2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas. Nelengva tapti žurnalistu (VIII dalis)

2021-01-22
 
Su Laima Pangonyte Romoje

Su Laima Pangonyte Romoje

Tęsinys. Pradžia 2020 12 04, 12 08, 12 16, 12 23, 12 30, 2021 01 06, 01 12.

 

Česlovas Iškauskas

 

SENUOSE MIELUOSE RŪMUOSE

 

Po TVR rūmų okupacijos, trukusios 222 dienas, į Konarskio gatvę sugrįžome palaipsniui ir negreitai, gal vėlyvą rudenį. Patalpos jau šiek tiek buvo aptvarkytos, tačiau pilkas niūrus jų vidus, o labiausiai - įsismelkęs okupantų „fufaikų" kvapas, atrodė atstumiančiai. Ir vis dėl to grįžti į savo darbo vietas buvo garbės reikalas. 
Apie šį sunkų laikotarpį nemažai yra pasakojęs Juozas Neverauskas (mirė 2020 m. rudenį), tuometinis LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas. Buvau paskirtas į TV visuomeninių laidų redakciją (paskui Politikos direkcija; vyr. red. R. Stonkienė ir M. Lukošiūnas). Rengiau autorinę laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje" ir trumpai - „Vilniaus rakursu".
Žurnalistams trūko techninių pajėgumų. Tad dar okupaciniu laikotarpiu buvau komandiruotas į Italijos RAI kompaniją, bet ne kaip žurnalistas. Mano talkininkės ir gidės Romoje Laimos Pangonytės pasiūlymu, LRT vadovybei pritarus, išvykau į Romą prašyti padėti LRT technika. Surašėme atitinkamus raštus, juos į italų kalbą išvertė garsus italų vertėjas Guido Michelini (mirė 2020 m. lapkričio pabaigoje), dirbęs VU, ir, padedami vieno Italijos senato nario bei uolaus mūsų rėmėjo Romoje Da Milano, buvome priimti RAI generalinio direktoriaus pavaduotojo.
Nepešėme nieko, išskyrus italams būdingus pažadus: „apsvarstysime, netrukus pranešime, gal atsiras tokia galimybė, jūsų prašymą suprantame..." Tradicinis pietietiškas „asta manjana". Kaip dainavo švedų ABBA garsios dainos priedainy „Hasta mañana 'til we meet again. Don't know where, don't know when..." Išgėrėme puikios itališkos kavos, ir nieko daugiau. Reikėjo suprasti, kad italai visai kitaip negu Vakarai vertina SSRS ir jos kolonijinę politiką, todėl pagalbos iš Italijos elito laukti neverta. 
Po to ne kartą lankiausi šioje šalyje, daug bendravau su Da Milanu, o L. Pangonytė man siųsdavo jos pačios filmuotos vertingos vaizdo medžiagos mano TV laidoms. Gal ji ne visiškai buvo tvarkinga, profesionali, tačiau reportažai iš Romos, Florencijos, Veronos, Milano, net iš Italijos pietų apie ten gyvenančių lietuvių bendruomenių veiklą labai pagyvino mano TV laidas. Šis bendradarbiavimas tęsėsi gana ilgai, jau dirbant Baltijos TV ir TELE 3. Dabar ši Sąjūdžio metraštininkė (o ji juk sukaupusi didžiulį vertingą video archyvą) grįžusi į Vilnių. Nemažai teko bendrauti ir su Laimos dukterimis, o buvęs vyras kino dokumentininkas Robertas Verba (1932 - 1994), su kuriuo susipažinau dar rašydamas savo diplominį darbą VU, tapo ne vienos mano laidos herojumi...

 

KAIRIEJI SUVEDINĖJA SĄSKAITAS

 

Metams bėgant politinė atmosfera Lietuvoje keitėsi. 1992 m. rudenį rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjo LDDP. Ši iš LKP pervadinta socialdemokratinė struktūra ėmėsi žurnalistinių gretų valymo. Rudenį LRT generaliniu direktoriumi buvo paskirtas iki tol jos valdybai pirmininkavęs sovietinės žurnalistikos teoretikas Laimonas Tapinas, o jos pavaduotoju televizijai - naujienų redakcijos redaktorius, statistiko diplomą turintis Saulius Sondeckis. Jaučiau, kad LDDP nepatenkinta mano darbu.
Ir štai kartą 1993 m. pradžioje pasikviečia mane S. Sondeckis ir, paplojęs per petį kaip vyresniam, sako:
- Tai ką tu ten parodei savo laidoje?
- Na, ką... Smetonos šeimininkė dar gyva Žvėryne gyvena, tai...
- Visa tai neblogai, - draugiškai nutraukė mane, - bet tie interviu su Landsbergiu...
Tiesa, iškart po Kovo 11-osios AT pirmininkas, kaip faktinis valstybės vadovas, per LTV turėjo keliolika minučių savo pranešimams, bet juos skaitydavo nuobodžiai, su jam būdingu nosiniu tarimu, šniurkščiodamas ir krenkšdamas, įbedęs akis į smulkiai prirašytą popieriuką ir nesinaudojęs bent primityviu „ruloniniu" TV sufleriu. Visuomeninių laidų redakcija pasiūlė tas kalbas paversti interviu su profesoriumi. Tie interviu tęsėsi beveik dvejus metus. Žiūrovai rašydavo, kad V. Landsbergio įvaizdis dabar pasikeitė...
- O ko ten nusidanginai į Grozną? - tęsė tardymą TV vadovas. - Gal dar už mūsų pinigus?
- Ne, Sauliau, - bandžiau asmeniniu kreipiniu vardu suminkštinti direktorių, - rugsėjo pradžioje vykom su AT deputatų grupe į pirmąsias Čečėnijos nepriklausomybės metines...
- Tai va, Landsbergis apmokėjo?.. - gudriai šypsojosi jis. - Su Dudajevu interviu darei?
- Taip. Kaip nepasinaudosi..., - tvirtai pasakiau.
- O tu žinai, kad pats Landsbergis Dudajevo Vilniuje priimti nepanoro..., - primerkęs akis rėžė argumentą direktorius ir nelaukdamas atsakymo tęsė: - Tai va, mes čia pasitarę nusprendėm, kad tokių laidų nereikia.
Nustėrau. Bet susikaupiau ir retoriškai paklausiau:
- Jeigu nereikia tokių laidų, tai nereikia ir manęs, taip reikia suprasti?
- Ir teisingai supranti..., - sumurmėjo jis ir pasuko prie savo stalo. 
***
Taip baigėsi mano žurnalistinis darbas čia, Konarskio gatvėje, kur praleidau 17 metų - nuo 1976 m. rugpjūčio iki 1993 m. balandžio. Keletą savaičių vyko atsiskaitymas, visų gėrybių inventorizacija ir pridavimas. Per tą laiką su „Panoramos" žurnaliste Vanda Preidyte, kuri paskui irgi neįtiko naujajai LDDP nomenklatūrai, surengėme spaudos konferenciją AT spaudos konferencijų salėje. Žurnalistams išdėstėme pasitraukimo aplinkybes ir įvardijome tikruosius tokio valymo iniciatorius bei vykdytojus - nuo A. M. Brazausko aplinkos, kuri, priešingai negu pats pirmasis sekretorius, dar ilgai prisiminė mūsų akibrokštus savo lyderiui, iki dabartinių LDDP politinių vykdytojų. Didelio rezonanso tai nesukėlė, bet mes jo ir nesiekėme. 
Mano kolegė V. Preidytė, 20 metų išdirbusi LTV naujienose, dar kurį laiką bendradarbiavo su ja, o vėliau mes susitikome jau kitoje televizijoje - Tele 3 pas Liuciją Baškauskaitę. Nuo 1997 m. kartu su ja pakaitomis TV 3 vedėme laidą „Akcentai"...
Iš JAV atvykusi antropologė (78 metų sulaukusi mokslininkė iki šiol gyvena Santa Monikoje) įnešė šviežio vėjo į Lietuvos žiniasklaidą, buvo nepaprastai palanki įvairioms naujovėms, savo darbuotojų iniciatyvoms, o ir pati nevengė pasirodyti ekrane. 
Bet prisipažinsiu, kad mano „išvarymas iš rojaus" nebuvo nenaudingas. Tą 1993 m. balandį, iškart po spaudos konferencijos parlamente, paskambino iš Lietuvos banko, prisistatė solidus balsas.
- Esu Vladas Stankevičius, Lietuvos banko valdybos pirmininko Romualdo Visokavičiaus padėjėjas, personalo departamento direktoriaus pavaduotojas. Pirmininkas norėtų jus pakviesti pokalbiui...
Tada dar tik prasidėjo įdomus reiškinys: patyrusius ir kiek žinomesnius žurnalistus suskato vilioti valstybinės, o vėliau ir privačios besikuriančios įmonės bei kompanijos. Iš esmės taip nuskurdo pati žurnalistika, per keletą dešimtmečių netekusi kelių dešimčių žiniasklaidos „žvaigždžių". Dėl to kalti ir politikai, savo rinkiminėje kovoje pradėję žurnalistų valymus, o žiniasklaidą privertusi ieškoti turtingų globėjų ir savininkų. 
Nuvykau į puošnų senovinį pastatą Gedimino prospekte. Valdybos pirmininkas Romualdas Visokavičius į šias pareigas buvo paskirtas neseniai, kovo mėnesį. Jis pakeitė Vilių Baldišį, kurio metu rublis buvo pakeistas talonais, vadinamais „vagnorkėmis".
- Mes žinom jūsų žurnalistinę veiklą, - iš tolo pradėjo pokalbį prie kavos puodelio bankininkas, - o mums ir reikia tokio žurnalisto, kuris galėtų vadovauti visai komunikacijai.
- Bet su finansais visai nesu susijęs, mano sritis - užsienio įvykiai...
- Niekas negimė mokėdamas pinigus skaičiuoti, - šyptelėjo jis ir pasuko „prie reikalo": - noriu jus pakviesti dirbti Lietuvos banke.
- Ką gi aš čia veiksiu? - prasčiokiškai paklausiau.
- Vadovausi visai LB informacijai žiniasklaidai... Perduodu jus pono Vlado žinion, - linktelėjo į vyresnį už abu mus vyrą, sėdintį šalia.
Tas ponas Vladas nebuvo naujokas žurnalistinėje veikloje. Kažkada jis vadovavo Kauno radijo stočiai, paskui - iki darbo Lietuvos banke - dirbo AT V. Landsbergio komandoje. Mūsų pozicijos čia sutapo, juo labiau, kad LTV dažnai susitikdavau su jaunesne jo žmona, legendine TV diktore Stase Stankevičiene, kuri 1990 m. kovo 12-osios rytą pirmoji eteryje ištarė: „Labas rytas, pradedame nepriklausomos Lietuvos televizijos programą"...
Sukirtome rankomis. Sunku nebuvo: LDDP nurodymus uoliai vykdanti LRT naujoji vadovybė manęs kratėsi, vis mažino honorarus, o darbas banke viliojo kitu svarbiu aspektu - materialiniu. 
Tiesa, Lietuvos radijuje ir toliu rengiau rytines įvykių apžvalgas, kol po pusantrų metų jo vadovė Guoda Litvaitienė pasakė: „Ačiū, jūsų paslaugų daugiau nebereikia..." 
Buvo šiek tiek gaila. Juk nuo radijo 1976 m. savo žurnalistinę veiklą ir pradėjau, taigi, čia dirbau 17 metų. Lietuvos radiją visada laikiau galva aukščiau už kitas radijo stotis ir už televiziją. Jos informacinis potencialas, ypač ryto programoje, buvo didesnis už kitų. Čia liko puikių žurnalistų, kol ir juos laikui bėgant buvo bandoma išgrūsti iš eterio ir pakeisti naujokais, dažnai atėjusiais iš gatvės, LRT bosų pažįstamais, giminaičiais ir pan. Taip LRT ėmė skursti, ypač lietuvių kalbos puoselėjimo prasme...To skurdo apraiškas pastebiu ir šiandien.

 

DARBAS INTERNETINĖJE TELEVIZIJOJE

 

Taigi, mano darbo biografija, atrodė, baigėsi 2000-ųjų pavasarį. Savo 50-metį jau švenčiau kaip bedarbis: susirinkome buvę bendradarbiai vienoje senamiesčio kavinėje ir kaip reikiant paūžėme. 
Tiesa, maždaug 1997 m. nutrūkus mano kūrybinei sutarčiai su TV3 (čia atėjo nauji vadovai, ir laida buvo panaikinta, nes esą jos buvo žemi reitingai), jau ėmiau rengti informaciją ir komentarus 1992 m. įkurtai įmonių grupei „Penki kontinentai".
Kaip rašoma įmonės svetainėje, tai „viena pirmaujančių bendrovių, veikiančių bankinių technologijų, mažmeninės prekybos, mokėjimo sprendimų kūrimo ir diegimo, šviesolaidinio interneto, IPTV paslaugų. Bendrovė sukūrė daugybę interneto projektų, kurie buvo įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje."
Bendravimas su įmonės direktoriumi Idraku Dadaševu prasidėjo tolimaisiais 1983-aisiais, kai įsikėlėme į butą Justiniškėse. Vienu aukštu žemiau priešais apsigyveno jauna nelietuvių šeima - 1952 m. kovo 30 d. gimęs juodbruvis pietietiškų bruožų vyras ir gražuolė žmona Galina. Kalbama, kad jis Azerbaidžano žydas, gimęs Lenkorano mieste (12 km nuo Irano sienos) šešių vaikų šeimoje, gyvenęs Odesoje. „Verslo žiniose" jis pasakojo, kad 1966 m. būdamas 14-metis Odesoje stebėjo Gario Kasparovo simultaną - žaidimą ant dešimties lentų. Nuo tol jis yra aistringas šachmatų mėgėjas, be to kaupia meno kolekciją ir vadovaujasi racionaliu protu. Į Lietuvą atvažiavo 1978 m., pradėjo dirbti gamykloje „Sigma". Susidomėjęs IT įkūrė bankinių technologijų įmonę. 
O atsitiko taip, kad pas kaimyną nuėjau kažko pasiskolinti, gal druskos. Atidaro duris su rytietišku chalatu apsirengęs vyras, o bute - ištisa aparatūros kolekcija. Stiprintuvai, kolonėlės, magnetofonai, aparatai... Taip ir likau išsižiojęs, kad net ko atėjęs pamiršau. Taip prasidėjo mūsų pažintis. 
Beveik nuo pat bendrovės įkūrimo I. Dadašovas pakvietė mane tenkinti vieną keistą savo užgaidą. Įmonėje, kuri tuomet buvo įsikūrusi Stulginskio gatvėje, jis surinko žurnalistų grupę, kuri kaupė įvairią informaciją ir ją skelbė bendrovės svetainėje, pirmenybę atiduodama IT pranešimams. Kam IT specialistui reikalinga tokia redakcija, vien tik jis žinojo. 
Rengiau jai pranešimus iš užsienio, komentarus, straipsnius. Pamažu grupė išaugo iki didžiulės redakcijos, kuriai išlaikyti bendrovė per metus išleisdavo apie 1 mln. eurų. Tada buvo įkurtas Komunikacijos centras, kuriam priklausė ir TV studija „Penki TV". Buvo pripirkta technikos, vyko renginių transliacijos. Keletą metų rengiau savaitinę apžvalginę TV laidą „Savaitės pjūvis", vėliau - dar ir pokalbių laidą „Aktualus interviu". Kiek pašnekovų turėta, kiek išvažinėta, kokios tik temos nenagrinėtos! Suskaičiavau, kad su įmone bendrauta gal 17 metų (kaip TVR), parengta virš pusketvirto šimto laidų, ir visi stebėjomės: kokią tai naudą duoda „Penkiems kontinentams"? Žinoma, davė: taip reklamavome jos paslaugas, pačią įmonę, darėme įtaką politikams, verslui, valdžiai. Manau, kad nemažai prie to prisidėjau ir aš. Direktorius daug girdavo už profesionalias pastangas. 
Žinoma, viskam ateina pabaiga. Ar pats direktorius suprato, ar jam kas patarė nešvaistyti vis sunkiau uždirbamų pinigų, tad 2017 m. jis pareiškė atsisakantis TV studijos ir mūsų laidų, padėkojo man, buvo surengtas atsisveikinimo vakaras. Dar kurį laiką buvo rengiama TV laida IT+, bet pamažu redakcija buvo išardyta, ir iš puikaus kolektyvo bei malonaus darbo liko tik prisiminimai...

 

(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-22 11:17
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Gražina

2021-02-19 11:01

O kur dabar Pangonytė? Anksčiau tokia aktyvi buvo

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2021-01-26 12:17

Taip, sovietiniai desantininkai paliko žiaurius pėdsakus Spaudos rūmuose. Mano kabinete net lemputės buvo pavogtos...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media