaimyninių šalių knygiais labai praplėtė jo informacinį bibliofilijos lauką. Asmeninėje bibliotekoje atsirado įdomių mažų tiražų bibliofilinių leidinių iš Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Izraelio. Gintautas Trumpis jau daug metų Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys. Čia patyrė daug gražių emocijų, susipažino su nuostabiais knygą mylinčiais žmonėmis. Klubo susirinkimuose išklausyta daug įvairiausių knygotyros ir bibliofilijos pranešimų. Įgytos knygotyrinės žinios, profesionalūs kolegų pastebėjimai padėjo jam greičiau priartėti prie bibliofilijos pasaulio, darė įtaką šiam katalogui atsirasti. Gintautas knygas skaito lietuviškai, rusiškai, vokiškai ir lenkiškai.
Gintautas yra ne kartą rašęs apie savo Mažosios Lietuvos leidinių kolekcijas spaudoje. Tačiau savo bibliotekos katalogų seriją jis pradėjo nuo leidinių apie bibliofiliją. Antrojo katalogo struktūra labai panaši. Žinoma, jame pateikti jau visai kitos temos leidiniai. Skiriasi ir katalogo viršelio spalva. Pirmasis džiugino akį žalia spalva, o šis - mėlyna. Iš viso šiame kataloge įrašyti 1552 leidiniai: 1398 - lotyniškomis ir 154 - kirilikos raidėmis. Daugiausia leidinių yra lietuvių kalba - 1141, vokiečių kalba - 234, kitomis kalbomis - 177. Minėtame sąraše apie 70 knygų ir serialinių leidinių, išleistų iki 1944 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis, yra gotikiniu šriftu. Leidinių, išleistų iki 1918 m. vasario 16 dienos, iš viso yra 280, tarp jų lietuvių kalba - 241, vokiečių - 37, prancūzų -1, rusų -1. Seniausi šio laikotarpio leidiniai yra dvi Immanuelio Kanto knygutės, kurios, pagal antraštinius duomenis, išleistos Rygoje (1787) ir Karaliaučiuje (1795). Tuo metu I. Kantas dėstė Karaliaučiaus universitete. Tai bibliografinės retenybės: Lietuvos bibliofilai turi nedaug I. Kanto leidinių, išleistų dar jam esant gyvam. Iš tarpukario laikotarpio kataloge įrašyta 390 leidinių, iš kurių lietuvių kalba - 302, vokiečių - 79, rusų - 6, lenkų - 3. Mažiausiai knygų G. Trumpis turi iš tarybinio laikotarpio - 253, tarp jų lietuvių kalba - 154, vokiečių - 53, rusų - 39, kitomis kalbomis (anglų, lenkų, vengrų) - 7. Daugiausia leidinių susikaupė po nepriklausomybės atkūrimo. Jų čia galima rasti 629: lietuvių kalba - 444, vokiečių - 65, rusų - 108, kitomis kalbomis - 12 (anglų - 6, latvių - 2, ispanų, lenkų, prancūzų, švedų - po 1). Prie retesnių knygų Gintautas priskiria ir V. Viliamo ,,Kuršių Nerija: slenkančios kopos ir jų įtaka sodyboms" (Kaunas, 1932), išleistą 500 egz. tiražu. Taip pat Gintautą džiugina ilgai ieškotas Petro Babicko ,,Gintaro krantas" (Čikaga, 1958). Šią knygą jis 2010 m. gavo mainais iš bibliofilo Zenono Keručio.
Gintauto vaikystė prabėgo Nidoje, todėl leidiniai apie Kuršių neriją jam ypač brangūs. Tad nenuostabu, kad šią savo kolekciją jis išskiria ir apžvelgia savo knygos įvade. 2016 m. šią kolekciją sudarė 239 knygos ir vienas retas tarpukario serialinis leidinys ,,Neringos Sporūta". Lietuvių kalba turi 138 knygas, vokiečių - 79, rusų - 16, kitomis kalbomis - 6. Jam malonu vartyti prieškarinius Paulo Isenfelso leidinikus, skaityti kultūros almanachus ,,Dorė", Thomo Manno kultūros centro išleistus Nidos sąsiuvinius. Labai džiaugiasi 2016 m. sulaukęs ,,Nidos mokyklos kronikos" lietuvių kalba (ši knyga vokiečių kalba buvo išleista 2013 m.). Ji papildo mūsų skurdžias žinias apie Nidos tarpukarį, padeda geriau suvokti šio krašto vietinių gyventojų pasaulį.
Gintautą sudomino informacija apie vienos knygos likimą, surasta perskaičius Jurijaus Veberio ,,Vėją nuo jūros" (Vilnius, 1979). Ten buvo rašoma apie Paulo Gerhardto ,,Handbuch des deutschen Dunebaues", išleistą Berlyne 1900 m. Tai gausiai iliustruota monografija apie kopų sutvirtinimą, apie Kuršių neriją. P. Gerhardtas pats vadovavo 1870 - 1874 m. Urbo kalno ir 1872 - 1875 m. Angių kalno apželdinimui. Šiuo leidiniu praėjusio šimtmečio šeštame dešimtmetyje pasinaudojo Kuršių nerijos miškininkai Vacys Lukošius, Marijonas Daujotas ir sužinojo daug įdomios bei naudingos informacijos apie kopų sutvirtinimą. Vėliau ši knyga dingo. Ir kai akademikui Vytautui Gudeliui (1923 - 2007) jos prireikė, pasirodė, kad nei viena Lietuvos biblioteka šios knygos neturi. Kilo ir Gintautui noras būtinai ją surasti ir įsigyti. Po keleto paieškų metų (netenkino kai kurių aptiktų egzempliorių būklė) ji buvo surasta viename Rostoko antikvariate. Su kolegos Žilvino Januškos pagalba knyga 2016 m. pasiekė Vilnių. Šį leidinį Gintautas laiko vienu iš įdomiausių ir vertingiausių savo Kuršių nerijos kolekcijos egzempliorių. Knygoje gausu autoriaus darytų Kuršių nerijos nuotraukų.
Prie retesnių ir įdomesnių leidinių Gintautas priskiria Paulo Mittmanno vadovą po Kuršių neriją ,,Fuhrer durch die Kurische Nehrung", kurio antraštiniame lape yra tarpukario Neringos muziejaus antspaudas. Šalia mėlyno antspaudo yra įspaudas: H.F. Tikėtina, kad tai Nidos mokytojo Henrio Fuchso asmeninės bibliotekos knygutė, kuri vėliau pateko į muziejų. Įdomios ir informatyvios turiniu bei ikonografine medžiaga yra Paulo Isenfelso, Oscaro Schlichto, Johaneso Thienemanno knygos ir, be abejo, tarpukario leidiniai lietuvių kalba. Aukščiau minėti leidiniai vokiečių kalba yra rečiau sutinkami Lietuvoje. J. Thienemannas XX a. pr. Rasytėje įkūrė vieną iš pirmųjų pasaulyje paukščių žiedavimo stotį. Čia jis gyveno iki mirties (1938), kur ir palaidotas. Parašė atsiminimus: ,,Rossitten. Drei Jahrzehnte auf der Kurischen Nehrung" (Neudamn, 1927). Gintautas turi surinkęs 6 šios knygos leidimus - 1927, 1928, 1930, 1938, 1941 ir 1996 metų. Paskutinysis yra 1930 metų reprintas.
Išimties tvarka į šį katalogą Gintautas įdėjo keletą 1938 m. Nidos nuotraukų dėl kitoje pusėje esančių tekstų. Tai ne tik papildo ir praturtina Kuršių nerijos kolekciją, bet ir leidžia pažvelgti į to laiko Nidą amžininko, laikinai atliekančio tarnybą vasaros sezono metu, akimis.
Vydūno kolekcijos pagrindą sudaro leidiniai, išleisti jam gyvam esant. Jų yra daugiau kaip 70 vienetų. Iš viso šioje kolekcijoje yra 104 leidiniai. Leidinių K. Donelaičio tema šiame kataloge yra 85 vienetai. Mėginta surinkti kuo daugiau Lietuvoje ir kitose šalyse įvairiomis kalbomis išspausdintų K. Donelaičio ,,Metų" leidimų. Marinistikos kataloge - 84 leidiniai.
Gintauto kolekcijoje yra ir įdomių naujesnių leidinių. Labai įdomios informacijos yra J. Barfodo knygoje ,,Nidden: Kunstlerkolonie auf der Kurischen Nehrung" (Bredenau, 2005). Ši knyga gražiai išleista, pateikia daug įdomių faktų apie buvusią Nidos dailininkų koloniją, egzistavusią nuo XX p. pr. iki 1944 metų. 2008 metais pasirodė antras šios knygos leidimas. Verta paminėti ir S. Kruopio, 2009 metais gražiai išleistą, knygą ,,Nida. Brucke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija: iliustruota istorija", kurioje gausu ikonografinės medžiagos apie minėtą dailininkų koloniją, jos istoriją, tradicijų tęstinumą, rengiant kasmet (nuo 1995 metų) Nidoje tapybos plenerus.
Savo 2001 m. metų tekste (,,Bibliofilai apie asmenines bibliotekas" (Vilnius, 2001, sudarė Domas Kaunas) Gintautas sakėsi specialiai nerenkantis knygų su autorių autografais. Tik kartais įsigija knygą dėl joje esančio autoriaus įrašo. Dažniausia tai prieškario laikotarpio knygos. Knyga su šiuolaikinio autoriaus įrašu asmeninėje bibliotekoje atsiranda tada, kai Gintautas pats dalyvauja autoriui skirtame vakare ar susitikime. Tai nuostabios akimirkos, kurias norisi vis patirti. Todėl šios knygos turi savyje svetimai akiai nematomos energijos bei šilumos, kurią jis visuomet jaučia paėmęs jas į rankas. Tačiau pavarčius 2017 metų Gintauto katalogą, akivaizdu, kad jis supranta įvairių knygose esančių įrašų vertę ir pateikė jų aprašus ir net rodyklę. Leidinių, turinčių įvairius užrašus, dedikacijas, antspaudus ar kitokius knygų savininkų priklausomybės ženklus, šiame kataloge yra 145. Tai unikali, papildoma informacija ne tik knygos istorijai, bet ir jų savininkams pažinti. Kai kuriuose leidiniuose yra ne po vieną įrašą ar antspaudą.

 

Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudios, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-06-25 12:14
 
Share |
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Gediminas

2019-07-06 12:00

Mažojoje Lietuvoje - dideli lietuviški klodai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media