Dialogai apie žiniasklaidą

Aida Vėželienė

Bona fide skamba taip egzotiškai, tarsi būtų prabangos prekės ženklas žėrinčioje mados vitrinoje. Ir aš neklystu keldama šią sąvoką ant pjedestalo. Tai – tas senamadiškas sąžiningumas, brėžiantis griežtą ribą tarp rimtos publikacijos ir manipuliacijų triukšmo informacijos turguje.

Veikti bona fide – tai prievolė patikrinti faktus ir teisė suklupus tikėtis profesinio atleidimo už žmogišką neapdairumą. O antonimas mala fide – nesąžiningumas, sąskaitų suvedinėjimas, kurį mes mandagiai vadiname „nuomone", ir antraščių chuliganizmas.

Sensacingos antraštės – „Paviešinti šiurpūs kadrai", „Paaiškėjo visa tiesa", „Prabilo apie tai, ką ilgai slėpė" ar panašios – yra tas pats turgaus vertelgos triukas. Tai intelektinė „šulerystė": kuo garsiau rėkia antraštė, tuo tylesnė ir skurdesnė už jos slypi tiesa. Jūsų bona fide detektorius turėtų pradėti kaukti, nes ten, kur triukšmas, argumentams vietos nėra.

Naujiena nėra tiesiog informacija, ji yra trečioji Mados ir Mirties giminaitė. Nustebote? Italų mąstytojas Giacomo Leopardi dar XIX a. pastebėjo, kad Mada ir Mirtis yra seserys, abi jos laikinumo ir griovimo sąjungininkės. Ir abi jos naikina: Mirtis – kūnus, Mada – papročius ir formas.

Šiandien į šią šeimą įsibrovė trečioji – Naujiena. Kaip mada paskelbia vakar dienos drabužį „mirusiu", kad priverstų jus pirkti naują skudurą, taip naujiena nužudo vakar dienos tiesas, kad atlaisvintų vietą naujų žinių dozei.

Objektyvumas taip pat subjektyvus. Visi supranta, kad tekstas turi autorių, o autorius – pažiūras bei įsitikinimus. Bet sąžiningumas reikalauja nemeluoti nei sau, nei skaitytojui: auditorijos pasitikėjimas nėra pigus skrajučių tiražavimas. Tiesa kinta. Ji – nuolatinis, nepatogus ir dažnai erzinantis ieškojimo procesas.

„Jei neturi istorijos – ją reikia išgalvoti", – kartą tarė buvęs kolega. Tai mala fide nuodas, pigi dramaturgija, kur auditorija traktuojama kaip statistai, troštantys vis naujų emocinių dirgiklių. Tai emocinis parazitavimas, sąžiningumo principus užleidžiant dėmesio konvertavimui į „klikus". Tai geltonasis purvas. Tai realus, nors ir retai pripažįstamas principas. Tai sąmoninga verslo strategija. Bulvarinei spaudai nereikia tiesos – jai reikia reakcijos. Tačiau tiesai nereikia pigių fejerverkų.

Ir pabaigai. Sensacija, hiperbolė, skandalas – tai jaukas, prieš kurį nublanksta faktai. Ar tai dozė moralės? Veikiau – profesinė higiena.