2021 m. kovo 7 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas. Nelengva tapti žurnalistu (IX dalis)

2021-01-26
 
Su Penki TV kolektyvu

Su Penki TV kolektyvu

Pabaiga. Pradžia 2020 12 04, 12 08, 12 16, 12 23, 12 30, 2021 01 06, 01 12, 01 22.
 

Česlovas Iškauskas

 

DARBINGO BEDARBIO IR KLAJOKLIO DALIA

 

Po išsiskyrimo su banku savo kailiu pajutau, kad pasitvirtina daugelio vyresniųjų išsakytas nuogąstavimas: laisvoj Lietuvoj net ir 50-mečiui nelengva surasti darbą. Iš tikrųjų, kiek paatostogavęs, ėmiau dairytis oficialaus darbo. Neslėpsiu: buvau žinomas, turėjau žurnalistinės patirties ir begalę pažįstamų, net ir tarp politikų. Bet tie, kam padėjau būdamas bankuose, tik pasisveikinimu bendravimą ir užbaigdavo, kiti tik skėsčiodavo rankomis, esą nieko padėti negali, treti apskritai nusisukdavo. 
Rudeniop sumaniau dalyvauti atrankoje į KAM spaudos atstovo vietą. Konkursas vyko pagal visas taisykles, bet jau pirmajame susitikime patyriau, kad ministerijos komisija su viceministru J. Geču priešakyje sprendimą jau turi. Atrankoje jis stebėjosi:
- Pone Česlovai, kodėl jūs pretenduojate į šį darbą? Juk esate patyręs žiniasklaidos vilkas...
- Ir vilkams reikia valgyti..., - bandžiau juokauti.
Tuo viskas ir baigėsi. Į minėtą vietą buvo išrinkta Seimo darbuotoja, matyt, gavusi įtakingas rekomendacijas. Bet neteigiu, kad ji buvo prastesnė už mane, bent jau anglų kalbos žiniomis...
Dar lankiausi Muitinės departamente, kažkurioje ministerijoje, netgi padėti prašiau Susisiekimo ministro, kuris sakė pagalvosiąs... O vienas Seimo narys, kuris ieškojo padėjėjo, pajuokavo: na, atleisk, kam man toks patyręs padėjėjas, kurio negaliu pasisiųsti kur noriu, duoti bet kokio darbo, man reiktų jauniklio...
Tuo metu su senjorais žaidžiau krepšinį. Sykį prieina Valstybinės ligonių kasos įkūrėjas Algis Sasnauskas ir sako: gal ateitum pas mus į Visuomenės sveikatos tarnybą? Nueinu pokalbiui, ir iškart su direktoriumi V. Kriauza sukertame rankomis. Aštuonerius metus šioje SAM pavaldžioje įstaigoje ėjau atstovo spaudai arba atstovo ryšiams su visuomene pareigas...
O šalia jų - nuodėmė tai ar ne, nepasakysiu - dirbau ir „Žinių radijuje". Nuo pat jo įsikūrimo 2000 m. ir pirmos laidos kovo mėnesį radijo stotyje aštuonerius metus rengiau komentarus, pokalbius, dažnai ir padėdavau žinių laidoms. Turėjau visur suspėti: tiesioginis darbas, tiesioginis eteris „Žinių radijuje", straipsniai „Lietuvos rytui" ir t.t. Mačiau, kad VVSPT vadovai nepatenkinti, dažnai suka nosį, bet taip pat žinojau, kad žurnalisto veikla tarnyboje jai naudinga: mano kontaktai Seime ginant vieną ar kitą tarnybos ir ministerijos teisės aktą, organizuojami vadovų interviu per radiją ir TV, rengiamos spaudos konferencijos, tarnybos ir jos padalinių rajonuose veiklos reklama, įvairios šventės ir kiti renginiai sveikatos tema, asmeniniai kontaktai...
Tarnyboje rengiau rytines spaudos apžvalgas, leidau biuletenį, vidiniame tarnybos internete kas rytą skelbiau informacinę medžiagą apie naujienas sveikatos temomis, dienos įvykius, renginius. Ši medžiaga pasiekdavo ir patį ministrą, ir tuometinis SAM vadovas Ž. Padaiga ne kartą yra gyręs mane už tokį aktyvumą. Tačiau neslėpiau, kad tokia tarnyba yra tik priedas prie SAM atitinkamo skyriaus, ir dažnai jos darbuotojai tėra popierėlių dėliotojai. Kitaip sakant, pats sau savo kalbomis kasiau duobę. Bet tuomet ir Vyriausybėje bei Seime brendo projektas atsisakyti tokios tarnybos ir reformuoti visą visuomenės sveikatos sistemą. Maždaug 2008-aisiais, kai Seime jau buvo priimamas įstatymas pakeisti VVSPT statusą, aš įžengiau į direktoriaus Viliaus Bakasėno kabinetą ir posėdžio dalyviams girdint pareiškiau:
- Pereinu dirbti į Žinių radiją, gal net direktoriumi...
Visi palinksėjo galvomis, o direktorius brūkštelėjo rezoliuciją ant pareiškimo: atleisti šalių susitarimu... 
Mano išėjimas nebuvo, kaip sakoma, šakėmis po vandenį maišytas... Iki tol vyko gal trys susitikimai su radijo savininku Augustinu Rakausku - savotišku ir sunkiai perkandamu žmogumi, „Senukų" ir „Megos" vadovu. Dažni mūsų susitikimai Verslo centre Jogailos gatvėje žadėjo daug ką: kad kol kas aš būsiu kūrybiniu direktoriumi, esą dabartinė vadovė L. Abromaitytė savininko netenkina, ji yra laikina. Netrukus aš jau gavau kabinetą Spaudos rūmuose. 
Iš pradžių visas vyko lyg ir korektiškai. Aš teikiau pasiūlymus radijo tarybai, kaip pagerinti radijo vadybą, programas, kolektyvo darbą. Tai išdėstydavau ir A. Rakauskui. Bet ši mano karjera truko vos tris mėnesius. Pastebėjau, kad savininkas jau nenori su manimi kalbėtis, o tarybos nariai reikalauja „pridedamosios vertės", tarsi aš būčiau atsakingas, kad žinių laidos prabuksuoja, jos niekada neaptariamos, tik pasikliaujama savininko ir jos patarėjos iš Kauno nuomone... Kita vertus, kai kurie radijo žurnalistai sakė tiesiai šviesiai: direktorė bijo, kad tu jos nenurungtum; ji vargu ar kur gautų darbo vietą, o tu juk nepražūsi. 
Dar kokius metus per „Žinių radiją" skaičiau komentarus, bet vieną kartą direktorė su manimi atsisveikino. Aš jai pasiūliau:
- Sutinku komentarus rengti be atlygio. Juk man svarbiau kūrybinis darbas, o ne honoraras...
- Pagal įstatymus jūs neturite teisės jų rengti be atlygio, nors vieno lito... - sausai baigė pokalbį ir nusigręžė. 
Taip baigėsi mano nuo pat radijo susikūrimo užsitęsęs bendradarbiavimas, taip pat sukeliantis daug prisiminimų ir nostalgijos. Radijo savininkas A. Rakauskas taip ir liko pakibęs tarp Žemės ir Dangaus, nors visada dažniau atsigręždavo į Dangų negu į Žemę...
Buvo 2008-ieji, kai virtau laisvu žurnalistu. Praėjo 12 metų, ir nepasakyčiau, kad gailiuosi. Kūrybinio darbo, o kartu ir duonos riekę, turėjau visada. Ypač naudingas buvo bendradarbiavimas su didžiausiu portalu Baltijos šalyse DELFI, kuriam kas savaitę rašiau straipsnius, daugiausiai istorine tematika. Jo kuruojamas 2013-2015 m. Kauno leidykla „Obuolys" išleido trys mano straipsnių rinkinius. Vieną knygą 2015 m. pristačiau Knygų mugėje. (Dabar galiu pridurti, kad 2020 m. išėjo man ir mano tėviškės parapijai svarbus reprezentacinis, gausiai iliustruotas ir gausus mokslinės medžiagos leidinys „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai - 500 metų". Gi prieš pat šv. Kalėdas išleista dar viena knygelė „Dviejų ąžuolų istorija", kurioje pasakoji savo ir žmonos giminių gyvenimo istorijas. Ištraukas iš knygos ir pateikiu šiose LŽS publikacijose).

 

KELIONĖS - ATGAIVA SIELAI, KŪNUI IR PROTUI

 

Ką dar norėčiau pridurti prie savo šių žurnalistinio darbo fragmentų? Sakykime, tai, kas širdžiai miela.
Rašyti apie keliones - tai tas pat, kaip karštą dieną nusimaudyti šaltam upelio vandeny. Atgaivina, sustiprina dvasią ir raumenis. Pajunti, kad dar gyveni. O pasakoti apie per visą gyvenimą vykusias keliones - sunkus ir beprasmiškas užsiėmimas. Bet pripažįstu, kad tai svarbi to gyvenimo dalis. Ypač kai pavartai senas nuotraukas ar kompiutery atsidarai „Pictures"...
Sovietiniais laikais, kaip ir daugumai, kelionės už „kordono" buvo beveik neįmanomos. Aš į jas ir nesiveržiau. Nei partija, nei saugumas į jokius užsienius nesiuntė. Nebuvo už ką. Po Sovietų Sąjungą - prašom: lankiausi Maskvoje, Kijeve, Latvijoje bei Estijoje, dar studentai su būsima žmona vos už 80 rub. apsukom visus Karpatus, jau su mažu sūnumi poilsiavome Kryme... Buvome jauni, tad ir tos kelionės buvo žavingos ir gana pigios. BAM‘o nestačiau, su statybiniais būriais nekeliavau, jaunimo komandiruočių neturėjau. Net ir pradėjus dirbti žurnalistinį propagandisto darbą užsieniais nekvepėjo. 
Kai pakvipo nepriklausomybe, ir iš Vakarų laisvės vėjas atpūtė keistus visokio pritekliaus kvapus, atsirado kažkoks vidinis noras pažinti tą buržuazinį supuvusį kapitalistinį pasaulį. Ne, ne sąmoningai, o per Danguolės draugės Rūtos iš Salzgiterio atsiunčiamas ir atvežamas dovaneles (kramtoma guma, skardinė alaus, vienas kitas blizgutis...), nuotraukas, laiškus, pokalbius. Tiesa, 8-jo dešimtmečio vidury su radijo programų direkcija nuvykom į Tatrus, bet tai buvo blanki kelionė. 
***
Apie kai ką jau rašiau, tad gal pasikartosiu. Manau, kad įdomesnių kelionių pradžia buvo išvyka į Alžyrą, dar dirbant propagandos redakcijoje. TVR profsąjunga pasiūlė kelialapį mano globėjui Stasiui Patackui, bet šis atsisakė. Tada aš skubiai surinkau 650 rublių, ir šeima tarė - varyk. Žinoma, kelionė buvo per Maskvą. Ten vyko griežtas instruktažas, prie grupės „pritvirtino" kažkokį saugumietį. Alžyras tuo metu buvo nei kapitalistinė, nei socialistinė šalis, bet egzotiška. Vėsios naktys Sacharoje, čirškiant cikadoms, skraidant neregėto dydžio vabzdžiams, Sacharos „rožių" rinkimas smėlynuose, žalios turtuolių oazės, purvinos gatvės, šiltas Viduržemio jūros vanduo, pasiglemžęs iš Danguolės brolio skolintus džinsus, gražūs pirkiniai, kuriuos žmona dar ilgai nešiojo, arabų jaunimo siūloma švelni „žolė"...
Visai kitas reikalas - kelionė į Italiją su grupe Baltijos šalių (tada dar sovietinių respublikų) žurnalistų. Turinas, Florencija, Piza, Roma... Lankymasis kairiosios pakraipos laikraščių redakcijose mūsų netraukė, o štai kur pelningai parduoti nusivežtą degtinės butelį - įdomu ir naudinga. Po to Italijoje lankiausi dar ne vieną kartą, ypač Romoje gide įsidarbinus L. Pangonytei. Ši Sąjūdžio laikų video metraštininkė, neįprasto temperamento žurnalistė ir Roberto Verbos žmona, jų abi dukros vertos atskiro prašymo. Gyvenimas jos bute šalia Romos, Ostijoje, pasivaikščiojimai naktinėmis Romos gatvėmis, filmavimai Vatikane ar St. Eidrigevičiaus parodoje, F. Felinio gatvėje, Romos forume, Koliziejuje, - visa tai susisuko į mielą itališką kamuolį, žinoma, visuomet pakvipusį itališka kava...
Ankstyvosios kelionės buvo paįvairintos „komercinės" paskirties išvyka į Berlyną. Keturiese su žmonos broliu raudonu žiguliuku apie 1989 m., įsimetę į priekabą televizorių „Rubin", „šmirgelį", „napilnikų" rinkinį ir kito pelningo turto, per Lenkiją (Gdanske gyveno švogerio giminaitė) nuvykome tiesiai į dar nesusijungusios Rytų Vokietijos sostinę. Gdanske lengvai pardavę televizorių ir kitas smulkmenas, turėjome įžūlumo pačioje Berlyno širdyje, vyriausybinių rūmų bare (ten buvo įsikūrusi E. Honekerio vyriausybė) atšvęsti liepos 12-ąją - mano gimtadienį, o paskui visi keturi pernakvojome tame pačiame, pirkiniais apkrautame žiguliuke, aplink vaikštinėjant policijai, bet kitą naktį - jau puikiuose apartamentuose Berlyno pakraštyje...
Išsaugotame 1989 m. liepos 20 d. išduotame SSRS piliečio užsienio pase yra atžymos, kad 1989 m. rugsėjo 9 d. kirtau Lazdijų pasienio punktą ir iki 1990 m. sausio 20 d. vykau į VFR ir VDR. Kita kelionė, apie kurią jau rašiau - vėl į VFR su sūnumi (prilipdyta ir sūnaus nuotraukėlė). Vykau traukiniu, tad atžymoje Gardino pasienio punkte uždėtas „štempelis", datuotas 1990 m. gruodžio 23 d. Viza išduota Maskvoje 1990 11 30. Kelionėje leido būti tris mėnesius, bet kitoje atžymoje nurodyta grįžimo data - 1991 m. sausio 2 d. Tai buvo aprašytas metas, kai Lietuvoje brendo Sausio įvykiai...
Šiame pase yra dar keletas atžymų. 1991 m. liepos 27 d. yra sienos kirtimo štampas ir atžyma, kad tai tarnybinė (?) išvyka į VFR. Tų metų spalio 11 d. vykau į Italiją (jau rašiau apie TVR komandiruotę prašyti RAI paramos), viza išduota Leningrade spalio 1 d., bet, kiek atsimenu, į ten man vykti nereikėjo. Kodėl pase yra ir Austrijos viza, jau išduota Maskvoje, nežinau. 1992 m. kovą vykau į Lenkiją. Vėliau šie pasai buvo panaikinti, nes buvo išduodami Lietuvos Respublikos dokumentai.
Nepriklausomybės laikais prasidėjo tikros turistinės - kūrybinės kelionės. Dažniausiai jose filmuodavau su čečėnų verslininko Idrio Mutalipovo padovanota „aštuoniuke", o paskui tą video medžiagą talpindavau į savo TV laidas. Iškart po Kovo 11-osios didelės kontrolės televizijose nebuvo, o ir autorinės teisės dar neveikė, tad mano kūrybinėms užgaidoms kelias buvo laisvas. Taip aviakompanijos „Aurela" lėktuvu buvau nuskraidintas į Ispaniją, prie Marbelos, paskui sukūriau reklaminį siužetą apie Medicinos diagnostikos centrą Grybo gatvėj, filmavau įvairias įžymybes Romoje, Vatikane, talpinau L. Pangonytės filmuotus „drebančius" kadrus, lankiausi Čečėnijoje ir Tbilisyje...
Kita dalis mano kelionių - automobiliu prie jūrų, į kalnus, bet tai daugiau pastarasis 20-metis. Nesiimsiu vardinti įvairių kraštų, visokių kalnų, nuostabių peizažų, įspūdingų viršukalnių, gražių ir nelabai gražių nuotykių, svetingų ir nelabai svetingų vietovių, architektūros, meno šedevrų... Dabar tuo nieko nenustebinsiu. Žinoma, tai Europa, bet 2017 m. keturiese buvom nuvykę ir į Čikagą. Pasinaudojau proga ir „Penkiems kontinentams" sukūriau keletą laidų apie čia esančią didžiausią JAV lietuvių bendruomenę. 
Apibendrinant galima tvirtinti, kad Europoje beliko nedaug šalių, kuriose nesilankiau - pradedant Skandinavija, baigiant Balkanais ar Vakarų Europa. Visa tai giliai įsispaudė į atmintį, juo labiau, kad tie įspūdžiai kartais atgyja išsaugotose nuotraukose, žemėlapiuose, bukletuose ir širdyje...
Štai ir rašant šias eilutes (2020 m. kovo pradžia, pats Kaziukas), kirba naujas kelionių „kirminėlis": ir vėl Pirėnai - Madridas, baskai, Lurdas, kalnai... 
Gal šios išvykos neužgoš pasaulį užplūdęs koronavirusas?..
***
Šios ištraukos - tik apie mano žurnalistinę veiklą, į kurią įpintas vienas kitas gyvenimo mažmožis. O tas gyvenimas tuo nesibaigia. Kiek leidžia jėgos, kol parakas dar nesudrėko, kol kas nors skaito...Prieš kokią 13 metų, gimus pirmajam anūkui, vieno sveikatos forumo proga parašiau tokį eilėraštį:

 

 

Jau laikas.
Aklais rūkais nuėjo Lietuva.
Gimdyvės ar girtuoklio klyksmas?
Kažkur ištirpsta dzūkiška daina,
Lyg dūmas nyksta veidas mylimas...

 

 

Jau laikas.
Priimk anūką - mano tavo kraują.
Tai jis - tauta ir meilė, ir rasa,
Tai jis nuo pirmo kvėpsnio reikalauja,
Kad būtų tokia pat ir Lietuva.

 

 

Jau laikas.
Duok ranką. Stokimės ir eikim -
Per miestus, per trobas, per lūpas.
Girdžiu, kaip tėvas duoną raiko
Ir kaip kvatojas Lietuvos anūkas...
Jau laikas.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-26 12:14
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Antanas

2021-02-19 11:00

Ačiū, buvo įdomu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2021-02-06 15:06

Ačiū Česlovui už prisiminimus

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2021-01-26 12:24

Pritariu. Dabar vyresnio amžiaus žurnalistui - jau ne pyragai...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media