2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Skaržinskas: Su senais laikraščiais palėpėje, į kurią atsėlina vakaras

2016-01-30
 
1936 m. satyrinis laikraštis

1936 m. satyrinis laikraštis

 

Česlovas Skaržinskas

Kaskart namo palėpėje tik knygos ir įrišti laikraščiai bei žurnalai tyliai kalba sena ir nauja kalba apie mūsų praeitį, dabartį ir būsimus metus. Per kelerius metus įsirengiau ramią oazę. Kiek daug išminties sutilpo į ilgą ir plačią antrojo aukšto erdvę - knygos jaukiai sugulė į lentynas. O anksčiau jos krūvomis pūpsojo pirmajame namo aukšte, ūkiniame pastate ir dar kažkur. Prie knygų sudėliojau Dzūkijos skulptoriaus Vytauto Šibailos ąžuolines Kristaus skulptūras. Kaip didingai jos atrodo tarp knygų, apšviestos auksinėmis vakarėjančios saulės spalvomis. Kiek dabar daug palaimingos tylos. Tūkstančiai išmintingiausių žmonių protų, kurie keitė pasaulį, smerkė karus ir mylėjo moteris, kiekvienas savąją tėvynę, santvarką, draugai ir priešai vieną dieną rado prieglobstį mano palėpėje. Nežinau, ar jiems tikrai gera kartu, bet, manau, nieko baisaus neįvyks - knygos tarpusavyje nesipeša, nors jose išdėstytos ir skirtingos ideologijos. Apskritai romanai, apysakos, apsakymai, poezija nebijo jokių politinių skersvėjų. Keičiasi santvarkos, politikai ateina ir nueina, o menas, nuvalius laiko dulkes, lieka.

Dažnai vakaro tyloje atsiverčiu tarpukario Lietuvoje Juozo Keliuočio leistus kultūros žurnalo Naujoji Romuva komplektus. Žvelgiu į meno, literatūros temomis parašytus straipsnius. Įdomu juos skaityti ir po daugelio metų. Ne ką mažiau smalsu vėl iš naujo pažvelgti į žurnalų Trimitas, Naujoji vaidilutė, Karys, Antrojo pasaulinio karo metais Bernardo Brazdžionio redaguotą Kultūrą, dzūko nuo Varėnos Vinco Uždavinio leistus Mūsų Vilnius numerius. O kiek daug visokiausių laikraščių nuo 1905 metų, o vėliau - smetoninėje Lietuvoje ir karo metais leista. Palėpėje užteko vietos ir leidinių Literatūros naujienos, Lietuvos aidas, Mūsų rytojus, Kuntaplis, Lietuva, Vienybė, Ūkininkas, Ūkininko patarėjas, Šaltinis, Naujoji Lietuva, Ateitis ir kitų komplektams. Ir periodinė spauda,  ir įvairių metų, ir įvairių autorių knygos nūnai gyvena mano palėpėje. Daugiau kaip keturiasdešimties metų prireikė, kad tūkstančiai knygų, žurnalų, laikraščių iš visos Lietuvos atkeliautų į mano kuklų Dzūkijos kaimą. Labai gaila, kad iki šiol negavau vienintelio tarpukaryje Alytuje leisto laikraščio Dzūkų bizūnas numerių. Bet dar viliuosi įsigyti. Knygos nuo jaunumės žavėjo, perskaičiau kone visas tuo metu esančias aplinkinių kaimų bibliotekose. Vėliau jau pirkau. Bet tada kaupti laikraščių ir žurnalų negalvojau. Šią aistrą savotiškai sužadino mano buvęs Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas, dabartinis šio universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Andrius Vaišnys. Per egzaminą paklausė manęs, ar esu matęs žurnalą Naujoji Romuva? Buvau matęs ir skaitęs, bet neatsiminiau, kokius numerius. Apie 1980 metus šiuos smetoninius žurnalus mačiau savo bičiulio vilniečio pradedančio antikvaro Gedimino Petraičio senų leidinių bibliotekėlėje. Papasakojau dėstytojui. Beje, egzaminavo mane iš smetoninės lietuvių spaudos. Egzaminui buvau pasirengęs iš solidžios A. Vaišnio knygos Spauda ir valstybė 1918-1940. Labai sudomino dėstytojo parašyta knyga, joje išsamiai apžvelgti to meto leisti laikraščiai ir žurnalai, politikos įtaka spaudos raidai. Įtaigiai išdėstytos A. Vaišnio mintys netyčia pakuždėjo mintį įsigyti Naująją Romuvą, kitus leidinius. Na, ir prasidėjo - savotiška aistra mane užvaldė. Ėmiau antikvariatuose dairytis ne tik senų knygų, bet ir senos periodinės spaudos. Keliavau į turgus, pas žmones į atokiausias vietoves. Po visą Lietuvą trankiausi - senąją spaudą pirkau didesniais kiekiais ir po krislelį. Įvairių spaudos pirkimo istorijų  būta. Įsiminė buhalterės Marijos iš Vilniaus pasakojimas: „Mano vyras, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, visą gyvenimą kaupė senas knygas, laikraščius, žurnalus, įvairius carinius, smetoninius dokumentus. Tuo tik ir gyveno. Parėjęs iš universiteto - vis prie savo bibliotekos. O aš - su valgiu virtuvėje duodavausi. Prašau, Jonai, padėk man, o jis - esu pavargęs... Bet jam nuovargis iš karto dingdavo, kai kažkas paskambindavo, informuodavo jį, kad turi retą leidinį... Mano Jonas tuoj pro duris - lėkdavo senos knygos ar anų metų laikraščio įsigyti. Vyras miręs, aš nesidomiu, ką jis surinkęs, noriu atlaisvinti visus užgriozdintus buto kampus..." Daug ikikarinės spaudos įsigyta iš žmonių. Mirus senienų kaupėjui, giminaičiams jų paprasčiausiai nereikėjo. Galvoju: nevertino, nesuprato, kokius jiems turtus artimas žmogus paliko. Ir čia pat prisiminiau kitą Mariją, kuri tokius leidinius didžiai vertino. Tai šaunioji Varėnos rajono Gudakiemio kaimo bibliotekos vedėja Marija Skerniškytė, padovanojusi dvi sovietmečiu išleistas Aleksandro Solženycino prozos Viena Ivano Denisovičiaus diena ir Tomo Venclovos poezijos Kalbos ženklas knygas. Bibliotekos vedėja šias knygas man atidavė slapta, nes jų autoriai buvo pasmerkti tuometės valdžios, nurodyta jų knygas išimti iš bibliotekų. Įvairiais keliais atkeliavo pas mane rašytiniai lobiai. Pamažu mano senųjų spaudinių kolekcija gausėjo. Nūnai senos spaudos ir senų knygų virtinė palėpėje - tarsi praeitis ir dabartis prisikėlė naujam gyvenimui. Žiū, kaip žiburėliai ant knygų nugarėlių dega, blyksi vakarėjančios saulės šviesoje. Prieš akis - žmonės, iš kurių knygas gavau už ačiū. Žmonės, iš kurių jas pirkau. Domino grožinė, istorijos, geografijos, kraštotyros temomis išleista literatūra. Kiekvieną tokį spindintį vakarą atrodo, kad išskirtinių žmonių kūryba pati iš palėpės lentynų į mane eina. Kartais jas iš naujo paskaitau, nes yra kūrinių, iš kurių, kad ir dešimtą kartą skaitytum, vis kažką naujo nesužinoto, nepatirto gauni. Tai prozos genijų - Viljamo Folknerio, Gabrielio Garsijos Markeso, Albero Kamiu, Augusto Strindbergo, Ivano Bunino, Jasunario Kavabatos, Knuto Hamsuno, Deivido Herberto Lorenco, Marselio Prusto, Tomo Mano, Haldoro Kiljano Laksneso... Galiu vardyti nepaliaudamas. O kur poezijos genijų knygos? Jos - irgi kalba palėpėje - vakarėjančios saulės šviesoje. Ausyse skamba Šarlio Bodlero, Artūro Rembo, Afanasijaus Feto, o ir mūsų lietuvių - Sigito Gedos ar Vytauto Mačernio - poezija. Antai šių ir labai daug kitų literatūros autorių kūrinių neapsės laiko dulkės, nes jie kiekvienai žmonių kartai bus iš naujo atrasti išminties lobiai.

Bet štai nūnai rašo, kalba - neva popierinės knygos gali išnykti. Jas internetas užkariaus. Nė velnio taip nenutiks! Nebūgštauju - popierinės knygos išliks, nes daugelio autorių kūriniai, perkelti į internetinę erdvę, atrodo nykiai, nepatraukia magiška skaitymo jėga. Visai kitaip pasijunti paėmęs knygą į rankas. Žinoma, gal Lietuvoje kaip sovietmečiu niekada nebespausdinsime knygų 20-30-ties tūkst. tiražu. Tikriausiai ir sovietmečiu nebuvo tikros tokių tiražų paklausos. Buvo daug knygų pirkėjų, bet ne skaitytojų... Tada vyravo mada pirkti knygas ir jas rikiuoti didelėse sekcijose. Taip ne vienas miesčionis norėjo pasipuikuoti prieš bendradarbį, kaimyną ar giminę - štai koks jis intelektualas. Tada knygos buvo baisus deficitas. Išskirtinių knygynuose galėjai įsigyti tik turėdamas blatą. Tokių ryšių neieškojau. Bet nūnai ir nesmerkiu tokių blatnų inteligentų. Po jų mirties iš masyvių sekcijų (vaikų ar giminaičių dėka) sovietmečiu mano negautos knygos atkeliavo atgal į knygynus. Ir, žinote, daug jų - nė karto neskaitytos, nė nevartytos, kai kurios - net sulipusiais lapais... Visiškai kaip naujos. Žinoma, įsigijęs knygyne tokią knygą tik apsidžiaugdavau.  Pagaliau po daugelio metų jos pateko tam, kam reikia. Tokiu keliu į mano palėpę atkeliavo geriausia pokario ir vėlesnių metų literatūra. Atkeliavo įvairios knygos pagal būklę - vienos puikios išvaizdos, bet palėpėje yra ir leisgyvių - vertingus leidinius pirkau ir beveik suskaitytus. Štai viena tikriausiai skaityta ar sklaidyta riebaluotais pirštais. Gal šalia lašinių bryzelį pasidėjus... Visokie žmonės skaitė. Ne tik rankomis, bet kartais ir kojomis... Negerbiau tokių, nes, kas negerbia knygos, negerbia ir žmogaus.

Tylioje palėpėje kaskart bandau įvertinti kūrinių ilgaamžiškumą. Kitaip tariant, kiek metų gyvens vieno ar kito autoriaus knyga? Antai žiūriu į lietuvių prozininkus ir poetus: Vincą Mykolaitį-Putiną, Vincą Krėvę-Mickevičių, Joną Avyžių, Antaną Vienuolį-Žukauską, Balį Sruogą, Juozą Baltušį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Bernardą Brazdžionį, Salomėją Nėrį, į kitus - didesnius ir mažesnius rašytojus. Anksčiau ir nūnai, pavyzdžiui, poetų,  mūsų mažojoje šalelėje buvo ir yra gana daug. Tarsi skaldų Islandijoje... Taip poetus savo romane Pasaulio šviesa vadina Nobelio premijos laureatas K. Laksnesas. Rašytojas nebijo jų gausos. Anot jo, laikas atsijoja ir palieka geriausius. Taip buvo, yra ir bus mūsuose. Antai palėpėje vartau įvairių metų lietuvių prozos, poezijos antologijas. Juose - šimtai autorių, šimtai jų atskirai išleistų knygų, o nūnai skaitomų - gal kelios dešimtys... Teigiama, ne visi prozos ar poezijos autoriai sovietmečiu galėjo save realizuoti, rašyti pagal primestą socialistinio realizmo rėtį. Galbūt. Neva ne vienas rašytojas rašė į stalčių. Bet nepriklausomoje Lietuvoje tokių kūrinių iš stalčių į viešumą kažkodėl neišėjo... Kodėl? Todėl, kad jų paprasčiausiai nebuvo parašyta. Išleidome tik pokariu parašytus partizanų prisiminimus, dar vieną kitą knygą. Nūnai jau aiškėja, kurie kūriniai, parašyti ir išleisti nepriklausomybės metais, įsiterps į būsimųjų kartų smegenis. Manau, Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris. Abejoju dėl kito jo kūrinio - Vilniaus džiazas, nes kartoja pirmąjį šio autoriaus romaną. Žinoma, išliekamąją vertę ateities kartoms turės ir ne viena lietuvių autorių prozos ar poezijos knyga, išleista iki Lietuvos nepriklausomybės priešaušrio. Daug išleista lietuvių autorių knygų. Antai Eduardo Mieželaičio - kiek tik tomų turime. Parašė įsimintinų eilėraščių, išleido svarių publicistikos knygų. Laikas jau atsijoja gausią šio autoriaus kūrybą. Kas išliks - gal nedaug jo kūrinių. Užteks ir vieno kito, kad jo vardas išliktų. Antai Antanas Venclova irgi labai daug parašė, išleido kelis vagonus knygų. O kas liko? Anot rašytojo sūnaus poeto Tomo Venclovos, „Mano tėvas parašė vieną gerą eilėraštį - Tėviškė"... Pasirodo, užtenka ir vieno gero eilėraščio, kad patektum į literatūros olimpą. Kaip to kažkada užteko Pranui Vaičaičiui - jis parašęs nemažai eilėraščių, bet iki šių dienų neblėsta tik vienas - Yra šalis. O Antanas Baranauskas pats sau paminklą pastatė, sukurdamas poemą Anykščių šilelis, kiti jo parašyti dalykai nūnai labiau domina tik literatūros tyrėjus. Beje, ne tik lietuvių kūrėjus tai ištiko. Antai garsų visame pasaulyje danų rašytoją Hansą Kristijaną Anderseną nūnai žinome tik kaip nuostabių pasakų autorių, nors jis iš pradžių daug metų rašė romanus.                   

Kad ir ilga birželio diena, regis, pokalbis su knygomis, su žiūrinčiais į mane dievukais neilgai trunka. Atrodo, tik ką paėmei skaityti knygą, o per langus į palėpę vis tirštesni, raudonesni saulės spinduliai sminga ir gula ant knygų - į palėpę atsėlina vėsus vakaras. Ir vėl tądien nesuspėjau daug perskaityti, ilgėliau pasigėrėti senomis žurnalų nuotraukomis. O jų gausu žurnalo Židinys, pirmojo smetoninės Lietuvos oficiozo dienraščio Lietuva atskirai leistuose prieduose. Tai netolima praeitis, nes ir anuo, ir dabartiniu metu lietuviai panašiai gyveno: tie patys papročiai, buvo ir tuomet girtuoklių, vagių, ištvirkavimo atvejų, bet, aišku, kur kas mažiau nei nūnai. Apie tai rašė korespondentai iš įvairių Lietuvos vietovių - daugiausia iš Aukštaitijos, Suvalkijos, pajūrio ir Kauno krašto. Mažiausiai - iš Dzūkijos. To meto laikraščių prenumeratos duomenimis, mažiausiai Dzūkijoje ir skaitė, nes čia žmonės buvo vargingesni - prasta žemė šykštėjo gero derliaus. Nūnai Dzūkijoje kur kas geresnė padėtis. Bet dar daug likusių balanos gadynės pėdsakų... Bet ir vieni, ir kiti kaimo skauduliai - savi. Jie - tarsi mano būtų. Ir trokštu, kad tie vakarai tylioje palėpėje nesibaigtų. Baugu pagalvojus, kad vieną dieną gali kitaip nutikti. Imdamas į rankas knygą stengiuosi tą akimirką atitolinti. Kaip toje Šachrazados arabų pasakoje Tūkstantis ir viena naktis. Pamenate: Šacharazada visas pasakas karaliui sekė tūkstantį ir vieną ilgą naktį, siekdama atitolinti savo mirtį. Kiekvieną naktį karalius ketino ją nužudyti, tačiau Šachrazada kaskart pateikdavo tokius kerinčius pasakos stebuklus, jog jis būdavo priverstas palikti ją gyvą, kad kitą dieną galėtų pavogti iš jos dar vieną vakarą ir išgirsti dar vieną pabaigos neturinį bei įkvepiantį pasakojimą.

 

 

Rubrika "Dialogai apie žiniasklaidą" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

   

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-07-01 12:44
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Jolita

2016-02-23 00:00

Dėkoju Česlovui už išmintį. Pažvelgsiu į savo knygas visai kitu žvilgsniu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media